Specialistai teigia, kad didesnė pusė pardavinėjančių savo kūną žmonių tai daro priversti – vieni patekę į sutenerių žabangas, kiti – neturėdami iš ko gyventi.
Jas atskirsi iš karto: ryškus makiažas, gundantys, akį rėžiantys drabužiai. Nebūtinai ilgakojės, nebūtinai lieknos. Jų paslaugų visada prireikia – juk ne veltui sakoma, kad tai seniausias profesija pasaulyje. Kad dirbtum prostitute, nereikia rašyti CV, nereikia užsiregistruoti darbo biržoje. Tačiau reikia mokėti parduoti save, žinoti nemažai sekso gudrybių...
Ir dar – parsidavinėjanti moteris visą laiką turi būti pasiruošusi, kad klientas gali mušti, apšlapinti, apspjaudyti.
Kiekviename mieste veikia ne vienas erotinio masažo salonas, kurio darbuotojos įvykdo visus kliento norus, „taškai“, kurių adresus puikiai žino taksistai. Yra ir tam tikros miestų vietos, kuriose merginos tik ir laukia, kada jas užkalbins. Visų garsiausias – Vilniaus geležinkelio stoties rajonas.
Nieko kito nemoka
Pašnekovė Regina (46 m.) – pavargusiu veidu, mėlynės stropiai užmaskuotos ryškia pigia kosmetika. Ryškių suveltų plaukų kupeta, nutrintas sijonas, blizgučiais išsiuvinėta palaidinė. Pageltę dantys, keleto jau trūksta... Vos pažvelgus matyti: arba alkoholikė, arba prostitutė (beje, dažniausiai būna „du viename“). „Dirba“ Vilniaus stoties rajone.
„Na, tu dabar būsi mano klientė, – pajuokauja Regina. – Užimi laiką, per kurį aš gaučiau bent jau 10 litų... Nežiūrėk, kad „fasadas“ jau nekoks – dar atsiranda norinčių... Kai smegenis spaudžia, tai bet kuri tinkam...
Kodėl tai darau?.. Na, kad nieko kito nemoku, o be to, kas mane, „darbo veteranę“, į darbą priims? Kas manęs laukia su pyragėliais ar vyno taure? O šį „reikalą“ gerai išmanau – patirtis didelė. Kadaise tereikėdavo tik akytėmis sumirksėti, ir visi gulėdavo prie mano kojų...“
Kitados Regina turėjo šeimą, vyrą... Bet vieną dieną jis susirinko visus daiktus ir dingo. Regina liko su mažu vaiku, be pinigų...
„Dirbau iš pradžių ir kitokį darbą, – pasakoja Regina. – Kartą viršininkas „užlaužė“ ir pasiguldė... ant stalo. Davė pinigų – gal kad tylėčiau. Kokius metus „dulkino“ ir vis užmokėdavo arba kokį reikalingą daiktą nupirkdavo. Iš jo daug išmokau – tikras „profesorius“ šiuo klausimu buvo. O vėliau išspyrė iš darbo. Niekas nepuolė siūlyti darbo vienišai bobai su vaiku. Tad pagalvojau – ne pirštinės, nesuplyš... Taip ir pradėjau...“
Anot Reginos, iš pradžių ji nesiskundė.
„Kol galėjau pati rinktis kavalierių, viskas gerai buvo, – sako ji. – Gražių ir pinigingų vyrų turėjau – vedusių ir ne. Smagu būdavo. Ir daugelį kavinių išmaišiau, ir viešbučių lova ne viena patikrinta... Išgerdavom „ant drąsos“. Būdavo, meilėje prisipažįsta, „ženytis“ siūlo... Ne vieną ilgalaikį klientą turėjau. Ir išlaikymą“.
Ar teko „pasigauti“ ligą? „Na, ir klausi! Taviškis į šoną niekada nebuvo nuėjęs ir ligos neparnešė?..
„O man visko buvo... Na, stengdavausi visada „gumytę“ naudoti, bet ne visada išeidavo – pasitaikydavo tokių, kuriems jokio „kaifo“ su ja... Ir šiaip būdavo visokių iškrypėlių. Nenoriu nė prisiminti... – Regina piktai nusispjauna sau po kojomis ir nutyla.
Teko jai ir butą ne sykį keisti. Moterys, sužinojusios, kad vyrai rikiuojasi prie jos durų, ne kartą kėlė triukšmą...
„Matai, amžius savo daro, – atsidūsta Regina. – Nebegali rinktis... Gavau į kaulus, kai nesutikau tokiam vienam pirdylai oralinio... Kitą sykį pagavę keliese visaip žagino ir išspyrė nesumokėję.
Išsilaižiau, bet „fasadas“ po truputį bluko, apgadintos fizionomijos nebuvo už ką „suremontuoti“... Bet, žinok, vaiką užauginau pati, į jokius vaikų namus neatidaviau. Užsienyje jis dabar, kartais atsiunčia pinigų. O aš dar „dirbu“ – tik kita „kategorija“ – nelinksmai nusijuokia Regina. – Dažniau nuo klientų ir per galvą gaunu, ir šiaip visokio velnio jie sugalvoja...“
Pastaruoju metu jos klientai smarkiai pasikeitę – dažniausiai jiems reikia ko nors „netradiciškai“. Mazochistų, iškrypėlių – nors vežimu vežk...
„Turiu, va, du buteliukus. Iš vieno sau burną dezinfekuoju, o iš kito – klientui „kotą“ nuplaunu. Na, „dezinfekuojuosi“ ne tik burną, bet ir protą... Žinai, kartais sveiku protu neatlaikytum. Nuo vieno taip ir nesugebu išsivaduoti – man reikia, kad viskas būtų švaru“, – pasakoja Regina.
Kiek per naktį klientų? „Kaip kada... Konkurencija didelė, – liūdnai nusijuokia Regina, – dabar pilna jauniklių. Na, bet kokius du nori nenori turi susirasti – kitaip neišgyvensi. Ne tik save išlaikyti reikia, bet ir „stogui“ susimokėti...“
Gyvenimas išstumia į gatvę
Sostinėje įsikūręs pagalbos moterims centras „Demetra“ gyvuoja jau 14 metų. Šio centro darbuotojų tikslas – teikti pagalbą pardavinėjančioms savo kūną moterims (beje, jei pasitaikytų – ir vyrams). Kaip teigia šio centro vadovė Svetlana Kulšis, jei valstybė nesugeba pašalinti priežasčių, dėl kurių moterys išeina į gatvę, tai „Demetros“ darbuotojai stengiasi padėti šioms moterims išgyventi tokiose sąlygose, į kurias jos pakliūva: organizuoja pokalbius apie lytiniu būdu plintančias ligas, dalija prezervatyvus, o toms, kurios pasiryžusios keisti gyvenimo būdą, padeda įgyti specialybę ir įsidarbinti.
Su „Demetros“ vadove Svetlana Kulšis kalbėjomės apie prostituvijos situaciją Lietuvoje.
– Ar parsidavinėjančių moterų daugėja?..
– Daugėja nežmoniškais tempais. Daugelis jų turi vaikus, kuriuos reikia išlaikyti. Tie vaiko pinigai – 93 litai, kuriuos moka valstybė – ašaros. Už juos neįmanoma pragyventi. Bedarbystė ir skurdas bloškia jas į gatvę, į gyvenimo užribį, jei taip galima pavadinti. Eidamos parsidavinėti daugelis moterų tokiu būdu bando išgyventi. Juk skęstantis griebiasi ir šiaudo...
– Ar tai moterys iš tam tikro socialinio sluoksnio? Iš girtaujančių, narkomanų, socialiai remtinų šeimų?
– Save parduodančias moteris ir merginas galima suskirstyti į 3 grupes.
Pirmoji grupė – vadinamasis elitas. Tai moterys ir merginos, kurios sąmoningai pasirinko tokį kelią – joms toks gyvenimo būdas priimtinas. Jos dažnai turi prestižinį darbą, gerai uždirba, moka keletą užsienio kalbų. Joms nereikia eiti į gatvę ir laukti, kol kas nors jas „nupirks“, nereikia savo paslaugų siūlyti per skelbimus laikraščiuose. Paprastai visi, kam reikia, žino, kas ir kur, tik garsiai apie tai nešneka. Tokių prostitučių klientai – dažniausiai verslininkai, politikai, gerą vardą turintys visuomenėje asmenys. Jos nevartoja narkotikų, negeria alkoholio, jų paslaugos kainuoja nuo 150 eurų už valandą iki 1000 eurų už parą.
Į tokių gretas vis dažniau įsitraukia studentės, kurių niekas neremia arba kurioms tų tėvų duotų pinigėlių nepakanka net elementariausiems dalykams. Joms reikia susimokėti už mokslus, už butą, užsidirbti pinigų maistui, drabužiams, pramogoms.
Tai gerai suręsta šešėlinio biznio sistema. Tokios merginos uždirba pinigų ne tik savo poreikiams, jos išlaiko dar visą grupę žmonių: moka ne tik suteneriams, bet ir taksistams, viešbučių darbuotojams ir t.t.
Tačiau studenčių daugėja ir gatvėse, ir erotines paslaugas teikiančiuose salonuose, įvairiais vardais prisidengusiose firmose. Tai ta antroji grupė. Šios moterys irgi dažniausiai nevartoja narkotikų, nesisvaigina alkoholiu (bent jau didžioji dauguma). Joms pinigai reikalingi, kad galėtų patenkinti savo socialinius poreikius. Antroji grupė beveik visada „dirba“ po sutenerio sparnu. Čia irgi pinigais dalinamasi ne tik su suteneriu.
Labiausiai dėmesio reikalaujanti – trečioji grupė. Tai gatvėje, stotyse „dirbančios“ moterys ir merginos. Jau nebe paslaptis, kad daugelis tokių moterų į gatvę eina vien tam, kad užsidirbtų pinigų narkotikų dozei, nes narkotikai plinta kosminiu greičiu. Šių prostitučių paslaugos tekainuoja 10, 20, 50 litų.
Iš elito – į dugną
– Gal narkotikai plinta dėl „darbo pobūdžio“? Galbūt taip ieškoma užsimiršimo?
– Per 14 savo darbo metų mačiau, kaip keičiasi situacija. Tarkim, 1996 metais prostitučių, vartojančių kvaišalus, buvo vienetai. O dabar – ypač stoties rajone – jos „dirba“ tik už narkotikus. Ir ne tik vilnietės. Čia suvažiuoja iš visos šalies: iš Kauno, Panevėžio, mažų miestelių. Tai merginos, kurios iki 18 metų gyveno globos namuose ar socialiniuose centruose ir kurių, sulaukus pilnametystės, niekam nereikia. Moterys ir merginos, kurioms sunku surasti savo vietą gyvenime, kurios neturi nei draugų, nei artimųjų, kurie padėtų joms įsitvirtinti. Tokias lengva suvilioti, susukti joms galvą, prikalbinti pabandyti narkotikų, vėliau pagąsdinti, jei neklauso – sumušti...
Paprastai kai moteris kartą kitą paragauja kvaišalų, ją labai lengva pastūmėti į tokį „verslą“.
Žinoma, yra dalis tokių, kurios, nematydamos išeities, imasi narkotikų ar alkoholio, kad užsimirštų, kad nebūtų taip baisu klientų norus tenkinti. Dalis jų nebemato gyvenimo prasmės.
Taigi moterys tampa priklausomos nuo narkotikų ir nuo jų tiekėjų. Tai užburtas ratas, iš kurio kuo toliau, tuo sunkiau ištrūkti.
– Specialistai teigia, jog daugėja nepilnamečių prostitučių...
– Taip, baisiausia, kad į gatves išeina vis jaunesnės merginos, jų vis daugiau ir daugiau. Ypač nepilnamečių padaugėja vasarą. Tėvai užsiėmę, pas senelius į kaimą ar pas gimines ne visos gali ir nori važiuoti. Į stovyklas dar mažiau tėvų gali vaikus išleisti, nes tai kainuoja nemažus pinigus. Taigi mergaitės važiuoja į Vilnių, į stotį – užsidirbti pinigų. Ne pramogoms ar gardumynams, o kad galėtų pasisiūti uniformą, nusipirkti knygas, sąsiuvinius – viską, ko reikės mokykloje.
Dalis prostitutėmis dirbančių nepilnamečių augo tokiose šeimose, kur matė visus parsidavinėjimo procesus nuo pat mažumės – kaip motinos keitė sugyventinius, girtuokliavo, vaikų akivaizdoje „mylėjosi“. Ir dar – ne viena ir dukrą vertė tai daryti... Taigi su tokiu „žinių bagažu“ – į gatvę...
Tik baudžia, o ne gelbsti
– O policija ar teikia kokią nors pagalbą? Ar tik baudžia prostitutes? Kaip bandoma joms padėti?
– Na, kokia gali būti pagalba... Policija sulaiko prostitutę, surašo protokolą, paskiria baudą – 300, 500 litų. Jei pakartotinai – tai ir visą 1000 litų. Tai ji turi dvigubai tiek „dirbti“, kad tą baudą sumokėtų... Ar čia pagalba? Juk visi puikiai žino, jog tokia moteris kito užsiėmimo neturi, jokio darbo. Ir ne vienas pareigūnas suvokia, kad dažnai ne dėlto, kad būtų malonu, verčiamasi prostitucija. Tačiau tokie įstatymai. Kažkodėl manoma, kad vien baudos padės pakeisti gyvenimo būdą.
Kita vertus, suteikti pagalbą tokiai moteriai galima tik tuomet, kai ji pati nori mesti tokį užsiėmimą, turi motyvaciją. O jei nenori?
Galų gale, apie kokią motyvaciją galima kalbėti, kai moteris sako: „Mano vaikas alkanas, jam šiandien turiu valgyti duoti. Ne po savaitės ar dienos, o šiandien...“?
Svarbiausia – reikia šalinti priežastis, dėl kurių moterys išeina į gatvę, o ne baudas skirti.
Ligos plinta kosminiu greičiu
– Ši sritis kriminalizuota – prostitutės bijo kreiptis pagalbos, bijo, kad vietoj pagalbos joms paskirs baudą. O kiek veiksminga jūsų centro pagalba?
– Pagrindinis mūsų tikslas – padėti moterims apsisaugoti nuo lytiniu keliu plintančių ligų, nuo ŽIV viruso. Daliname prezeratyvus, kai reikia, lydime pas medikus. Juk daugelis jų net socialiai nedraustos, tai ir gydymas joms nepriklauso. O visi tyrimai šiuo metu yra mokami. Mes ŽIV tyrimą joms darome nemokamai. Tačiau kitų lytiniu būdu plintančių ligų niekas negydo, nes, kaip jau minėjau, moterys turi turėti dokumentus ir būti draustos.
Man darosi baisu, nes šiuo metu ypač sparčiai plinta sifilis ir ŽIV. Ypač tarp tų, kurios vartoja narkotikus. Jos, norėdamos užsidirbti „dozei“, nesirenka kliento – eina su bet kuo. Aptarnauti tenka nemažai, norint surinkti reikiamą kiekį pinigų. Dažnas reikalauja sekso be prezervatyvo. Pasipriešinti jos neturi galimybės, nes bus sužalotos taip, kad ilgai teks gydytis.
Kita vertus, prezervatyvai brangūs, ne visos gali nusipirkti. Taigi, tiksi galinga bomba, bet tiems, nuo kurių priklauso įvairūs sprendimai, nė motais – valstybei nerūpi. O juk tai yra tiltas tarp rizikos grupės ir kito gyventojų sluoksnio – juk prostitučių paslaugomis dažniausiai naudojasi vedę vyrai iš tvarkingų šeimų.
Tos moterys, kurios dalyvauja mūsų programose, beveik neužsikrečia lytiniu būdu plintančiomis ligomis. Mes jas mokome naudoti prezevatyvus, aiškiname, kodėl reikia naudoti, kaip atpažinti, ar klientas neserga lytine liga, aiškiname apie hepatitus. Jei vartoja narkotikus, primename, kad naudotų sterilų švirkštą. Kalbamės apie tai, ką daryti, jei klientas ar sąvadautojas smurtauja.
Yra moterų, kurios baigė prostituės „karjerą“ ir dabar puikiai tvarko savo gyvenimą – jos pilnavertės visuomenės narės. Tačiau bėda ta, kad kuo ilgiau tame „biznyje“, tuo sunkiau išsiveržti iš jo – keičiasi tokių moterų mąstymas, protą temdo kvaišalai ir alkoholis.
Problemos nemato
– Galima sakyti, kad požiūris į parsidavinėjančią moterį toks: užsiimi nelegalia veikla, nusižengei įstatymui – mokėk baudą. O jei nenori verstis prostitucija – nesiversk...
– Manau, kad apsimetama, jog nėra problemos. Ir daroma ne tai, kas reikia. Dabar populiarios tokios parsidavinėjančių merginų ir moterų „gelbėjimo“ metodikos: 3–4 užsiėmimai – pokalbiai su socialiniu darbuotoju... Na, ir ką? Ar tai pagalba? Ar toms moterims pasiūlomas darbas? Ar pasiūlomas maistas? Kaip išgyventi, jei jos neturi jokių pajamų? Pamokymais sotus nebūsi. Taip jos ir išstumiamos į tą šešėlinį ir labai pavojingą verslą.
Ir tokių moterų daugės, nes tokia mūsų valdžios socialinė politika. Mūsų valdininkų požiūriu, pakanka prostitutę bausti arba įkalinti, ir ji jau nebeparsidavinės. Naivu taip galvoti, tačiau mūsų valdininkija ir toliau žengia moterų skurdinimo keliu: mažinamos pašalpos, trumpinamos motinystės atostogos.
Net ir mūsų „Demetros“ rašomiems projektams beveik jokio dėmesio. Beldžiamės į įvairiausių institucijų duris. Ir ką jūs manote? Niekam nerūpi.
Pikta buvo žiūrėti, kaip Seimo nariui Linui Karaliui per porą dienų už neegzistuojančią čiuožyklą buvo išmokėta 20 000 litų. Mūsų centras, gavęs tokius pinigus, būtų galėjęs įgyvendinti nemažą projektą ir padėti bent keletui moterų išsikapstyti iš šio žiauraus verslo. Kol kas didžiausią pagalbą gauname iš užsienio.
Po ilgo durų varstymo pagaliau pasirašėme sutartį su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija –teiksime pagalbą merginoms, kurios įtrauktos į prostituciją ir nori iš jos trauktis. Pirmiausia padėsime susitvarkyti dokumentus, nes dauguma jų neturi – jie atimti arba pavogti. Suieškosime joms pastogę – bandysime saugiai apgyventi ir, aišku, stengsimės įdarbinti. Visa tai nelengva, nes tokioms moterims būtina psichologo pagalba, būtina organizuoti kursus specialybei įgyti, padėti joms pasiryžti pabaigti užmestus mokslus.
TIK FAKTAI:
Vien Vilniaus gatvėse „dirbančių“ prostitučių, „Demetros“ duomenimis, yra netoli tūkstančio.
Ekspertai Lietuvoje suskaičiuoja 8000–10 000 prostitučių.
Gatvėse jau galima išvysti 11–12 metų prostitutes. Vyriausiai Vilniaus prostitutei Stelai – 64 metai.
Iki įstojimo į Europos Sąjungą Lietuvos gatvėse apie 15 proc. prostitučių buvo iš kaimyninių šalių: Rusijos Kaliningrado srities, Baltarusijos, Ukrainos. Įstojus į ES, liko tik vietinės merginos. Pastaruoju metu pastebima, jog po truputį užsienietės grįžta – ypač iš Baltarusijos.
A. ŽUTAUTIENĖ
