Pavydūs sutuoktiniai, konkurentai versle, politiniai oponentai ar šiaip liguistai smalsūs žmonės be jokių problemų gali kaišioti nosis į vieni kitų reikalus. Tam reikalingos sekimo įrangos Lietuvoje įsigyti labai paprasta. Nes ją įvežti ir įsigyti leidžiama, nevalia tik naudoti.
Štai ir Mažeikių rajono savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjo sekretorės kabinete lapkričio 25–ąją rastas pasiklausymo aparačiukas, vadinamoji blakė. Mažeikių rajono teisėsaugininkai pradėjo ikiteisminį tyrimą. Jei blakę įsegęs piktavalis bus surastas, jis bus baudžiamas, bet tik už neteisėtą specialios technikos įrengimą ar panaudojimą informacijai rinkti, o ne už tai, kad ją įsigijo. Nenukentėtų nė asmuo ar įmonė, iš kurių ta įranga įsigyta. O internete tokių pasiūlymų – apstu.
Gausi pasiūla
Paskambinus pirmu pasitaikiusiu telefonu, atsiliepęs vyriškis paaiškino, kad Kaune įsikūrusi firma prekiauja importine įranga – GPS sekliais.
„Tai toks į mobilųjį telefoną panašus prietaisėlis, – pasakojo jis. – Įdėsite tokią kaip SIM kortelę į vidų ir pakišite sekamo asmens automobilyje, po sėdyne. Paskambinus tas prietaisas skambutį atmes ir iškart atsiųs žinutę, nurodydamas buvimo vietą. Galima ir pokalbius girdėti, nes prietaisas turi mikrofoną.“
Pasitikslinus, ar naudoti tokią įrangą – ne nusikaltimas, vyriškis patikino, kad viskas leidžiama. „Tikrai legalus tas prietaisas, todėl mes jais ir prekiaujame. Tikrai galima sekti ir privačius asmenis, – drąsino prekeivis. – Aišku, prezidento tai nepatarčiau. Bet jei vyrą ar brolį – jokių problemų. Netikiu, kad kas nors dėl to labai pyktų.“
„Seklio“ kaina – apie 350 litų.
Sekti draudžiama
Sekimo įrangos pardavėjas vis dėlto sakė netiesą. Vidaus reikalų ministerijos (VRM) atstovė Gabrielė Banaitytė informavo, jog sekti asmenis, gavę teismo leidimą, gali tik subjektai, kurių sąrašą nustato Vyriausybė ir Operatyvinės veiklos įstatymas. „Sekimas – vienas iš operatyvinės veiklos metodų, kurį pagal griežtą tvarką gali taikyti tik policija, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Valstybės saugumo departamentas, kai kurios kitos tarnybos, – sakė ji. – Kiti subjektai tokia veikla užsiimti negali, o jei užsiima, daro nusikaltimą.“
Jei privatų asmenį sekti draudžiama, kodėl prekiaujama sekimo įranga, o įvairios firmos internete drąsiai siūlo sekimo paslaugas?
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas ne iškart galėjo atsakyti, kokia seklių veikla leidžiama, o kokia – draudžiama.
„Privačių duomenų rinkimas apie kurį nors asmenį yra neteisėtas, – pasiskaitęs įstatymą pareiškė jis. – Pagal veikiančius įstatymus sekimo įrangą įvežti galima, bet naudoti – draudžiama. Sutinku, čia yra dviprasmybė teisės aktuose. Reikėtų reglamentuoti tokios aparatūros įsigijimą, platinimą ir naudojimą, nes teisės aktais tas neapibrėžta.“
Prieš kelerius metus, anot jo, Teisingumo ministerijoje buvo sudaryta darbo grupė aiškintis, iki kokios ribos detektyvų firmos gali veikti. „Bet niekas taip ir nepajudėjo, tos grupės veikla greitai „numirė“, – nusistebėjo pats parlamentaras.
Kalti pareigūnai
Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko pavaduotojo Juliaus Sabatausko įsitikinimu, kalčiausi yra ne įstatymų leidėjai, o neveiklūs teisėsaugos pareigūnai.
„Jei ne viskas reglamentuojama teisės aktais, nereiškia, kad pareigūnai gali sėdėti rankas sudėję, – vertė kaltę įstatymo vykdytojams J.Sabatauskas. – Įvežama sekimo įranga įvardijama kaip telefonai ar jų detalės, o to niekas nedraudžia įsivežti. Pareigūnų reikalas internetinius pardavėjus traukti atsakomybėn. Taip kaip „gėlėmis“ ar „maloniomis akimirkomis“ įvardijamas prostitutes ir jų sutenerius, kurie spaudoje skelbiasi apie teikiamas paslaugas, gaudo ir baudžia.“
J.Sabatauskas atkreipė dėmesį ir į tai, kad, pavyzdžiui, skyrybų bylos nagrinėjimo teisme atveju tokios įrangos užfiksuoti įrodymai būtų niekiniai. O baudžiamoji byla sekėjui – garantuota.
Kažkas bandyta, bet nieko nepadaryta
Ona Valiukevičiūtė, Seimo narė:
Lietuvoje sekti privatų asmenį, rinkti apie jį tam tikrus duomenis, fotografuoti ir t. t., neturint jo paties sutikimo ar teismo sankcijos, draudžia įstatymas. Vadinasi, to daryti nevalia. O kas taip elgiasi, arba nežino įstatymų, arba sąmoningai daro nusikaltimą. Tai, mano nuomone, yra ne tik Baudžiamojo kodekso straipsnį atitinkanti veika, bet ir žmogaus teisių pažeidimas. Kas ir būtų, jei vyras pradėtų sekti žmoną, žmona – vyrą, darbdavys – darbuotoją, kaimynas – kaimyną ir t. t.
Privačių seklių veikla – labai aktualus šiandienos klausimas, apie tai Seime pradėta kalbėti jau prieš kelerius metus. Ankstesnėje Seimo kadencijoje buvo bandyta teisiniais aktais apibrėžti privačių seklių veiklos ir galimybių ribas, bet viskas stovi vietoje. Tuo, kad trūksta teisinių aktų, kai kurie piliečiai sėkmingai naudojasi savo interesams tenkinti.
Todėl man kyla klausimas, ką veikia teisingumo ministerijos klerkai? Juk būtent jų pirmaeilis darbas teikti įstatymų projektus, siūlyti teisės aktus, kad kuo mažiau problemų visuomenei kiltų.
Virginija GRIGALIŪNIENĖ
