Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
× Pranešti klaidą
Pasakyčiau, - Lapinskas yra retas milijonierius, kuris nebijojo parodyti kiek turi pinigų.
turčiai eina į Seimą šikną padėt ant kėdės ir knopkas spaudyt nieko neskaitę.
ne į temą, tačiau aktuali rekomendacija, TROLLIAMS paloti, sąmoningiems - turiningai praleisti laiką (video):
,,Ko išsigando TV3? Iš DIENOS PJŪVIS dingęs pokalbis su Eduardu Vaitkumi | Jo komentaras''.
....
,,Ko išsigando TV3? Iš DIENOS PJŪVIS dingęs pokalbis su Eduardu Vaitkumi | Jo komentaras''.
....
Kodėl nusprendžiau eiti į politiką, juk, būnant advokatu, gyventi yra ir daug geriau, ir daug lengviau? Nes pamačiau, kad su kiekvienais rinkimais mus ateina valdyti vis blogesni. O dabartinė jau nueinanti valdžia ypač išsiskyrė tiek visiška nekompetencija, tiek ir didžiuliu noru lįsti į kiekvieno mūsų asmeninį gyvenimą, tiek visišku jokių moralinių skrupulų neturėjimu. Dėl nekompetencijos – pažiūrėkite į teisingumo ministrę ar dabartinį Vilniaus merą. Teisingumo ministrė per beveik dešimtmetį nesugebėjo nei pabaigti teisės magistrantūros, nei išsilaikyti advokato egzamino, bet teisingumo sistemai vadovauti tinka. Vilniaus meras visą gyvenimą buvo tik partinis sraigtelis, kuriam partija už lojalumą taip atsidėkojo. Ir kurio didžiausias darbas šiuo metu yra kaip nors „paindeksuoti“ išvogtą ir kazino praloštą taip vadinamą „Nacionalinį stadioną“, kai paraleliai mero brolis per savo privačią medicinos įmonę neteisėtai savinosi PSDF lėšas už nesuteiktas paslaugas. Va tokie žmonės mus dabar valdo ir sprendžia mūsų bei visos mūsų šalies likimą. Ir jau net plika akimi matyti, kad, nieko nekeičiant, mūsų valstybė tuoj praeis lūžio tašką, po kurio kažką dar padaryti bus arba labai sunku, arba iš viso jau nebeįmanoma. Todėl priėmiau labai nelengvą tiek sau asmeniškai, tiek savo šeimai sprendimą, kad daugiau nuo sofos iš šono stebėti nebegaliu.
Jau girždiu klausimus: o tai iš kur mums žinoti, kad va būtent tu tai būsi geresniu už tuos, kuriuos ketini pakeisti? Visų pirma, aš esu gerokai kompetetingesnis ir turintis daugiau svarbios patirties. Aš turiu VU teisės magistro kvalifikacinį laipsnį ir esu ilgametis advokatas. Advokato egzaminą, skirtingai nuo kai ko, išlaikiau jau labai senai, išlaikiau jį iš pirmo karto ir išlaikiau jį geriausiai iš visų, tą dieną laikiusių. Esu knygos „Viešoji prekyba akcijomis. Teisinio reglamentavimo ypatumai ir problemos“ autorius, knygos „Žemės ūkio bendrovių įstatymo komentaras“ bendraautorius, įvairių teisinių publikacijų autorius. Be to, kad esu ilgametis advokatas, 12 metų ėjau Investuotojų asociacijos valdybos nario pareigas. Ši mano sukaupta patirtis liudija, kad aš žinau daugybę valstybėje spręstinų problemų, o, kurie mane skaito jau senokai, matė, kad žinau ir būdų, kaip jas reikėtų spręsti. Iki tokio lygio, kad, kaip matėte, kitos partijos, įskaitant ir valdančiąsias, nuo manęs nusirašinėja, nes pačios nei kažką sugeba, nei idėjų turi.
Tęsiant toliau, aš esu tas, kuris nebijo. Labai didelę dalį mano, kaip advokato, profesinės praktikos sudarė bylinėjimasis prieš bankus. Ir ne vieną bylą prieš juos esu laimėjęs. Daug klientų pas mane atėjo su rekomendacijomis, kad va aš esu tas, kuris nebijo bylinėtis prieš bankus. Nurodydavo, kad buvome ir toje advokatų kontoroje, ir anoje, ir trečioje, bet kai tik jos sužinodavo, kad byla bus prieš banką, iš karto pradėdavo tokios bylos kratytis. O va aš jokio banko nebijojau niekada. Todėl jei dėl rinkėjų ar Lietuvos interesų man reikės užlipti kam nors ant kojos – užlipsiu tikrai, nes jau ne kartą lipau, ir lipsiu tiek, kiek tik reikės.
Tęsiant dar toliau, prieš rinkimus absoliučiai visos partijos ir visi politikai jums suoks lakštingalos balsais, kad va dabar tai gins ir atstovaus paprastą žmogų. O aš sakau, kad Jums reikėtų tokioms partijoms ir politikams iš karto užduoti klausimą – o kiek jau paprastų žmonių iki šiol esate apgynę? Nes aš apgynęs esu. Skaitėte istoriją, kaip pro bono, be jokio honoraro, apgyniau valstybės sumindžiotą paprastą policijos pareigūną, kurio gyvenimą valstybė pavertė pragaru? Šio paprasto pareigūno atžvilgiu pavyko atstatyti teisingumą ir jam iš valstybės priteisti didelę sumą žalos atlyginimo (apie 37 000 EUR). Sakote, mažai nuveikiau? Paprastų žmonių be honoraro esu apgynęs ir daugiau. Tiesiog, šis atvejis buvo žymiausias. Tačiau tokios buvo mano galimybės. Aš esu paprastas advokatas, kiek galimybių paprastiems žmonėms padėti turėjau, tiek jas iš išnaudojau. Todėl prašau Jūsų suteikti man didesnes galimybes ir atitinkamus įrankius, kad paprastų žmonių apginti galėčiau daugiau. Bet kuriuo atveju, tai bus arti begalybės daugiau kartų apgintų paprastų žmonių, nei absoliučioje daugumoje partijų, kur tokių apgintų paprastų žmonių skaičius bus 0.
Jau girždiu klausimus: o tai iš kur mums žinoti, kad va būtent tu tai būsi geresniu už tuos, kuriuos ketini pakeisti? Visų pirma, aš esu gerokai kompetetingesnis ir turintis daugiau svarbios patirties. Aš turiu VU teisės magistro kvalifikacinį laipsnį ir esu ilgametis advokatas. Advokato egzaminą, skirtingai nuo kai ko, išlaikiau jau labai senai, išlaikiau jį iš pirmo karto ir išlaikiau jį geriausiai iš visų, tą dieną laikiusių. Esu knygos „Viešoji prekyba akcijomis. Teisinio reglamentavimo ypatumai ir problemos“ autorius, knygos „Žemės ūkio bendrovių įstatymo komentaras“ bendraautorius, įvairių teisinių publikacijų autorius. Be to, kad esu ilgametis advokatas, 12 metų ėjau Investuotojų asociacijos valdybos nario pareigas. Ši mano sukaupta patirtis liudija, kad aš žinau daugybę valstybėje spręstinų problemų, o, kurie mane skaito jau senokai, matė, kad žinau ir būdų, kaip jas reikėtų spręsti. Iki tokio lygio, kad, kaip matėte, kitos partijos, įskaitant ir valdančiąsias, nuo manęs nusirašinėja, nes pačios nei kažką sugeba, nei idėjų turi.
Tęsiant toliau, aš esu tas, kuris nebijo. Labai didelę dalį mano, kaip advokato, profesinės praktikos sudarė bylinėjimasis prieš bankus. Ir ne vieną bylą prieš juos esu laimėjęs. Daug klientų pas mane atėjo su rekomendacijomis, kad va aš esu tas, kuris nebijo bylinėtis prieš bankus. Nurodydavo, kad buvome ir toje advokatų kontoroje, ir anoje, ir trečioje, bet kai tik jos sužinodavo, kad byla bus prieš banką, iš karto pradėdavo tokios bylos kratytis. O va aš jokio banko nebijojau niekada. Todėl jei dėl rinkėjų ar Lietuvos interesų man reikės užlipti kam nors ant kojos – užlipsiu tikrai, nes jau ne kartą lipau, ir lipsiu tiek, kiek tik reikės.
Tęsiant dar toliau, prieš rinkimus absoliučiai visos partijos ir visi politikai jums suoks lakštingalos balsais, kad va dabar tai gins ir atstovaus paprastą žmogų. O aš sakau, kad Jums reikėtų tokioms partijoms ir politikams iš karto užduoti klausimą – o kiek jau paprastų žmonių iki šiol esate apgynę? Nes aš apgynęs esu. Skaitėte istoriją, kaip pro bono, be jokio honoraro, apgyniau valstybės sumindžiotą paprastą policijos pareigūną, kurio gyvenimą valstybė pavertė pragaru? Šio paprasto pareigūno atžvilgiu pavyko atstatyti teisingumą ir jam iš valstybės priteisti didelę sumą žalos atlyginimo (apie 37 000 EUR). Sakote, mažai nuveikiau? Paprastų žmonių be honoraro esu apgynęs ir daugiau. Tiesiog, šis atvejis buvo žymiausias. Tačiau tokios buvo mano galimybės. Aš esu paprastas advokatas, kiek galimybių paprastiems žmonėms padėti turėjau, tiek jas iš išnaudojau. Todėl prašau Jūsų suteikti man didesnes galimybes ir atitinkamus įrankius, kad paprastų žmonių apginti galėčiau daugiau. Bet kuriuo atveju, tai bus arti begalybės daugiau kartų apgintų paprastų žmonių, nei absoliučioje daugumoje partijų, kur tokių apgintų paprastų žmonių skaičius bus 0.
@VANHARA
a ,manai,kad kas skaito populistą..nesulauksi...
@niekada
SUNKU TVARTO BERASČIU BUTI- gal broilerienė i mokyklėle priimtų?
Audrius Bačiulis
35m ·
Edvinas Jusys paklausė: Kokios penkios pagrindinės Lietuvos bėdos? Pagalvojau, mano atsakymas gali būti įdomus ir jums.
1. Demografija, arba „išsivaikštanti Lietuva“. Tauta išmiršta tiesiogine to žodžio prasme. Kartu tęsiasi emigracija, tik keičiasi jos pobūdis – postkolchozinius vargo emigrantus kurie važiavo pomidorus auginti ir žuvis skusti, keičia europiniai sėkmės ir neatsakingo gyvenimo ieškotojai (studentai, įsitvirtinę profesionalai, nuotoliniai darbuotojai). Auga vidinė emigracija, jaunimui po studijų liekant Vilniuje, susinanti provinciją fiziškai, skaldanti visuomenę dvasiškai, kurianti „Dvi Lietuvas“. Valdžia net nebando šios problemos spręsti (vienintelis kažkada pabandė Kubilius su 2V ir motinystės išmokomis, bet ilgai netruko), nes ją maitina ne nykstantys Lietuvos mokesčių mokėtojai, bet:
2. Dyki ES pinigai, arba „fondososinimas“. Moksliškai tai vadinama renta - t.y., pinigais, kuriuos valdantieji be pastangų gauna iš gamtinių ar išorinių šaltinių. Daugiausia ištyrinėta yra gamtinės rentos įtaka politikai, rasta labai aiški sąsaja tarp pajamų iš naftos ir dujų dalies valstybės BVP ir vienokių ar kitokių autoritarinių valdymo formų, nes valdantiesiems nėra reikalo vystyti ekonomiką, nes pinigai patys plaukia, o jų perskirstymas leidžia valdyti didesnę ar įtakingiausią (dažnai ir vieną, ir kitą) visuomenės dalį. Tačiau ES pinigai yra tokia pati renta, tik ne gamtinė, o politinė, kasdien vis labiau mokama už aklą sekimą nurodymais tiek iš „Briuselio partkomo“, tiek kitų finansiškai ar karine galia įtakingų užsienio veikėjų. Iš to plaukia:
3. Pigi valdžia, arba „okupacinė administracija“. Menkas teisėtas atlygis už politiko darbą, augantis privatus verslas ir atsivėrusios galimybės įsidarbinti ES institucijose lemia, kad politiko ar valdininko karjerą vis dažniau renkasi tie, kurie turi didelių norų, bet neturi didelių gabumų. Kelias į valdžios aukštumas veda per pataikavimą viršininkui, nesvarbu, kuriame kabinete jis sėdėtų – Kalabibiškių savivaldybės, ministerijos Vilniuje ar Komisijos Briuselyje. Negalvok, daryk, ką lieptas, nelįsk, kur neprašytas, kalbėk „kaip reikia“ ir būsi išganytas stabiliomis pajamomis nepriklausomai nuo rinkimų rezultatų ir kasdien vis didesnėmis galimybėmis susikurti pilkų pinigų srautą. To pasekoje valdančiųjų intelektas ir valdymo gebėjimai per pastaruosius 35 metus tragiškai krito, teigiu tai drąsiai, esu iš arti matęs ir bendravęs su visais svarbesniais politinės klasės atstovais. Taip, žiniasklaida irgi valdžia, gerai matome, ką su ja padarė Viešinimo lėšos.
4. Valdančiosios klasės uždarumas arba „korupcija“. Atkreipkit dėmesį, kad pagrindiniai galios žaidėjai jau 35 metus iš esmės tie patys, kilę iš Atgimimo laikų valdančiųjų komunistų ir opozicinių sąjūdistų. Jie keičiasi vietomis, bet įtakos pozicijose švysčioja vis tie patys veidai, arba tų veidų atžalos.
Ar žinot, kad Radvilės Morkūnaitės mama per Sąjūdžio suvažiavimą vilkėdama tautiniu kostiumu sėdėjo Vytauto Landsbergio dešinėje? Šeimos draugai.
Brazausko dukros, anūkės, jų sutuoktiniai iki šiol sočiai minta iš verslų, į kuriuos plaukia biudžetiniai ar fondiniai pinigai, kuriuos jau tris dešimtmečius tvarko vienas ir tas pat Adolis G. ir jokie antikorupcinių komisijų, prokurorų, žurnalistų tyrimai jam nė motais. Nes tvarko vienos iš valdančiųjų šeimų pinigus.
Dar sovietinio Vilniaus Universiteto profesoriaus sūnus, fizikos doktorantas-laborantas Andrius Kubilius kelią į Europos Komisiją pradėjo Sąjūdžio mitingų apsaugoje.
Raimundo Lopatos tėvas, kaip rašė sovietinė enciklopedija, „pokaryje kūrė tarybų valdžią“ Dauguose, jei tiksliau, buvo vietos komunistų ir stribų vadas. Ketvirtį amžiaus Lietuvos žiniasklaidoje dominavo „Lietuvos Ryto“ koncernas, kurio akcininkai iki šiol – Lietuvos Komunistinio Jaunimo Sąjungos Centro Komiteto nariai.
Vėgėlės tėvas – buvęs Lietuvos Komunistinio Jaunimo Sąjungos Reikalų tvarkytojas (toks pareigybės pavadinimas). Pranas Kūris – sovietų okupuotos Lietuvos „teisingumo ministras“, Komunistų Partijos Centro Komiteto narys, sūnus Egidijus Kūris – laisvos Lietuvos Konstitucinio Teismo pirmininkas, Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėjas.
Tapino tėvas – sovietmečiu aktyvus komunistas, propagandistas, po Atgimimo – eLeRTe vadovas ir pirmasis Soroso fondo finansuoto Žurnalistikos instituto vadovas. Tapinas – politinis aktyvistas, Laisvės TV vadovas, gaunantis šimtatūkstantines išmokas tiek iš Vyriausybės, tiek iš Soroso fondų.
Tai tik ryškiausi pavyzdžiai, „grybai“, styrantys virš po samanomis plytinčios grybienės, kuri, net dešimtį grybų nupjovus, netrunka atauginti naujus. Todėl žmonės ir sako, kad „valdžioje vis tie patys“, „visi vagys“, „korupcija“. Nors politologijų nesimokė, bet esmę pagauna gerai.
Toji valdančiosios klasės grybienė ir lemia, kad saviškiai, nors viešumoje tarsi mirtinai susipykę, kritinėse situacijose visada palaikys vienas kitą. Kova tarp jų vyksta tik dėl valdomų lėšų dalies, nes visi žino, kad rinkimai ateina ir praeina, o valgyti reikia visiems, nes jeigu pradėsi rauti grybienę, netruksi pats likti be syvų. Per tris dešimtmečius sustabarėjęs valdančiųjų luomas tai gerai suprato ir iš tikrųjų nekenčia tik tų, kurie jiems svetimi, minta ne iš biudžeto ir ne iš fondų, o iš savarankiškai uždirbtų pinigų.
Kas sieja visus Lietuvos politinės klasės enfant terrible – Uspaskichą, Paksą, Karbauskį, Matijošaitį, Vėgėlę, Žemaitaitį?
---Jie visi daugiau ar mažiau pasiturintys ir pinigus užsidirbo versle, ne valdiškose pozicijose. Jie grybienai svetimi, nesuprantami, gabesni, nepriklausomi, todėl mirtinai pavojingi.
5. Bėdos masto nesupratimas ir iš to išplaukiantis nesuvokimas, ką daryti. Švietimo ir sveikatos apsaugos bėdos ne dėl mažų mokytojų ir gydytojų atlyginimų. Keliai duobėti ne dėl pinigų trūkumo. Teismai ilgai ir kartais neteisingai teisia ne dėl kyšius imančių teisėjų. Elektra dingsta ne dėl Igničio akcininkų ir t.t.
Taip, atlyginimai maži, teisėjai vis dar ima kyšius, kelininkai vagia pinigus, energetikai plėšikauja vidur dienos. Bet tai ne bėdos, o bėdų pasekmės.
Lygiai neteisingas įsivaizdavimas, kad viską galima pakeisti greitai, reikia tik „teisingus žmones“ į valdžią paskirti.
O kas paskirs?
-Gal Briuselis, kaip anksčiau Maskva? Panašu, kad taip galvojančių nemažai. Tik Briuselyje tokios pačios bėdos, tik mums dėl mūsų provincialumo to nesimato.
Audrius Bačiulis
35m ·
Edvinas Jusys paklausė: Kokios penkios pagrindinės Lietuvos bėdos? Pagalvojau, mano atsakymas gali būti įdomus ir jums.
1. Demografija, arba „išsivaikštanti Lietuva“. Tauta išmiršta tiesiogine to žodžio prasme. Kartu tęsiasi emigracija, tik keičiasi jos pobūdis – postkolchozinius vargo emigrantus kurie važiavo pomidorus auginti ir žuvis skusti, keičia europiniai sėkmės ir neatsakingo gyvenimo ieškotojai (studentai, įsitvirtinę profesionalai, nuotoliniai darbuotojai). Auga vidinė emigracija, jaunimui po studijų liekant Vilniuje, susinanti provinciją fiziškai, skaldanti visuomenę dvasiškai, kurianti „Dvi Lietuvas“. Valdžia net nebando šios problemos spręsti (vienintelis kažkada pabandė Kubilius su 2V ir motinystės išmokomis, bet ilgai netruko), nes ją maitina ne nykstantys Lietuvos mokesčių mokėtojai, bet:
2. Dyki ES pinigai, arba „fondososinimas“. Moksliškai tai vadinama renta - t.y., pinigais, kuriuos valdantieji be pastangų gauna iš gamtinių ar išorinių šaltinių. Daugiausia ištyrinėta yra gamtinės rentos įtaka politikai, rasta labai aiški sąsaja tarp pajamų iš naftos ir dujų dalies valstybės BVP ir vienokių ar kitokių autoritarinių valdymo formų, nes valdantiesiems nėra reikalo vystyti ekonomiką, nes pinigai patys plaukia, o jų perskirstymas leidžia valdyti didesnę ar įtakingiausią (dažnai ir vieną, ir kitą) visuomenės dalį. Tačiau ES pinigai yra tokia pati renta, tik ne gamtinė, o politinė, kasdien vis labiau mokama už aklą sekimą nurodymais tiek iš „Briuselio partkomo“, tiek kitų finansiškai ar karine galia įtakingų užsienio veikėjų. Iš to plaukia:
3. Pigi valdžia, arba „okupacinė administracija“. Menkas teisėtas atlygis už politiko darbą, augantis privatus verslas ir atsivėrusios galimybės įsidarbinti ES institucijose lemia, kad politiko ar valdininko karjerą vis dažniau renkasi tie, kurie turi didelių norų, bet neturi didelių gabumų. Kelias į valdžios aukštumas veda per pataikavimą viršininkui, nesvarbu, kuriame kabinete jis sėdėtų – Kalabibiškių savivaldybės, ministerijos Vilniuje ar Komisijos Briuselyje. Negalvok, daryk, ką lieptas, nelįsk, kur neprašytas, kalbėk „kaip reikia“ ir būsi išganytas stabiliomis pajamomis nepriklausomai nuo rinkimų rezultatų ir kasdien vis didesnėmis galimybėmis susikurti pilkų pinigų srautą. To pasekoje valdančiųjų intelektas ir valdymo gebėjimai per pastaruosius 35 metus tragiškai krito, teigiu tai drąsiai, esu iš arti matęs ir bendravęs su visais svarbesniais politinės klasės atstovais. Taip, žiniasklaida irgi valdžia, gerai matome, ką su ja padarė Viešinimo lėšos.
4. Valdančiosios klasės uždarumas arba „korupcija“. Atkreipkit dėmesį, kad pagrindiniai galios žaidėjai jau 35 metus iš esmės tie patys, kilę iš Atgimimo laikų valdančiųjų komunistų ir opozicinių sąjūdistų. Jie keičiasi vietomis, bet įtakos pozicijose švysčioja vis tie patys veidai, arba tų veidų atžalos.
Ar žinot, kad Radvilės Morkūnaitės mama per Sąjūdžio suvažiavimą vilkėdama tautiniu kostiumu sėdėjo Vytauto Landsbergio dešinėje? Šeimos draugai.
Brazausko dukros, anūkės, jų sutuoktiniai iki šiol sočiai minta iš verslų, į kuriuos plaukia biudžetiniai ar fondiniai pinigai, kuriuos jau tris dešimtmečius tvarko vienas ir tas pat Adolis G. ir jokie antikorupcinių komisijų, prokurorų, žurnalistų tyrimai jam nė motais. Nes tvarko vienos iš valdančiųjų šeimų pinigus.
Dar sovietinio Vilniaus Universiteto profesoriaus sūnus, fizikos doktorantas-laborantas Andrius Kubilius kelią į Europos Komisiją pradėjo Sąjūdžio mitingų apsaugoje.
Raimundo Lopatos tėvas, kaip rašė sovietinė enciklopedija, „pokaryje kūrė tarybų valdžią“ Dauguose, jei tiksliau, buvo vietos komunistų ir stribų vadas. Ketvirtį amžiaus Lietuvos žiniasklaidoje dominavo „Lietuvos Ryto“ koncernas, kurio akcininkai iki šiol – Lietuvos Komunistinio Jaunimo Sąjungos Centro Komiteto nariai.
Vėgėlės tėvas – buvęs Lietuvos Komunistinio Jaunimo Sąjungos Reikalų tvarkytojas (toks pareigybės pavadinimas). Pranas Kūris – sovietų okupuotos Lietuvos „teisingumo ministras“, Komunistų Partijos Centro Komiteto narys, sūnus Egidijus Kūris – laisvos Lietuvos Konstitucinio Teismo pirmininkas, Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėjas.
Tapino tėvas – sovietmečiu aktyvus komunistas, propagandistas, po Atgimimo – eLeRTe vadovas ir pirmasis Soroso fondo finansuoto Žurnalistikos instituto vadovas. Tapinas – politinis aktyvistas, Laisvės TV vadovas, gaunantis šimtatūkstantines išmokas tiek iš Vyriausybės, tiek iš Soroso fondų.
Tai tik ryškiausi pavyzdžiai, „grybai“, styrantys virš po samanomis plytinčios grybienės, kuri, net dešimtį grybų nupjovus, netrunka atauginti naujus. Todėl žmonės ir sako, kad „valdžioje vis tie patys“, „visi vagys“, „korupcija“. Nors politologijų nesimokė, bet esmę pagauna gerai.
Toji valdančiosios klasės grybienė ir lemia, kad saviškiai, nors viešumoje tarsi mirtinai susipykę, kritinėse situacijose visada palaikys vienas kitą. Kova tarp jų vyksta tik dėl valdomų lėšų dalies, nes visi žino, kad rinkimai ateina ir praeina, o valgyti reikia visiems, nes jeigu pradėsi rauti grybienę, netruksi pats likti be syvų. Per tris dešimtmečius sustabarėjęs valdančiųjų luomas tai gerai suprato ir iš tikrųjų nekenčia tik tų, kurie jiems svetimi, minta ne iš biudžeto ir ne iš fondų, o iš savarankiškai uždirbtų pinigų.
Kas sieja visus Lietuvos politinės klasės enfant terrible – Uspaskichą, Paksą, Karbauskį, Matijošaitį, Vėgėlę, Žemaitaitį?
---Jie visi daugiau ar mažiau pasiturintys ir pinigus užsidirbo versle, ne valdiškose pozicijose. Jie grybienai svetimi, nesuprantami, gabesni, nepriklausomi, todėl mirtinai pavojingi.
5. Bėdos masto nesupratimas ir iš to išplaukiantis nesuvokimas, ką daryti. Švietimo ir sveikatos apsaugos bėdos ne dėl mažų mokytojų ir gydytojų atlyginimų. Keliai duobėti ne dėl pinigų trūkumo. Teismai ilgai ir kartais neteisingai teisia ne dėl kyšius imančių teisėjų. Elektra dingsta ne dėl Igničio akcininkų ir t.t.
Taip, atlyginimai maži, teisėjai vis dar ima kyšius, kelininkai vagia pinigus, energetikai plėšikauja vidur dienos. Bet tai ne bėdos, o bėdų pasekmės.
Lygiai neteisingas įsivaizdavimas, kad viską galima pakeisti greitai, reikia tik „teisingus žmones“ į valdžią paskirti.
O kas paskirs?
-Gal Briuselis, kaip anksčiau Maskva? Panašu, kad taip galvojančių nemažai. Tik Briuselyje tokios pačios bėdos, tik mums dėl mūsų provincialumo to nesimato.
REKLAMA
REKLAMA
Seimo rinkimuose dalyvauja 25 milijonieriai, turtingiausias – Lietuvos žaliųjų partijos narys Lapinskas