Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas įvykdė savo priešrinkiminį grąsinimą – teikia Konstitucijos pataisas dėl Seimo narių skaičiaus sumažinimo. Pasak gerbiamo pirmininko, jų užtektų ir 121. Seimo narė Rima Baškienė nuėjo dar toliau: ji tvirtina, kad užtektų ir 71 parlamento nario. Jiems pritaria ir nueinantis Prezidentas.
Klaikus populizmas, arba visiškas situacijos nesuvokimas. Klausantis šių Seimo narių idėjų, „racionaliausias“ man pasirodė Balsas.lt apžvalgininko Tomo Čyvo pasiūlymas – palikti tik vieną tautos išrinktąjį ir pavadinti jį Seimu.
Iš tikro, tokie mastymo vingiai skatina visokius juokelius, nes rimtai kalbėti apie šiuos pasiūlymus sunku. Tačiau tenka. Nes klausimas daug rimtesnis, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Dabar laikas paaiškinti, kodėl Seimo narių skaičiaus mažinimas yra nepriimtinas. Net galima būtų manyti, jog tai - tam tikro įtakos grupių politinio užsakymo vykdymas. Nes nieko nevyksta šiaip sau. Visa turi tikslą. Šis tikslas – vien tik patikti žmonėms ir pasikelti politinius reitingus? Tai būtų geriausias variantas. Tačiau yra ir liūdnesnių versijų.
Mūsuose įsitvirtinusi atstovaujamoji demokratija. Aš pats ir jūs patys, mes visi negalime nueiti į Seimą ir padirbėti vieną kitą dieną tiesiogiai. Tegul ir nemokamai. Būtinai rinkimų būdu turime išrinkti atstovus, kurie tai darytų už mus. Lietuvoje 2008 metų VRK duomenimis buvo 2696090 rinkėjų. Turime 141 Seimo narį. Taigi, vidutiniškai vienas seimūnas atstovauja maždaug 19 tūkst. rinkėjų. Tai labai didelis skaičius. O dar reikia turėti omenyje, kad pusė Seimo narių – taip vadinami “sąrašiniai”, iš viso nežinia kam atstovaujantys. Beveik 20 000 rinkėjų (realiai šis skaičius dvigubai didesnis) – tai jau ne tikras atstovavimas, o statistika. Nei Seimo narys žino, kam atstovauja, nei mes prisimename, ką išrinkome. Tai nėra gerai.
Kuo Seimo narių daugiau, tuo sunkiau jais manipuliuoti ir “suvaldyti”. Kuo mažiau - tuo realesnis atrodo paprasčiausias papirkimas, jis tampa tiesiog pigesnis. Jau nekalbant apie kitas poveikio priemones seimo nariams, kurių arsenalas yra platus ir žinomas. Jei Seimas būtų vienas žmogus – užtektų susitarti tik su vienu. Visiškai paprasta. Kaip dabar valstybininkai (“sutaria”?) su Prezidentu. Toks Didysis ir Vienintelis Seimo narys kaip marionetė vykdytų klanų ir įtakos grupių valią. Liktų tikėtis, kad mūsų išrinktas vienintelis Seimo narys yra principingas ir be dėmelės. Bet tai didelė rizika visai šaliai. Vyrai atrastų priėjimą: kokią nuodėmę, ydą. Ir tada sudie demokratija, jei jau viskas priklauso nuo vieno žmogaus. Dabar Seime tai padaryti sunkiau, todėl valstybinikai ir kiti klanai jį keikia ir formuoja nuomonę, atseit tai yra visų šalies nelaimių šaltinis ir priežastis. Seime dirba įvairių partijų atstovai ir kuo tų atstovų daugiau (žinoma, proto rėmuose) tuo geriau demokratijai, tuo veiksmingiau ji funkcionuoja.
Turėtume siekti, kad vienas Seimo narys atstovautų kuo mažiau rinkėjų. Taip rinkėjai galėtų lengiau jį pasiekti, pareikalauti rezultatų. Žmonių balsas būtų labiau girdimas. Ir Seimo narys daugelį mūsų būtų priverstas prisiminti iš veido. Tai būtų politinis atstovavimas, o ne statistika. Panašiai ir dabar yra kai kuriose kaimiškose apygardose, tačiau netolygumai yra didžiuliai. Kai vienas atstovauja 20 ar net 40 tūkst. Rinkėjų, tada ir atsiranda milžiniškas Seimo narių susvetimėjimas ir atitrūkimas nuo tikrovės. Tokiu atveju, padidėja viešųjų ryšių technologijų reikšmė ir įtaka. O kai rinkėjų mažiau – geriausia viešųjų ryšių “technologija” tampa žiūrėti žmonėms į akis ir kalbėti tiesą.
Taigi, bandymą sumažinti Seimo narių skaičių galima vertinti vienareikšmiškai – tai bandymas “sumažinti” demokratiją. O kas yra demokratijos antitezė? Autokratija arba diktatūra. Taigi, savo veiksmais A.Valinskas ir kiti jam prijaučiantys skatina diktatūrines tendencijas. Arba bent jau valdomos demokratijos modelio įsigalėjimą. Vienintelis jų pateisinimas: žmonės nesupranta ką daro...
Taigi, išvada ta, kad Seimo narių yra ne per daug, o per mažai. Jų išlaikymas valstybės mastu kainuoja palyginti nedaug. Daug labiau apsimoka investuoti į papildomus parlamento narius, nei laidoti paskutinius demokratijos likučius. Bent jau palikti jų kiekį tokį, koks yra dabar.
Vienas iš dabartinės Lietuvos valdomos demokratijos ramsčių –partijų „sąrašiniai“ Seimo nariai. Jų niekas tiesiogiai nerenka ir už Seimo nario vietą jie dėkingi tik savo vedliams. Taip sąrašuose atsiranda daug svieto perėjūnų, o kartais ir žmonių, tiesiogiai nusipirkusių vietą sąraše. Tik vienmandatės apygardos filtras politiką padaro tikruoju Politiku. Toks yra daug labiau įsipareigojęs savo rinkėjams ir negali būti pakeistas kitu. Todėl daug protingiau būtų kalbėti apie dabartinės rinkimų sistemos esminę reformą, panaikinant daugiamandates apygardas ir performuojant vienamandates, tačiau tai - platesnės diskusijos apie šalies konstitucinę sąrangą dalis. Gal jau metas pasvarstyti, ar ne laikas pagalvoti apie naują Konstituciją ir Antrąją Respubliką.
