Be to, projektu siūloma atsisakyti reikalavimo, kad į naujai sudaromą medžioklės plotų vienetą patenkantys sklypai būtų susisiekiantys, kartu įtvirtinant, jog iki 30 proc. naujai formuojamo medžioklės plotų vieneto ploto galėtų būti „papildoma“ kitų medžioklės plotų vienetų sąskaita. Taip pat nebelieka reikalavimo, kad medžioklės plotų vienetus gali formuoti tik teisę medžioti turintys asmenys.
Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija (toliau – LMŽD) Projektą vertina kaip pakartotinį itin ribotą asmenų ratą atstovaujančių interesų grupių bandymą komercializuoti medžioklę ir sukoncentruoti vertingiausius medžioklės plotus kelių įtakingųjų rankose.
Pasak LMŽD direktoriaus Laimono Daukšos, Seimui pritartus naujai siūlomam reguliavimui, būtų sugriauta per eilę metų susiformavusi tausojančios medžioklės sistema, grindžiama nevyriausybinių ir ne pelno siekiančių organizacijų, kurių nariais dažnai yra vietinių bendruomenių nariai, sąranga.
LMŽD Direktorius Laimonas Daukša:
Lietuvoje šiuo metu yra apie 1000 medžioklės ploto vienetų, kuriuose medžioklės veiklą vykdo per 900 medžiotojų būrelių, klubų ir individualių medžiotojų. Vidutinis vieno medžioklės ploto vieneto dydis – 8650 ha. Vidutinis narių skaičius medžiotojų kolektyvuose – 41 medžiotojas. Dabartinė medžioklės ploto vienetų vientisumo sistema užtikrina racionalų medžioklės išteklių panaudojimą ir mokesčių už juos valstybei sumokėjimą, tvarų medžiojamųjų gyvūnų populiacijų valdymą ir reguliavimą juos medžiojant. Didesnio ploto medžioklės ploto vienetai užtikrina vieną iš svarbiausių medžiotojų priedermių – medžiojamosios gyvūnijos globą, gausinimą, medžiojamųjų gyvūnų produktyvumo didinimą, tvarios ir etiškos medžioklės propagavimą.
Akivaizdus esamos medžioklės sąrangos privalumo įrodymas – šiuo metu kaip niekad gausūs ir stabilūs medžiojamųjų žvėrių ir atsistatę daugelio retųjų, nemedžiojamų rūšių, ištekliai. Pavyzdžiui, t. elnių populiacija per 10 metų pagausėjo 2, kai kur net 3 kartus, vilkų 2010 m. buvo priskaičiuojama 250 individų, mokslininkų teigimu šiai dienai Lietuvoje gyvena ne mažiau 800-900 vilkų, lūšių skaičius per tą patį laikotarpį nuo 100 individų išaugo iki 250-300.
Primintina, kad iki dabartinės redakcijos Medžioklės įstatymo įsigaliojimo (2002 m.) galiojusi tvarka sudarė sąlygas steigti nedidelio ploto medžioklės plotų vienetus, dėl ko medžiojamųjų žvėrių, pirmiausia tauriųjų elnių ir stirnų populiacijos buvo sumažėjusi iki kritinės ribos.
Priėmus dabartinį medžioklės teisinį reguliavimą faktiškai pasibaigė iki tol buvę pavieniai nesutarimai tarp medžiotojus vienijančių asociacijų ir privačių žemių ir miškų savininkų.
Taigi, beveik 20 metų nekeičiamos bazinės medžioklės tvarkos taisyklės stabilizavo padėtį medžioklės srityje bei pagerino santykius tarp medžiotojų ir žemių savininkų.
Dabartinė medžioklės sistema nesukuria išskirtinių teisių jokioms konkrečioms interesų grupėms ir nedidina socialinės atskirties, kadangi sudaro maksimaliai vienodas galimybes medžioti visiems to norintiems Lietuvos Respublikos piliečiams. Medžiotojų klubuose medžioja tiek miesto, tiek kaimo gyventojai ir įvairių specializacijų medžiotojai: žemės ūkio (pastarųjų daugiausia), verslo, valstybės tarnybos ir t.t.
Priėmus Projektu siūlomą įteisinti reguliavimą, naują medžioklės ploto vienetą galės formuoti fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie yra žemės ūkio ar miško paskirties žemės sklypų savininkai, bet ir naudotojai.
Ką tai reiškia? Naujus medžioklės ploto vienetus Lietuvoje galės įsteigti ūkininkai ar ūkininkų grupės, žemės ūkio bendrovės, miškininkystės veikla užsiimančios neretai užsienio investuotojų tiesiogiai ar per tarpininkus valdomos įmonės, kurios nuosavybės ar naudojimo teise valdo žemės ūkio ir miškų ūkio paskirties žemes. Kaip minėta, nebebūtina sklypų valdyti nuosavybės teise, kas vėl suteiks galimybę „aktyvistams“ važinėti per žemės savininkus su įvairaus pobūdžio sutartimis siekiant surinkti kuo didesnį „naudojamos“ žemės ir miško plotą.
Kitas momentas, minimalus medžioklės ploto vieneto dydis išlieka tas pats – 1000 ha, tačiau nuosavybės ar valdymo teise užteks valdyti 70 proc. Klausimas, kaip bus įforminama likusi 30 proc. dalis? Nejaugi bus grįžta prie privalomų sutarčių su žemės ir miško savininkais? Tuomet šis pakeitimas sukels nemažai sumaišties ir sukurs medžiotojams ir atsakingiems valstybės tarnautojams administracinę naštą.
Įstatymo pakeitimo aiškinamajame rašte teigiama, kad nebus pakenkta greta esančių medžioklės plotų vieneto naudotojams – išsaugoma ta pati plotų vienetų ribų derinimo tvarka, kuri numatyta šiuo metu galiojančioje Įstatymo redakcijoje. Šis teiginys kelia dvejonių, nes LMŽD nuomone, priėmus šias pataisas atsiras daug smulkių medžioklės ploto vienetų ir 30 proc. gali padaugėti medžioklės ploto vienetų Lietuvoje, ypač jų bus daug „žemdirbiškuose“ regionuose.
Lietuvoje, kaip ir kitose Europos Sąjungos šalyse, medžioklė pirmiausia reguliuojama atsižvelgiant į pagrindinį šios veiklos objektą – medžiojamuosius gyvūnus ir jų apsaugą. Tačiau visuotinai pripažįstama, kad aiškinantis medžiotojų ir savininkų santykius labiausiai nukenčia žvėrys ir paukščiai, o jų ištekliai pereikvojami ar naudojami neatsižvelgiant į ekologijos reikalavimus. Todėl mūsų šalyje vyraujantis vidutinis medžioklės ploto vieneto dydis apie 8 500 ha, yra optimalus atsižvelgiant į mūsų krašto ekologines sąlygas. Tai patvirtina ir vieninga šalies bei kitų Europos šalių žymiausių mokslininkų nuomonė, kad tik dideliuose medžioklės plotuose įmanomas racionalus laisvėje gyvenančių gyvūnų išteklių naudojimas.
Pritariame, kad kaimyninėje Lenkijoje minimalus medžioklės plotų vienetas, siekiantis 3000 ha, o Estijoje – 5000 ha, optimaliai atitinka šio regiono stambiųjų medžiojamųjų žvėrių biologiją. Lietuvoje minimalus medžioklės ploto vienetas 1000 ha, todėl minimalaus ploto medžioklės ploto vienetuose turi būti atsakingai vertinamas stambiųjų medžiojamųjų gyvūnų medžiojimas, juolab jei medžioklės plotai driekiasi laukais, kur gyvena tik smulkioji fauną. Apie tai turi būti atsakingai pagalvota, nes kitaip nebus užtikrinta medžiojamųjų gyvūnų apsauga. Pavyzdžiui kaimyninėje Latvijoje 1000 ha medžioklė ploto vienete galima medžioti tik šernus ir smulkiąją medžiojamąja fauną, t. elnių pateles ir jauniklius galima medžioti 1500 ha, t. elnio patiną 2000 ha, briedžius 2500 ha ir didesniuose medžioklės ploto vienetuose.
Reikia nepamiršti, kad medžiotojų organizacijos yra nemažai investavusios į biotechnines priemones: ėdžias, pašarines aikšteles ir kitas priemones, gerinančias medžiojamųjų gyvūnų gyvenamosios aplinkos sąlygas. Daug kur miškuose medžiotojai yra įrengę pavėsines ar atokvėpio vietas, įsigiję žemės sklypus ir investavę į pastatus, juose pagal reikalavimus įrengę pirminio žvėrių dorojimo aikšteles, patalpas ar susirinkimų sales.
Pasak Advokatų kontoros „Glimstedt“ advokato dr. Felikso Miliučio, dar 2005 metų Lietuvos Konstitucinio Teismo buvo konstatuota, jog palaipsniui yra grįžtama prie iki sovietų okupacijos buvusios medžioklės tradicijos. Nors pagal dabar galiojančius teisės aktus laukinė gyvūnija, įskaitant medžiojamąją fauną, vis dar yra laikoma valstybės nuosavybe, privataus sklypo savininkas gali bet kada uždrausti medžioklę jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Be to, daugiau kaip 15 ha valdos savininkas, turintis teisę medžioti, turi galimybę būti priimtas į medžiotojų asociaciją, į kurios medžioklės plotų vienetą tokia valda patenka, arba tokiame medžioklės plotų vienete medžioti sutartiniais pagrindais. 1000 ha turintis asmuo gali įkurti savarankišką medžioklės plotų vienetą ir jame organizuoti medžiokles. Taip pat žemės sklypo savininkas bet kada gali nustatyti sąlygas, kurias turėtų įvykdyti medžioklės plotų naudotojas, norėdamas medžioti jam priklausančiame sklype. Taigi, tvirtinti, kad privačių žemės ir miško savininkų interesų nėra paisoma, negalima.
Pagal Konstituciją, valstybė rūpinasi gyvūnijos apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai. Aplinkos apsauga yra viešasis interesas, todėl nuosavybės teisių įgyvendinimas neturi prieštarauti valstybės politikos nuostatoms aplinkos apsaugos srityje.
Konstitucinis Teismas 2005 m. nutarime pripažino, kad laukinių gyvūnų (jų išteklių) apsauga gali būti užtikrinta nustatant tam tikrus draudimus ar ribojimus, įskaitant reikalavimą dėl minimalaus medžioklės ploto vieneto dydžio. Dabartinė medžioklės organizacinė sistema yra patikrinta, veikianti ir užtikrinanti valstybės turto – laukinių gyvūnų gausėjimą. Projektu siūlomi pakeitimai gali sumažinti esamų plotų dydį, reikšmingai padidinti medžioklės plotų valdytojų, taigi ir laukinės gyvūnijos naudotojų, skaičių. Kadangi dėl to medžiojamųjų gyvūnų populiacijų kontrolė gali tapti mažiau efektyvi bei racionali, bet kokie siūlymai keisti esamą teisinį reguliavimą turi būti itin motyvuoti ir įvertinti viešojo intereso – aplinkos apsaugos aspektu.
Be to, dėl Projektu siūlomos įtvirtinti galimybės sudaryti medžioklės plotų vienetą ne tik nuosavybės teise valdomoje žemėje, kartu prie šios žemės „prijungiant“ kitiems medžioklės plotų vienetams priklausančias teritorijas, didelė diskrecija suteikiama už medžioklės plotų vienetų sudarymą ir jų ribų keitimą atsakingoms savivaldybių komisijoms. Dėl šių priežasčių, tikėtina, ženkliai išaugs tarp esamų ir potencialių medžioklės plotų valdytojų kylančių ginčų skaičius.
Primintina, kad panašaus turinio siūlymai keisti nusistovėjusią medžioklės tvarką p. Eugenijaus Gentvilo ir kitų Liberalų frakcijos narių Seimui buvo teikiami ir 2017 bei 2018 metais. Šiems siūlymams buvo vieningai nepritarta Seimo komitetuose. Be to, dalis jų susilaukė neigiamo antikorupcinio vertinimo.
LMŽD, vienijanti daugiau kaip 17 000 medžiotojų, vieningai pasisako, kad Lietuvos Respublikoje išliktų dabartinė stabili medžioklės ploto vienetų sistema, funkcionuojanti jau 20 m., o medžioklės reguliavimas užtikrintų kiekvieno Lietuvos gyventojo teisę medžioti ir kartu būtų užtikrintas medžiojamos gyvūnijos klestėjimas.
Praėjusią savaitę Lietuvoje viešėjęs FACE – Europos medžioklės ir medžiojamosios faunos apsaugos konfederacijos prezidentas Torbjorn Larsson būtent atkreipė dėmesį, kad mūsų šalyje medžioklės plotų vienetų skaičius ir jų vidutinis dydis 8 500 ha yra optimalus ir užtikrinantis ne tik tvarią medžioklę, tačiau ir medžiojamųjų gyvūnų apsaugą.
Nesinori, kad priėmus siūlomus pakeitimus būtų pažeistas viešasis interesas, medžioklės plotų vienetų sudarymo klausimus sprendžiantiems valstybės tarnautojams suteikta laisvė be aiškesnių taisyklių spręsti dėl teritorijų priskirtinumo vienam ar kitam plotų vienetui, taip sukuriant prielaidas korupcijai, reikšmingai padidinant teisminių ginčų skaičių tuo padidinant valstybės biudžeto išlaidas.
