Tapusi Mažeikių filialo vadove ir būdama jauniausia savo kolektyve, ji ne kartą girdėjo klausimą: „kas čia ta mergaitė?“. Apie moterų lyderystę dažnai kalbanti pašnekovė įsitikinusi, kad svarbu nepabūgti ir nepatogias situacijas priimti kaip iššūkį. Anot jos, kuo ryškesni bus drąsūs pavyzdžiai visuomenėje, tuo daugiau moterų išdrįs jais sekti.
Išskirtiniame interviu iniciatyvai „Tvari Lietuva“ S. Gutauskaitė-Bubnelienė pasakoja apie moterų lyderystę, kovą su stereotipiniu požiūriu, balansą derinant karjerą, šeimą bei poilsį ir polinkį į tvarų gyvenimo būdą.
– Įvairiuose interviu akcentuojate moterų lyderystės svarbą, džiaugiatės, kad nors stereotipiškai daug kas linksta manyti priešingai, vis tik SEB banke darbuotojų daugumą sudaro moterys. Ar jums pačiai kada nors teko įrodinėti, kad galite padaryti vieną ar kitą darbą, o gal pasiekti tam tikrą poziciją, nes esate moteris? Ar kažkada, galbūt ankstyvojoje karjeroje, susidūrėte su lyčių stereotipais?
– Man pasisekė, kad pradėjau karjerą ir dabar dirbu skandinaviškoje įmonėje, kurioje palaikomi aukšti profesionalumo ir etikos standartai, todėl su stereotipiniu požiūriu esu susidūrusi palyginti nedaug kartų. Vis tik karjeros pradžioje teko susidurti su išankstiniais nusistatymais. Prieš daugelį metų, tapusi Mažeikių filialo vadove, ne tik buvau viena iš kelių moterų vadovių, bet dar ir pati jauniausia. Neretai tekdavo išgirsti kitų kolegų, ypač vadovų klausimą: „kas čia ta mergaitė?“. Džiaugiuosi, kad dabar ši tema diskusijų epicentre – moteris vadinti mergaitėmis darbo aplinkoje tapo blogo tono ženklu, rodančiu stereotipinį požiūrį į lyčių vaidmenis.
Vienintelis didesnis nesusipratimas karjeroje, kai buvo išreikštos abejonės mano tinkamumu užimti pareigas dėl lyties, kilo prieš daugelį metų bendraujant su kolega iš kitos šalies. Šis incidentas suteikė vertingų pamokų – išmokau gąsdinančias situacijas priimti kaip iššūkį pademonstruoti visus savo gebėjimus ir įgūdžius. Buvau ir esu įsitikinusi, kad susidūrus su kritika ir abejonėmis svarbu nenuleisti rankų ir susitelkti į sritis, kuriose galima tobulėti.
Tiesa, su tam tikrais stereotipais susidūriau jau tapusi vadove. Tuo metu dažnai tekdavo atsakinėti į klausimus, kaip dabar viską suspėsiu, ką teks paaukoti dėl karjeros, kaip pavyks derinti šeimos atsakomybes ir pareigas.
Prieš kelis metus atlikome tyrimą – perskaitėme 80 proc. vieno žinomo žurnalo metinio tiražo. Atrinkome interviu su vadovais ir atlikome klausimų analizę. Klausimas „kaip sekasi karjerą derinti su šeima?“ vyrams vadovams buvo užduotas du kartus rečiau negu moterims.
Mano manymu, tai atskleidžia ir toliau palaiko stereotipus, kad moteris vadovė būtinai turės kažką aukoti, jai bus sunku rasti balansą tarp šeimos ir darbo. Juk jei neužduodame tokio klausimo vyrui, vadinasi, nemanome, kad šioje srityje jis susidurs su iššūkiais, o klausdami moters – būtent taip ir galvojame.
– Pasiekėte karjeros aukštumų, tačiau didžiulė dalis moterų bijo ne tik įkurti savo verslus, bet ir siekti vadovaujančių pozicijų organizacijose, kuriose dirba eilę metų. Ką savo ruožtu joms patartumėte, kaip jas skatintumėte? Kaip, jūsų požiūriu, veiksmingiausia kelti savo savivertę? O gal tai – visai ne savivertės klausimas?
– Tikrai taip, moterys vis dar yra linkusios save nuvertinti. SEB banke atliekame daug įvairių tyrimų ir matome, kad moterys vis dar turi mažesnius lūkesčius dėl savo atlygio, pajamų augimo. Kas stebina dar labiau – skiriasi ir jaunų moterų bei vyrų požiūris į savo vertę darbo rinkoje ir perspektyvas. Jauni vyrai gerokai dažniau negu moterys teigia manantys esą verti didesnio atlyginimo, finansiniai vyrų ateities lūkesčiai taip pat kur kas ambicingesni. Vadinasi, stereotipai, kuriuos mes linkstame vadinti senais, atgyvenusiais, yra palietę ir jaunąją kartą.
Tam, kad situacija keistųsi, kuo daugiau moterų turėtų priimti vyraujančius stereotipus kaip paskatą juos laužyti. Kuo daugiau „nestereotipinių“ moterų, tuo labiau kis bendros visuomenės nuotaikos. Laisvoje šalyje vyrai ir moterys gali rinktis bet kokią profesiją, išbandyti įvairius vaidmenis, o ne tik tuos, kuriuos apibrėžia seni lyčių stereotipai.
Neseniai teko skaityti apie Claude‘o Steele‘o, JAV Vašingtono universiteto psichologijos profesoriaus, atliktą tyrimą, kuriame jis vertino, kaip stereotipai veikia moterų ir vyrų gebėjimus sprendžiant sunkų matematikos testą. Eksperimentui profesorius pasirinko labai gabius matematikos studentus – jaunus vyrus ir moteris, gaunančius aukščiausius balus. Jie buvo surinkti į vieną grupę ir per pusvalandį turėjo išspręsti, kaip buvo jiems įvardinta, labai sudėtingą matematikos testą.
Per šį eksperimentinį testą vyrai savo rezultatais aplenkė moteris. Buvo pastebėta, kad moterys daug dažniau neefektyviai išnaudojo laiką – keliskart perskaičiavo atsakymus, tikrinosi ir taip pritrūko laiko, nes, anot psichologo, sprendė dvi užduotis. Viena jų buvo realūs matematikos uždaviniai, kita – nuolatinis priminimas sau, kad turi pasitikrinti, būti atsargios, nes egzistuoja stereotipas, kad moterys prasčiau susidoroja su sunkiomis užduotimis. Pasak psichologo, moterys pasirodė prasčiau vien dėl to, kad žinojo, jog toks stereotipas yra, nepaisant to, kad juo netikėjo. Taigi, socialinis identitetas, grįstas stereotipu, turi daug įtakos mūsų gyvenimui.
Kuo daugiau kalbėsime apie moteris lyderes, besisukančias savo versle, užimančias aukščiausias pareigas, jų patirtis, pamokas, iššūkius, suklydimus ir laimėjimus, tuo kitos moterys gaus daugiau įkvėpimo, pasitikėjimo savimi. Kuo daugiau girdėsime apie moteris, paneigiančias stereotipus, tuo stereotipai taps silpnesni ir mažiau turės įtakų moterų pasirinkimams.
– Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos duomenimis, lyčių stereotipai profesijų atžvilgiu Lietuvoje vis dar gajūs, tą patį sakote ir jūs. Kaip manote, kokių pokyčius skatinančių veiksmų reikėtų imtis, kad tai pasikeistų, kad padėtis gerėtų?
– Manau, kad svarbiausias tikslas yra lyčių lygybė tikrąja savo esme ir prasme. Jei visuomenėje ši samprata būtų įsitvirtinusi, nekvestionuotume, kodėl tėtis eina ilgesnių vaiko priežiūros atostogų, lygiai taip pat nekvestionuotume ir moterų pasirinkimo likti namuose, skirti daug dėmesio šeimai ir vaikams. Kai į viską žiūrėsime ne per lyties prizmę, tai bus tiesiog individualūs žmonių pasirinkimai. Svarbiausia, galų gale, yra laisvė rinktis. Deja, kol kas dėl mūsų istorijoje įsišaknijusių stereotipų, būtent moterims reikia daugiau įgalinimo, finansinės nepriklausomybės, garsesnio balso visuomenėje.
Kalbant apie būdus gerinti susiklosčiusią padėti, pirmiausia tikiu švietimo įtaka. Tuo, kad dar mokyklos suole ir mergaitėms, ir berniukams būtų vienodai įdiegta, kad jie turi vienodas galimybes užsiimti verslu, vadovauti verslui, imtis iniciatyvos.
Svarbu ir tai, kad karjeros siekiančios moterys galėtų lengvai derinti šeimos ir darbinį gyvenimą, be to, kad susilaukusios vaikų moterys nebūtų „apdovanojamos“ vadinamąja „motinystės bauda“, kai tenka susitaikyti su mažesnėmis pajamomis. Tam svarbus ir kokybiškas priešmokyklinių ugdymo įstaigų tinklas, ir abiejų tėvų vienodas įsitraukimas į vaiko priežiūrą, auklėjimą. Manau, kad Lietuvoje šiuo aspektu žengiame teisingu keliu. Vis daugiau tėčių mielai eina vaiko priežiūros atostogų – ne „padeda auginti“, o iš tiesų augina savo vaikus.
– Vis dėlto, nepaisant jūsų įvardinto progreso, statistiniai duomenys vis dar ne moterų naudai. Neseniai komunikavote apie atliktą tyrimą, kurio rezultatai parodė, kad moterų verslumas Lietuvoje mažėja. Kokias išskirtumėte to priežastis, kokias pagrindines problemas, moterų baimes matote jūs?
– Moterys gerokai rečiau nei vyrai svarsto apie galimybę tapti verslininkėmis. Nemažą įtaką tokiam nusistatymui daro daugelį metų vyraujantis stereotipas, kad verslas yra išimtinai vyrų užsiėmimas. Remiantis neseniai atlikto tyrimo duomenimis, beveik du trečdaliai moterų teigia, kad į vyrus verslininkus žiūrima rimčiau.
Negalima ignoruoti fakto, kad tokias nuotaikas lemia objektyvūs veiksniai – moterų vadovių Lietuvoje yra dukart mažiau negu vyrų. Tai savaime gali sudaryti įspūdį, jog moterims vietos vadovaujančiose pozicijose nėra arba tai – išimtiniai atvejai.
Norint, kad ši situacija keistųsi, pradėti reikėtų nuo švietimo mokyklose, kuriose neretai vis dar skatinamas berniukų veiklumas ir drąsa, o mergaitės mokomos švelnumo ir nuolankumo. Pabrėšiu, kad moterys sudaro pusę pasaulio gyventojų. Jų yra pačių įvairiausių: drąsių, darbščių, jautrių, veiklių. Lygiai taip pat yra įvairių vyrų. Mergaitės ir berniukai turėtų būti lygiavertiškai skatinami bandyti įgyvendinti savo idėjas, nepabijoti klysti, eksperimentuoti.
– Lyderystė, apie kurią kalbame – jūsų kraujyje, o galbūt šių įgūdžių ilgai ir kruopščiai mokėtės? Ar keičiatės kaip lyderė? Galbūt pritaikote naujas žinias, metodus ar pan., o gal turite ilgus metus veikiančią savo sistemą?
– Augau šeimoje, kurioje mokslas, žinios, tobulėjimas buvo išties vertinamas. Mano tėvai, dirbantys švietimo srityje, nuo pat mažų dienų skiepijo man šias vertybes. Dar būdama vaikas puikiai supratau, kad darbu, atkaklumu ir iniciatyva galima daug pasiekti.
Prieš 25 metus pradėjau dirbti banko klientų aptarnavimo specialiste ir nuosekliai kilau karjeros laiptais. Įgijau patirties visuose organizacijos lygmenyse ir pozicijose – nuo jauno darbuotojo iki aukščiausio lygio vadovo. Taigi, banko vadovės pareigos į mano gyvenimą atėjo nuosekliai, palaipsniui, kantriai dirbant, mokantis.
Nuolat darome tyrimus ir gaunu grįžtamąjį ryšį, mano komanda mane apibūdina kaip vadovą-pagalbininką. Toks ir yra mano tikslas – padėti komandai judėti į priekį, progresuoti.
Mėgstu ir sau, ir komandai užduoti du klausimus: „kaip mūsų dabartinis sprendimas atrodys po 5 ar 10 metų?” ir „kokią vertę mūsų priimti sprendimai kuria klientams?”. Tai verčia pagalvoti apie ilgalaikes pasekmes, surasti daugiau argumentų sprendimams, giliau apsvarstyti teigiamus ir neigiamus padarinius ir nuolat prisiminti, kad svarbiausia – klientai.
Viena svarbiausių mano pačios funkcijų – užduoti gerus klausimus ir atpažinti bei pastebėti lyderius kituose. Taip auginu komandą.
– Ar būna dienų, kai pavargstate nuo savo pareigų, atsakomybių? Kaip ilsitės, kas padeda atsipalaiduoti valdant tokią didelę bendrovę? Gal turite atpalaiduojančių ritualų, kuriuos atliekate ne tik po darbo valandų, bet ir darbo metu?
– Esu pakankamai organizuota: turiu reguliarius kasdienius ritualus, kurie man padeda palaikyti balansą ir emocinę gerovę. Visų pirma, tai atsigręžiu į artimuosius ir bent ribotą dienos dalį visą savo dėmesį paskiriu jiems. Auginu dvi dukras, laikas su jomis tampa geriausiu vaistu nuo įtampos ir minčių apie darbinius įsipareigojimus.
Taip pat vyro dėka išmokau atvėsinti galvą baseine. Mokausi plaukti, labiausiai patinka nardyti. Svarbios ir valandos be technologijų. Nuo 23 val. nutildau visų programėlių, el. pašto ir kitus pranešimus, kad jie netrikdytų iki ryto, taip pat nuo pasirinktos valandos palieku kompiuterį darbo vietoje. Šios taisyklės pavyksta laikytis tuomet, kai dėl komandiruočių nesikeičia laiko juostos.
Galiausiai, šylantys orai sudaro puikias sąlygas aktyviai veiklai gryname ore. Gamta padeda pabėgti nuo rutinos ir atsipalaiduoti. Visa šeima mėgstame pasivaikščiojimus gamtoje, kartais išeinu su šiaurietiškomis lazdomis – tai padeda pailsinti galvą, stiprina kūną.
– Anksčiau minėjote, kad nuolat gilinate žinias tvarumo tema. Ši sritis – be galo plati, tačiau pastaruoju metu ir nepaprastai svarbi. Ar tvarumas vis dar jūsų interesų akiratyje? Jei kiek atitoltume nuo darbo – ar gyvenime taip pat vadovaujatės tvarumo ideologijomis?
– Tvarumas man itin svarbus ir asmeniškai, ir kaip banko vadovei – finansų institucija yra pokyčių katalizatorius, galintis patarimais, kapitalu skatinti gyventojų ir verslo tvarumą. Būtent dėl šios priežasties SEB bankas tvarumą pavertė vienu iš pagrindinių savo įsipareigojimų.
Tvarumas man asmeniškai pirmiausiai siejasi su atsakingu vartojimu, siekiu kuo mažiau teršti aplinką ir panaudoti kaip įmanoma mažiau resursų. Džiaugiuosi, kad šios temos svarbą man dažnai primena dukros.
Gyvenime stengiuosi vadovautis keliomis pagrindinėmis taisyklėmis, kurias diegiame ir savo atžaloms. Pirmiausia, nuosekliai ir tvariai planuojame asmeninius finansus ir nevartojame impulsyviai. Užsimaniusi emocinių pirkinių, taikau 24 valandų taisyklę – neskubu pirkti daikto, vieną dieną tiesiog pagyvenu su idėja. Taip pat jo vertę palyginu su savo darbo verte – kiek valandų, dienų reikėjo dirbti tam, kad uždirbčiau sumą, kuri reikalinga norimam daiktui įsigyti.
Mano nuomone, rūpinimasis aplinka turėtų būti nebe inovatyvaus požiūrio išraiška, o norma, naujas mūsų visų gyvenimo būdas. Skatinčiau kiekvieną šiai temai skirti kuo daugiau dėmesio ir nuolat ieškoti savo gyvenimo būdui tinkamų sprendimų.
