Irena ZUBRICKIENĖ
Jauna vilkaviškietė tapo lytinių iškrypėlių auka, kai artimas draugas „perleido“ ją savo bičiuliui „už du bambalius alaus“. Tokia tiesa paaiškėjo, kai teisėsaugininkai rinko bylos duomenis pagal pasiskundusios merginos pareiškimą.
Pažintis apakino
Brigita (20 m.) – taip pavadinkime jauną vilkaviškietę – ir anksčiau buvo ne iš pačių linksmiausių, aktyviai ir lengvai bendraujančių merginų. Galbūt todėl panelė noriai puolė į užsimezgusią pažintį su bendraamžiu vilkaviškiečiu Alvaru Abraičiu. Žinojo, kad draugai jį vadina ne vardu, o pravarde – Šalenga, bet tai merginai neatrodė nei neįprasta, nei keista. Be to, Brigitai jokių įtarimų dėl vaikino nekilo, nes su juo ją supažindino sesers draugai, sesuo pati jam davė Brigitos telefono numerį.
Apie savo simpatiją Brigita nežinojo ir daugiau – pavyzdžiui, kad jis jau neblogai pažįstamas miesto policijoje, nes turėjęs problemų ir dėl chuliganizmo, ir dėl vagystės. Kaip tik prieš poros pažintį Šalenga net du kartus per mėnesį trynė teisme kaltinamųjų suolą – pirmuoju atveju susitaikė su nukentėjusiuoju ir teistumo neužsidirbo, o už vagystę buvo nuteistas tik lygtinai.
Teismo įpareigotas tinkamai elgtis A. Abraitis į tai nekreipė dėmesio. Turbūt dėl to, kad Temidė jam abiem atvejais buvo gailestinga.
Užmezgęs pažintį su Brigita, vaikinas lankydavosi pas ją, neskubėjo įkyrėti ar nugąsdinti atkakliu noru būti arčiau jos, liestis. Tai truko porą savaičių, ir Šalenga įgijo Brigitos pasitikėjimą.
Bet viskas baigėsi per vieną kompanijos, į kurią A. Abraitis pasikvietė ir Brigitą, pavakarojimą prie ežero. Iki tol depresijos kamuotai merginai po šio įvykio dar labiau pablogėjo sveikata, ji tapo naktinių košmarų ir haliucinacijų įkaite, išgyvenimų dėl sudaužytų svajonių auka. Tai patvirtino merginą iki šiol gydantys medikai.
Neatsispyrė pagundai Tą vakarą Brigita jau nesiruošė kur nors eiti, nes ankstų rytą turėjo vykti į darbą. Ir sesuo, pas kurią tuo metu Brigita gyveno, ją atkalbinėjo, kai vakare paskambinęs A. Abraitis pakvietė laiką praleisti kartu. Esą jau vėlu – pusė dešimtos vakaro, tad nėra ko linksmintis. Bet Brigita labai norėjo tęsti draugystę su Šalenga, jautėsi laiminga, kad gali vėl susitikti.
Pažadėjęs Brigitai, kad iki 23 valandos ją parveš namo, Šalenga išsivežė ją pas draugus.
Kompanija buvo nedidelė – trys porelės. Jų Brigita iki tol nepažinojo. Bet jokių blogų minčių iš pradžių jai nekilo, nes jautėsi turinti užnugarį – patį Šalengą.
Keistos mintys merginą apėmė netrukus, kai, įlipusi į automobilį, pamatė, kad abi naujosios draugės sėdi vaikinams ant kelių. Įstrigo ir vieno jų neįprasta pravardė – Putė.
Kompanija, kiek pasivažinėjusi po miestą, užsuko į vieną barą ir nusipirko alaus. Brigita neprieštaravo, kad alumi būtų vaišinamasi čia pat, prie baro. Ji nenorėjo išsiskirti iš kitų – elgėsi kaip visi. Kai Brigita nutarė atsisveikinti, Šalenga jos priprašė pabūti dar nors pusvalandį.
Kompanija nutarė važiuoti į jaunimo pamėgtą pavėsinę prie ežero, užmiestyje. Brigita nesugebėjo atsispirti pagundai, nes iš Šalengos girdėjo tik „tuoj parvešime“.
Atrodė esąs gynėjas
Laikas, anot Brigitos, bėgo labai greitai – visi kalbėjosi, gurkšnojo alų, juokėsi.
Paryčiais neblaivus A. Abraičio draugas kybartiškis Edvardas Levickas (19 m.) pradėjo krėsti šunybes – merginas laistė alumi. Kliuvo ir Šalengai, tad šis bičiulį apramino. Kitos merginos tik juokėsi iš tokių pokštų.
Netrukus tas pats E. Levickas mėgino paguldyti Brigitą ant stalo, bet ji pajėgė pasipriešinti. Be to, jai į pagalbą atėjo ir Šalenga – rūpestingai ir vyriškai patarė laikytis jo, nebijoti, nes jis nuo bet ko apginsiąs.
Tuoj po to kompanija, nusprendusi vakarėlį baigti, susėdo į automobilį ir pradėjo važiuoti Vilkaviškio link. Brigita net neabejojo, kad tuoj pasieks namus.
Patyčios miške
Tačiau kompanija sustojo miške, nes kitos dvi panelės norėjo atlikti gamtinius reikalus. Brigita, jau kažką blogo nujausdama, nes važiuodama stebėjosi vaikinų ir panelių nešvankiais juokais bei keistomis užuominomis, iš mašinos nelipo. Bet ji buvo įžūliai ištraukta jėga ir parklupdyta ant kelių prie mašinos. Tai padarė E. Levickas, Šalengai padedant. Pastarojo džentelmeniškumas, demonstruotas kelias valandas, staiga išgaravo.
Viskas baigėsi tuo, kad abu vaikinai (trečiasis esą miegojo mašinoje, o merginos buvo nutolusios į mišką) palaužė Brigitos pasipriešinimą ir ją pavertė savo nepažabotos aistros auka. E. Levickas, pasakęs, kad ji draugužio parduota jam už du „bambalius“ alaus, merginą išžagino, ją laikant Šalengai, o šis – „mylimasis“ – seksualiai išprievartavo (oraliniu būdu). Nors jis to daryti neva nenorėjo, tik pakluso draugui, tačiau Brigitos akyse liko tokiu pat skriaudiku.
Brigita dar bandė pabėgti, bet vaikinai ją stipriai laikė, prašymų paleisti nepaisė. Maža to, kai nelaimėlė pradėjo šaukti, jie dar pasakė, kad „tuoj pereis visi“, jeigu ji priešinsis.
Anot Brigitos, patyčias iš jos matė ir kompanijoje buvusios abi merginos – Karolina ir Aura, bet jos esą tik juokėsi, tarsi ragindamos vaikinus užbaigti pradėtą „darbą“.
Kai po visko kompanija nutarė jau tikrai važiuoti namo, Brigita su tokiais draugais nebuvo linkusi važiuoti. Niekas jos neįkalbinėjo – tuoj pat nurūko. Mergina, viena likusi miške, nepažįstamoje vietoje, labai bijojo, tačiau ėjo įsivaizduojama kryptimi namų link. Dar skambino ir rašė žinutes mamai, bet ši miegojo ir po darbo pamainos buvo išjungusi telefono garsą.
Vilkaviškį Brigita pasiekė, kai ją pavėžėjo susistabdytas automobilis, kuriuo ankstų rytą važiavo nejauna pora.
Kaltės nepripažino
Tą pačią dieną Vilkaviškio policijoje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl Brigitos išžaginimo ir seksualinio išprievartavimo. Mergina labai bijojo skųstis, nes manė, kad vaikinai jai kerštaus, tačiau ją įkalbėjo motina, kai tik viską sužinojo iš Brigitos sesers. Namiškiai buvo pašiurpę, kai pamatė purviną, verkiančią, išgyvenančią Brigitą.
Netrukus Brigita sulaukė savo niekdarių dėmesio – jie skambino ir rašė žinutes, prašė susitikti, išsiaiškinti, netgi 30 000 litų siūlė už tylą, bet mergina buvo kurčia šiems prašymams.
Iki teismo abu kaltinamieji buvo palikti laisvėje. Vėliau, kai A. Abraitis pabėgo į užsienį ir buvo paskelbta jo paieška, bėglys po gero pusmečio buvo sulaikytas Švedijoje ir pargabentas į Lietuvą. Tada jis jau buvo suimtas.
Dabar nuo brutalaus nusikaltimo miške praėję jau pustrečių metų, bet tik neseniai abu lytiniai nusikaltėliai sulaukė Vilkaviškio teismo jiems paskelbto nuosprendžio. Jie kaltę neigė, tikindami, kad mergina pati sutiko su jais intymiai bendrauti.
Teismas įvertino liudininkų parodymus. Merginos irgi neigė mačiusios, kad Brigitai reikia pagalbos, o vienas vaikinas kaitaliojo savo parodymus. Iki teismo jis sakė žinojęs apie Brigitos patirtą lytinę prievartą, nes draugai jau mašinoje tada gyręsi, o teisme vyrukas dangstėsi pablogėjusia atmintimi ir esą policininkų „spaudimu“.
Nuosprendį apskundė
Nusikaltimo iniciatoriumi teismas pripažino E. Levicką. Šis anksčiau dar neteistas jaunuolis pasiųstas už grotų 5 metams. Jis, kol įsiteisės nuosprendis, paliktas laisvėje.
O bendrininkas A. Abraitis, įvykdęs lyg ir švelnesnį nusikaltimą, dabar turėtų kalėti 7 metus ir 4 mėnesius, nes prie už grupinį lytinį nusikaltimą paskirtos bausmės jam dar pridėta ir anksčiau paskirta lygtinė bausmė.
Teismas dar įpareigojo abu kaltininkus atlyginti Brigitai patirtą turtinę žalą – sumokėti jai iš viso 30 000 litų. Dar 4090 litų A. Abraitis turės sumokėti Policijos departamentui, kad buvo patogiai pargabentas į gimtinę iš Švedijos.
Šį Vilkaviškio teismo nuosprendį nuteistieji jau apskundė Kauno apygardos teismui – čia įrodinės savąsias tiesas.
O lytinių smurtautojų auka tapusiai jaunai vilkaviškietei po įvykio pablogėjo jos psichikos sveikatos būklė, teko gydytis, kankintis dėl išgyvenimų, kurie merginos neapleidžia iki šiol. Neaišku, kaip seksis išgyti ateityje – mergina tebesilanko pas gydytojus. Bet Brigitos artimieji linkę pasidžiaugti, kad šiuo metu ji jau turi kitą artimą draugą, kuris jai yra didžiausia paguoda, ir mąsto apie santuoką, šeimą.
