Kai žmogus pats nori imtis veiklos – nieko nėra geriau. Tada ir sėkmė garantuota, nes dirbama su entuziazmu, dirbama daug spėriau ir energingiau.
Kaip liaudies išminčiai sako: „Darbas rankose verda“. Tai, kad į įvairias veiklos sritis grįžta savanoriai – džiugina ir stebina. Vieni su kuprine ant pečių skuba gelbėti nuo alkio mirštančių Afrikos vaikų, kiti pasirengę padaryti viską, kad Afganistano mažyliai turėtų savo mokyklą, tretiems reikia išgelbėti nykstančias beždžiones. Ir, netausodami nei laiko, netaupydami lėšų bei negalvodami apie materialinį atlygį, skuba įgyvendinti idėjų...
Vis dažniau savanorystės idėjomis užsidega ir miesto gyventojai. Ir džiaugiamės, kai moksleiviai savo noru tvarko senąsias miesto kapines, nes be jų darbščių rankų jos tikrai paskęstų rudenio lapuose ir apaugtų žole, kurios atminimo žole tikrai nepavadinsi.
Džiugina ir studentai, skubantys grėbti keršosios kaštonų kandies sužalotų kaštonų lapų, ir pensininkai, neapsikenčiantys Draugystės prospekte nuolat užsitęsiančios netvarkos ir imantys į rankas šluotas, kastuvus, grėblius.
Visais šiais įrankiais apsiginklavusius miesto gyventojus tikimasi išvysti miesto šabakštynuose ir šiandien bei dar dvi artimiausias dienas. O labiausiai to tikisi miesto valdžia, raginanti miesto gyventojus imtis tų darbų, kurių nepajėgia padaryti miesto įmonės, atsakingos už miesto švarą ir tvarką. Ir miesto valdžia nesibodi pasakoti viešai apie tai, jog nuveikta labai daug – apvažiuotos įmonės, kuriose dirbantys verslininkai paraginti prisidėti prie rengiamos talkos – skirti įrangos, net technikos. Raginami ir miesto gyventojai nelikti abejingi, nes juk nuo to, kokį miestą pamatys į Šiaulius atvyksiantys žmonės iš visos Europos, tokį įspūdį parsiveš namolio.
Tam, kad būtų nustatytos tvarkytinos teritorijos, miesto valdžia turėjo aplankyti daugelį mieste esančių nuošalių vietų, kurių pakeliui į darbą ar namo tikrai nepamatysi. Ir miesto valdžia buvo labai nustebinta, nes teko aptikti tokių teritorijų, kurios jau penkerius-dešimt metų nematė nei grėblio, nei šluotos, anei dalgio...
Miestas – mūsų, čia gyvenančiųjų, namai ir nieko keisto, kad turime švariau apsišluoti prieš atvykstant svečiui. Tik ne varu varomi, nes taip paminami esminiai savanorystės principai, grįsti laisva valia, savanorišku supratimu ir geranorišku pasiaukojimu.
Ar tikrai miesto žmonės turi paklusti valdžios raginimui, kai patys nuolat nesulaukia paramos ir pagalbos? Kasdien mieste gyvenančius žmones nuolat vargina neasfaltuojamos gatvės, tačiau prisibelsti į valdžios kabinetus nepavyksta žvyrkelių gyventojams. Nepavyksta pagalbos prisišaukti ir tada, kai po lietaus stringa vandens nuotekų vamzdynas ir gatves užlieja lietaus vanduo, kuriame skęsta ne tik namo pamatai bei rūsiai, bet ir gyventojai turi braidyti vandeniu ne kokiame paplūdimyje, bet savame kieme.
Neprisišaukiantys valdžios dėmesio nuolat skambina į redakciją ir prašo tik vieno – padėti, kai kreiptis jau nėra į ką. Nes į valdžios rūmus net ir nepatenka... Valdžia padarė viską, kad atsiribotų nuo žmonių stiklinėmis priimamojo sienomis ir abejingumo kiautu. Patiriančių valdžios nemalonę daug daugiau nei tokių, kurie galėtų pasakyti, jog miesto vadovai padarė viską, kad gyventi būtų šviesiai ir geriau. Kad išklausė bėdas ir nuomonę, kad geranoriškai suprato ir reagavo.
Deja, dažniausiai nieko tokio, kad jauna šeima gyvena landynėje, kurioje net elektros nėra. Nieko tokio, kad beveik viduryje miesto, Ežero gatvės kampe, stovi 7-8 individualūs namai, kurių gyventojų nepasiekia jokia civilizacija – nei kanalizacija, nei vanduo ar dujos, o gatvėse lietingą vasarą, kokių Lietuvoje pasitaiko ne taip ir retai, nuolat telkšo vanduo.
Žmonės juokauja, jog vanduo aplinkui, ir šulinių yra, bet... nusiskandinti žmogui nėra kur. Štai šoko moteris į šulinį, norėdama nusiskandinti, ir... atsistojo ant dugno. Vėliau ūbavo, kol pro šalį einantys išgirdo ir ištraukė ir negilaus šulinio. Juokingiausia, kad po kurio laiko dar vienas prašalaitis šoko į tą patį šulinį, bet ir tam teko šauktis žmonių pagalbos, nes negi mirsi iš alkio, kai pasiskandinti nepasiseka...
Kur dar daugiabučių gyventojai, per kurių lubas teka vanduo, o namo rūsys skęsta kanalizacijos turiniu?.. Nerūpi nei pensininkų, nei daugiavaikių mamų problemos, nes dažnos jų bėdos – jų pačių reikalas: nesusitvarkančių, depresuotų, nelaimingų... Valdžiai tokie tikrai nerūpi.
Juk ir į žurnalistus žmonės nesikreiptų, jei valdžios rūmuose būtų išgirsta sūnaus ar dukros paliktus vaikus globojanti močiutė, paramos nesulaukiantis našlaitis... Jei ryšys tarp valdžios ir žmonių tikrai būtų, taip nenutiktų. Nuvilia žmones ne tik nesibaigiantys pažadai, žarstyti prieš rinkimus, tačiau dar labiau nuvilia nenoras spręsti tų rūpesčių, su kuriais ateina žmogus į valdžios rūmus ir beldžia neprisibeldžia į sunkias valdžios rūmų duris.
Na – neagituoju žmonių neiti į tą valdžios rengiamą talką: tegu žmonės eina, tegu švarina savo miestą: ne tik europiečiams, atvyksiantiems į čempionatą, bet ir patiems gyventi bus smagiau. Tačiau taip norisi, kad teisė į savivaldą ir, žinoma, savanorystę, būtų įgyvendinta visomis prasmėmis, o ne apkarstyta valdžios žabangomis. Norisi, kad ne tik visi kartu dirbdami, bet ir vieni kitus girdėdami, suprasdami ir padėdami galėtume draugiškai gyventi savame mieste.
Zita KATKIENĖ
