Savanorio misija: pagalba žmonėms ir gamtai

Prieš ku­rį lai­ką vie­na­me ren­gi­ny­je at­krei­piau dė­me­sį į ne­lie­tu­viš­kų bruo­žų mer­gi­ną. Pri­ėjau, su­si­pa­ži­nau ir ma­ne su­do­mi­no 20-me­tės vo­kie­tės Ka­ren Brun­ken pa­si­rin­ki­mas vyk­ti į sve­čią ša­lį da­ry­ti ge­rų dar­bų. Kas, kaip ir ko­dėl pa­sa­ko­ja pa­ti mer­gi­na.

– Ko­dėl bai­gu­si mo­kyk­lą ne­ta­pai stu­den­te, o at­vy­kai į Lie­tu­vą?

– Dar be­si­mo­ky­da­ma mo­kyk­lo­je sva­jo­jau iš­vyk­ti me­tams į už­sie­nį ir už­si­im­ti sa­va­no­rys­te. Mo­kyk­lą bai­giau ge­riau­siais pa­žy­miais, to­dėl ant vie­nos svars­tyk­lių pu­sės bu­vo pa­si­rin­ki­mas stu­di­juo­ti uni­ver­si­te­te, ant ki­tos – vyk­ti sve­tur. Nu­svė­re sa­va­no­rys­tė, nes pa­ma­niau, kad tai pats tin­ka­miau­sias me­tas įgy­ven­din­ti sa­vo sva­jo­nę. Esu la­bai pa­ten­kin­ta sa­vo ap­si­spren­di­mu.

– Ko­dėl pa­si­rin­kai Lie­tu­vą?

– Rin­kau­si tarp Lie­tu­vos ir Af­ri­kos. Lie­tu­vo­je sve­čiuo­juo­si ne pir­mą kar­tą – su ka­ta­li­kų or­ga­ni­za­ci­ja „Mal­te­ser“ (Vo­kie­ti­jos Mal­tos or­di­no pa­gal­bos tar­ny­ba – aut. past.) bu­vau čia tris kar­tus. Sa­vai­tę vie­šė­jo­me Aly­tu­je ir Kau­ne. At­ga­be­no­me di­de­lius sunk­ve­ži­mius mais­to, dra­bu­žių, bal­dų. Jau ta­da su­ža­vė­jo lie­tu­vių sve­tin­gu­mas. Jie la­bai drau­giš­ki, daž­niau­siai ne­tu­ri iš­anks­ti­nio nu­si­sta­ty­mo apie su­tik­tą žmo­gų.

Kai tė­vams iš­dės­čiau sa­vo pa­si­rin­ki­mus, jie pri­ta­rė ma­no min­čiai vyk­ti į Lie­tu­vą (vis­gi ji ar­čiau nei Af­ri­ka). Be to, su ta pa­čia or­ga­ni­za­ci­ja čia ke­tu­ris kar­tus lan­kė­si ir ma­no ma­ma. Lie­pą ji vėl at­vyks.

– Ka­da at­vy­kai?

– Per­nai rug­pjū­čio 14 die­ną. Sa­vai­tę su ki­tais sa­va­no­riais vie­šė­jo­me Vil­niu­je – bu­vo pa­si­ruo­šia­ma­sis lai­kas, taip pat Lie­tu­vos Rau­do­no­jo Kry­žiaus or­ga­ni­zuo­ti an­glų kal­bos kur­sai.

Lie­tu­vo­je ke­ti­nu bū­ti iki lie­pos 11 die­nos, nes 16–21 die­no­mis Vo­kie­ti­jo­je vyks mū­sų me­ti­nio sa­va­no­ria­vi­mo pa­bai­ga, or­ga­ni­zuo­ta Vo­kie­ti­jos Rau­do­no­jo Kry­žiaus, ir tai žy­mės at­lik­tą vi­suo­me­ni­nį dar­bą.

– Kiek jū­sų šį­kart Lie­tu­vo­je?

– Į Aly­tų at­vy­ko­me trys mer­gi­nos ir vai­ki­nas. Iki ba­lan­džio vie­na mer­gi­nų sa­va­no­ria­vo Dau­gų li­go­ni­nė­je (da­bar ji dir­ba li­go­ni­nė­je Vo­kie­ti­jo­je). Ki­ta iki lap­kri­čio dar­ba­vo­si Drus­ki­nin­kų se­ne­lių na­muo­se. Vai­ki­nas į Lie­tu­vą at­vy­ko lap­kri­tį. Nuo ta­da su pas­ta­rą­ja mer­gi­na sa­va­no­ria­vo vai­kų na­muo­se ne­to­li Elek­trė­nų. Da­bar jie­du Mask­vo­je, dir­ba vo­kie­čių-ru­sų na­muo­se, kur mo­ko vo­kie­čius.

Yra ir dau­giau sa­va­no­rių, ku­rie dir­ba pa­na­šio­se sri­ty­se vi­so­je Lie­tu­vo­je, o vie­na mer­gi­na už­si­i­ma eko­lo­gi­ne sa­va­no­rys­te.

– Pa­pa­sa­kok pla­čiau apie eko­lo­gi­nę sa­va­no­rys­tę.

– Pa­ti ne­si­do­mė­jau šia sri­ti­mi, ga­liu pa­pa­sa­ko­ti, kuo pa­si­da­li­jo to­ji mer­gi­na. Ji dir­ba re­gio­ni­nia­me par­ke ne­to­li Šiau­lių. Iš es­mės ji sau­go gam­tą: pri­žiū­ri gė­les, me­džius, gy­vū­nus. Ta­me par­ke ga­li­ma sto­vyk­lau­ti, jo­di­nė­ti, tad ji pa­ruo­šia vie­tą sto­vyk­lau­to­jams, pa­sa­ko­ja jiems apie par­ką ir ypač apie gam­tą.

Eko­lo­gi­nė sa­va­no­rys­tė reiš­kia, kad ga­li pri­si­dė­ti prie ap­lin­kos tau­so­ji­mo skir­tin­guo­se re­gio­nuo­se: prie jū­ros, miš­ke, kal­nuo­se ir pa­na­šiai. Taip sa­va­no­ris su­si­pa­žįs­ta su au­ga­lų ir gy­vū­nų rū­ši­mis. Šios prak­ti­nės ži­nios ga­li bū­ti nau­do­ja­mos ne tik gal­vo­jant apie stu­di­jas, tie­sio­giai su­si­ju­sias su bio­lo­gi­ja ar ki­tu gam­tos moks­lu, bet ir su po­li­ti­ka. Ži­nau ke­le­tą ko­le­gų vo­kie­čių, ku­rie dir­ba Vo­kie­ti­jos ins­ti­tu­ci­jo­se, už­si­i­man­čio­se eko­lo­gi­nių klau­si­mų spren­di­mu (pa­vyz­džiui, Vo­kie­ti­jo­je yra ins­ti­tu­ci­jų, ku­rios nag­ri­nė­ja kli­ma­to po­ky­čius bei pa­da­ri­nius vi­suo­me­nei ir po­li­ti­kai). Tad ir to­kia sa­va­no­rys­tė yra per­spek­ty­vi.

– Ko­kios sri­ties sa­va­no­rė esi tu?

– Man pa­tin­ka glo­bo­ti, rū­pin­tis ma­ža­isiais, dėl to dar mo­kyk­lo­je bu­vau 6–12 me­tų vai­kų ran­ki­nio ir tin­kli­nio tre­ne­rė, o at­vy­ku­si čia Vai­kų glo­bos na­muo­se pri­žiū­riu de­šimt dve­jų me­tų ma­žy­lių. Šven­to Be­ne­dik­to gim­na­zi­jo­je gelbs­čiu vo­kie­čių kal­bos mo­ky­to­jai. Du mė­ne­sius dar­ba­vau­si Aly­taus ap­skri­ties Sta­sio Ku­dir­kos li­go­ni­nės Vai­kų sky­riu­je (at­neš­da­vau val­gy­ti, su­tvar­ky­da­vau lo­vą, kai pa­cien­tas bū­da­vo iš­lei­džia­mas na­mo, pa­dė­da­vau li­go­niams nu­ei­ti iki gy­dy­to­jo ka­bi­ne­to). Me­di­ci­ni­nės re­a­bi­li­ta­ci­jos ir spor­to cen­tre pa­de­du vy­res­niems žmo­nėms.

Nors dar­buo­juo­si įvai­rio­se Aly­taus ins­ti­tu­ci­jo­se, ta­čiau pa­grin­di­nė ma­no veik­la yra Rau­do­na­ja­me Kry­žiu­je – pri­sta­tau mais­tą varg­šams, al­ko­ho­li­kams, nar­ko­ma­nams, be­dar­biams.

Jau­čiuo­si ge­rai ga­lė­da­ma pa­dė­ti ki­tiems. Kai iš­da­li­ji at­vež­tus daik­tus šei­moms, o ypač vai­kams, ma­tai jų džiaugs­mą gau­nant dra­bu­žių, žais­lų, už­plūs­ta ne­pa­kar­to­ja­mas jaus­mas.

– Ko­kie ta­vo pla­nai po šių me­tų?

– Tik­rai stu­di­juo­siu, bet dar ne­su ap­si­spren­du­si – ką. Gal­būt tap­siu mo­ky­to­ja ar­ba rink­siuo­si ką nors me­di­ci­nos sri­ty­je. Tu­riu idė­ją stu­di­jų me­tu ar­ba po jų vėl vyk­ti į už­sie­nį pa­dė­ti tre­čių­jų ša­lių gy­ven­to­jams.

– Kur ir su kuo gy­ve­ni?

– Gy­ve­nu Aly­taus me­di­ci­ni­nės re­a­bi­li­ta­ci­jos ir spor­to cen­tre. Ka­dan­gi žie­ma bu­vo la­bai šal­ta, gy­ve­nau pas vie­ną gy­dy­to­ją kar­tu su jos šei­ma.

– Ar pa­vy­ko pri­si­tai­ky­ti sve­čio­je ša­ly­je?

– Lie­tu­vo­je jau­čiuo­si kaip na­mie! Kai tik at­vy­kau, ži­no­ma, jau­čiau­si tik­ra už­sie­nie­tė, tu­ris­tė, bet da­bar tai – ma­no ant­rie­ji na­mai. Grei­tai su­si­drau­gau­ju su nau­jais žmo­nė­mis, to­dėl ne­sun­kiai pri­ta­pau.

Šven­to Be­ne­dik­to gim­na­zi­jo­je tal­ki­nau vo­kie­čių kal­bos mo­ky­to­jai, to­dėl pra­dė­jau ben­drau­ti su mo­ki­niais – taip pa­de­du jiems to­bu­lin­ti vo­kie­čių kal­bos ži­nias ir tu­riu ga­li­my­bę pa­ben­drau­ti gim­tą­ja kal­ba.

Žai­džiu ran­ki­nį ir tin­kli­nį, tad ra­dau ben­dra­min­čių ir šio­je sri­ty­je. Be to, Aly­tu­je ir vi­so­je Lie­tu­vo­je yra ir dau­giau pa­na­šaus am­žiaus sa­va­no­rių iš Vo­kie­ti­jos.

– Kaip lei­di lais­va­lai­kį?

– Kar­tais sek­ma­die­niais gie­du baž­ny­čios cho­re. Tris ke­tu­ris kar­tus per sa­vai­tę tre­ni­ruo­juo­si žais­da­ma tin­kli­nį ir ran­ki­nį (la­bai džiau­giuo­si, kad tu­riu ga­li­my­bę ne­ap­leis­ti šių spor­to ša­kų). Vie­ną dvi die­nas per sa­vai­tę mo­kau ke­lias mo­te­ris vo­kie­čių kal­bos. Daug lai­ko pra­lei­džiu su sa­va­no­riais iš Vo­kie­ti­jos. Kar­tu su jais ke­lia­vo­me ne tik po Lie­tu­vą (ap­lan­kė­me Vil­nių, Kau­ną, Klai­pė­dą, Drus­ki­nin­kus), bet ir po už­sie­nį (Ta­li­ną, Ry­gą). Grei­tai or­ga­ni­zuo­ja­me dar vie­ną iš­vy­ką į Ry­gą, kur vyks jau­ni­mo fes­ti­va­lis, pla­nuo­ja­me ke­liau­ti į nuo­ty­kių par­ką.

Kar­tais mo­kyk­lo­se ren­gia­me kur­sus, at­krei­pian­čius jau­nuo­lių dė­me­sį į nar­ko­ma­ni­ją, al­ko­ho­liz­mą, li­gų pli­ti­mą (ypač AIDS), mo­ko­me, kaip su­teik­ti pir­mą­ją pa­gal­bą ir, ži­no­ma, pa­sa­ko­ja­me apie Rau­do­ną­jį Kry­žių.

– Ko­dėl Vo­kie­ti­jos val­džia su­in­te­re­suo­ta rem­ti jau­nuo­lių sa­va­no­ria­vi­mo idė­ją?

– Ma­nau, ji no­ri pa­ro­dy­ti jau­niems žmo­nėms jų per­spek­ty­vas, ga­li­my­bę to­bu­lė­ti. Val­džia tur­būt ti­ki­si, kad pa­lai­ky­da­ma ska­tins jau­ni­mą dirb­ti so­cia­li­nė­je sri­ty­je. Taip pat su­da­ro­mos są­ly­gos jau­ni­mui plės­ti aki­ra­tį, pa­žin­ti pa­sau­lį, nau­jas kul­tū­ras, vie­tos tra­di­ci­jas. O ši­tai ga­li bū­ti nau­din­ga ne tik jų as­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me at­ei­ty­je, bet ir pri­tai­ko­ma dar­be. Tar­ki­me, as­muo, sa­va­no­ria­vęs ko­kio­je nors sri­ty­je, kur bu­vo vai­kų, tu­rės pra­na­šu­mą dar­bin­da­ma­sis, pa­vyz­džiui, mo­ky­to­ju. Vo­kie­ti­jo­je į tai la­bai at­si­žvel­gia­ma.

– Gal­būt Vo­kie­ti­jos val­džia re­mia sa­va­no­rius fi­nan­siš­kai?

– Mū­sų ša­ly­je pa­kan­ka­mai įpras­ta vyk­ti sa­va­no­riau­ti bū­tent į už­sie­nį, o ne sa­vo ša­ly­je. Nors jo­kios sti­pen­di­jos ne­gau­nu, ta­čiau val­džia tai re­mia ki­taip. Pa­vyz­džiui, se­mi­na­rai yra ap­mo­ka­mi Rau­do­no­jo Kry­žiaus, ta­čiau jis pi­ni­gus gau­na iš val­džios. Tie­sio­gi­nių pi­ni­gų iš val­džios ne­gau­nu, bet Vo­kie­ti­jos Rau­do­na­sis Kry­žius kas mė­ne­sį ski­ria 100 eu­rų ma­no reik­mėms. Ta pa­ti Aly­taus or­ga­ni­za­ci­ja man su­tei­kia būs­tą ir mai­ti­ni­mą.

Man vyks­tant į Lie­tu­vą ke­lio­nės iš­lai­das ap­mo­ku pa­ti.

– Vie­naip ar ki­taip, tai yra Vo­kie­ti­jos pa­ra­ma. Ar to­kios są­ly­gos ga­lio­ja bet ko­kio am­žiaus žmo­gui, ar tik jau­nuo­liui, bai­gu­siam moks­lus?

– Pa­lan­kiau­sia elg­tis taip, kaip da­riau ir aš, – vyk­ti iš kar­to bai­gus vi­du­ri­nę. Jei­gu ne­klys­tu, pa­raiš­ką sa­va­no­ria­vi­mui ga­li teik­ti 17–27 me­tų žmo­nės ir jie tu­rės to­kias pri­vi­le­gi­jas, ko­kias tu­riu aš. Vy­res­ni jų ne­be­tu­rė­tų.

– Kaip ši vi­suo­me­ni­nė veik­la ga­li pa­si­tar­nau­ti at­ei­ty­je?

– Sa­va­no­ria­vi­mas yra la­bai svar­bi vi­suo­me­nės veik­los da­lis. Sa­va­no­riau­da­ma aš pa­kei­čiau po­žiū­rį į at­ski­ras ben­druo­me­nes (vai­kus, jau­nuo­lius, vy­res­nius žmo­nes), iš­mo­kau ki­taip su jais ben­drau­ti, at­si­ra­do ki­toks ry­šys, nes kiek­vie­na iš šių gru­pių tu­ri įvai­rių po­rei­kių ir pro­ble­mų. Tar­ki­me, se­ne­liai, gy­ve­nan­tys glo­bos na­muo­se, tu­ri ne­ga­lių, ne­pa­jė­gia pa­tys tvar­ky­tis sa­vo gy­ve­ni­mo, to­dėl įga­vau pa­tir­ties, kaip su jais ben­drau­ti, kaip pa­dė­ti. Ma­nau, at­ei­ty­je tai ga­li pa­si­tar­nau­ti, jei ir ma­no se­ne­liams rei­kė­tų ati­tin­ka­mos pa­gal­bos.

Taip pat ver­tė­tų pri­dur­ti, kad žmo­gus, rink­da­ma­sis, ku­rio­je sri­ty­je jis sa­va­no­riaus, iš anks­to klo­ja­si pa­ma­tus at­ei­čiai. Rink­da­ma­si to­kią sa­va­no­rys­tės sri­tį aš ži­no­jau, ką siek­siu stu­di­juo­ti. Kuo­met su­si­du­ri su to­kio­mis pro­ble­mo­mis prak­tiš­kai, at­ei­ty­je ne­be­rei­kia rem­tis vien te­ori­ja, ku­ri ne­re­tai ga­li ir su­klai­din­ti.

– Ar vi­sais at­ve­jais sa­va­no­ria­vi­mas ga­li pa­si­tar­nau­ti dar­be?

– Sa­va­no­riau­da­mi žmo­nės sau klo­ja­si pa­ma­tus, nes bū­si­ma pro­fe­si­ja yra glau­džiai su­si­ju­si su sa­va­no­ria­vi­mu (pa­vyz­džiui, ma­no at­ve­ju), ta­čiau yra to­kių pro­fe­si­jų, kur sa­va­no­ria­vi­mas ne­tu­rės tie­sio­gi­nio ry­šio, o ga­lės pa­si­tar­nau­ti ne­bent as­me­ni­niam to­bu­lė­ji­mui, dėl nau­jos pa­tir­ties. Tar­ki­me, jei­gu žmo­gus ap­si­spren­dęs stu­di­juo­ti tei­sę, tuo­met sa­va­no­riau­ti ne­pa­tar­čiau. Pro­tin­giau bū­tų bai­gus vi­du­ri­nę iš kar­to stu­di­juo­ti.

Ka­ren Brun­ken jau grei­tai grįš į Vo­kie­ti­ją, kur ke­ti­na stu­di­juo­ti ir sieks sa­va­no­ria­vi­mo me­tu įgy­tas ži­nias pri­tai­ky­ti stu­di­jo­se bei at­ei­ties dar­be. Lin­kiu jai sėk­mės sie­kiant už­si­brėž­to tiks­lo ir dė­ko­ju už po­kal­bį.

R. Andruškevičiūtė