• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Aly­tiš­kiai, ste­bin­tys ak­lų­jų ir sil­pna­re­gių or­ga­ni­za­ci­jos ren­gi­nius, ne kar­tą yra pa­si­džiau­gę jau­nu sa­va­no­riu, ku­ris vi­suo­met at­si­du­ria ten, kur rei­kia pa­gal­bos ran­kos, ne­si­dro­vi pa­ly­dė­ti ne­re­gį ar­ba tie­siog nuo­šir­džiai jam nu­si­šyp­so­ti, bet taip, kad šis tą šyp­se­ną pa­jaus­tų. „Kas tas jau­nas žmo­gus?" – daž­nai šnabž­da­ma. Aly­tiš­kis Sau­lius Va­lan­se­vi­čius ne­at­si­sa­kė pri­sis­ta­ty­ti sa­vo mies­to žmo­nėms.

REKLAMA
REKLAMA

– Trum­pai pa­pa­sa­ko­ki­te apie sa­ve.

– Esu Sau­lius Va­lan­se­vi­čius, 40 me­tų vals­ty­bės tar­nau­to­jas, ve­dęs, žmo­na Edi­ta, taip pat vals­ty­bės tar­nau­to­ja (dir­ba lop­še­ly­je-dar­že­ly­je „Du gai­de­liai“ auk­lė­to­jos pa­dė­jė­ja), sū­nus Lau­ry­nas – bū­si­ma­sis „Sa­ka­lė­lio“ pra­di­nės mo­kyk­los ket­vir­to­kas. Ma­no iš­si­la­vi­ni­mas – aukš­ta­sis neu­ni­ver­si­te­ti­nis (2008–2011 me­tais stu­di­ja­vau Kau­no ko­le­gi­jo­je So­cia­li­nio dar­bo ka­ted­ro­je).

REKLAMA

Lais­va­lai­kiu mėgs­tu skai­ty­ti, ret­sy­kiais pa­si­tai­ko ga­li­my­bė nu­ei­ti į ki­no te­at­rą. Dau­giau­sia lai­ko po dar­bo su šei­ma sten­gia­mės pra­leis­ti kai­me.

– Esa­te sa­kęs, kad be at­ly­gio sa­va­no­ria­vo­te pen­ke­rius me­tus. Kas pa­ska­ti­no jau­ną žmo­gų to­kiai veik­lai? Juk už­im­tu­mo, drau­gų jums ne­trūks­ta.

REKLAMA
REKLAMA

– Te­ko pa­dė­ti Lie­tu­vos ak­lų­jų ir sil­pna­re­gių są­jun­gos (LASS) Aly­taus mies­to ir ra­jo­no fi­lia­lo pir­mi­nin­kei Dai­vai Mar­ki­nie­nei, jos va­do­vau­ja­mos or­ga­ni­za­ci­jos na­riams. Ma­tyt, ma­ny­je va­do­vė pa­ste­bė­jo so­cia­li­nių ge­bė­ji­mų ir pa­ska­ti­no mo­ky­tis so­cia­li­nių moks­lų. Ji pa­ti, tu­rė­da­ma re­gos ne­ga­lią, bai­gė šias stu­di­jas, tad ir ma­ne įti­ki­no, kad ga­liu ir aš kaž­ko pa­siek­ti. Ži­no­ma, stu­di­juo­jant ne­aki­vaiz­džiai bu­vo vis­ko, ta­čiau da­bar ga­liu pa­sa­ky­ti, kad šie moks­lai ne­nu­ė­jo vel­tui. Aiš­ku, vi­sų pir­ma no­riu pa­dė­ko­ti sa­vo pa­grin­di­nio dar­bo va­do­vy­bei, ku­ri su­tei­kė ga­li­my­bę stu­di­juo­ti, su­da­rė tam są­ly­gas, bei šei­mai, be jos pa­lai­ky­mo ne­bū­čiau to pa­sie­kęs.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

– Yra pa­tei­kia­ma to­kia sta­tis­ti­ka: 84 pro­cen­tams gy­ven­to­jų pa­trauk­liau­sia sa­va­no­riš­ka veik­la – ap­lin­kos tvar­ky­mas. Ko­dėl pats pa­si­rin­kai ak­luo­sius ir sil­pna­re­gius, ku­rių daž­no bū­das, ne pa­slap­tis, yra ne Die­vo do­va­na?

REKLAMA

– Pir­mi­nin­kei Dai­vai Mar­ki­nie­nei dau­giau pa­dė­jau ge­ra­no­riš­kai, kai pa­pra­šy­da­vo. Ži­no­jau, kad ji sa­vo na­rius pri­žiū­ri kaip vai­kus, sten­gia­si dėl jų, sa­ve ati­duo­da jiems. Bū­da­mas ša­lia ak­lų­jų ir sil­pna­re­gių, ma­ty­da­mas jų ne­ga­lią, ir pats no­rė­jau pa­dė­ti. Mes, svei­kie­ji, gal dau­giau esa­me ne­pa­ten­kin­ti vie­nu ar ki­tu da­ly­ku, mums daug kas ne­pri­im­ti­na, ta­čiau ben­drau­da­mas su ne­re­giais su­pran­ti, ko­kia svar­bi žmo­gui svei­ka­ta, sau­lės ma­ty­mas. Svei­kie­ji ne vi­sa­da tai įver­ti­na, ne­mo­ka tuo džiaug­tis.

REKLAMA

– Ko­kias pa­slau­gas daž­niau­sia jiems ten­ka teik­ti?

– Vil­niaus ir Aly­taus re­gio­nų ak­lų­jų cen­tro Aly­taus mies­to ir ra­jo­no fi­lia­le dir­bu pa­gal pro­jek­tą „2012 me­tų so­cia­li­nės re­a­bi­li­ta­ci­jos pa­slau­gų ne­įga­lie­siems ben­druo­me­nė­je tei­ki­mas". Man su­teik­ta pu­sė eta­to. Šis pro­jek­tas truks vie­ne­rius me­tus. Į dar­bo va­lan­das ne­žiū­riu, veik­la ga­na įvai­ri, nes pro­jek­to na­riams rei­kia vie­no­kių ar ki­to­kių pa­slau­gų. Ten­ka žmo­gų pa­ly­dė­ti į vie­ną ar ki­tą įstai­gą, pri­sta­ty­ti ar su­tvar­ky­ti įvai­rių do­ku­men­tų. Šis dar­bas nė­ra mo­no­to­niš­kas, kiek­vie­na die­na bū­na skir­tin­ga.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

– Su ko­kio­mis pro­ble­mo­mis su­si­du­ria­te?

– So­cia­li­niai dar­buo­to­jai,ypač dir­ban­tys to­kį dar­bą, tu­ri ap­si­šar­vuo­ti kan­try­be ir iš­tver­me, nes rei­kia ras­ti ben­drą kal­bą su klien­tu. Ma­nau, ne vie­nas šios sri­ties spe­cia­lis­tas tam­pa al­truis­tu, sa­ve ati­duo­da ki­tiems, ta­čiau ne vi­sa­da gau­na pa­dė­ką ar ge­rą žo­dį. Dau­giau apie pro­ble­mas ga­lė­tų pa­pa­sa­ko­ti tie, ku­rie il­giau dir­ba.

REKLAMA

– Pra­ėję me­tai bu­vo pa­skelb­ti Eu­ro­pos sa­va­no­rių me­tais. Ar jau­tė­te pa­ky­lė­ji­mą, su­si­do­mė­ji­mą?

– Kar­tais pa­svars­tau apie sa­va­no­rys­tės pras­mę, apie tuos žmo­nes, ku­rie yra sa­va­no­riai iš pa­šau­ki­mo ar pri­gim­ties, apie sa­vo spren­di­mą pa­dė­ti ki­tiems žmo­nėms. Lai­kas bė­ga taip grei­tai, kad kar­tais ne­pa­ste­bi jo tėk­mės, o no­ri­si ir vie­niems pa­dė­ti, ir sau skir­ti lai­ko. Ma­nau, sa­va­no­rys­tė – tei­gia­mas da­ly­kas, juk yra as­me­nų, ku­riems sa­va­no­rių pa­gal­ba bū­ti­na. Ge­ra ma­ty­ti ir gir­dė­ti, kad vis dau­giau jau­ni­mo įsi­lie­ja į ge­ros va­lios žmo­nių gre­tas. Aiš­ku, ne­ga­li­me pa­mirš­ti ir sen­jo­rų, ku­rie sa­ve ati­duo­da ki­tiems.

REKLAMA

– Pa­tar­ki­te, nuo ko žmo­gui pra­dė­ti, jei ki­lo min­čių sa­va­no­riau­ti?

– Tiks­laus at­sa­ky­mo į to­kį klau­si­mą ne­tu­riu, ta­čiau, ma­no nuo­mo­ne, čia yra kiek­vie­no žmo­gaus as­me­ni­nis ap­si­spren­di­mas. Tik jis pats ga­li nu­spręs­ti, kas jam pri­im­ti­niau­sia, kas ar­čiau šir­dies, ko­kia veik­la jam už­si­im­ti. Vie­ni ki­tiems pa­dė­da­mi iš­siug­dy­si­me po­žiū­rį į žmo­gų, ku­riam rei­ka­lin­ga ki­to pa­gal­ba. Ži­no­ma, dir­bant sa­va­no­riš­ką dar­bą bū­ti­na ne­už­mirš­ti ir ap­link esan­čių­jų, sa­vo ar­ti­mų­jų, nes ir jiems esi svar­bus.

Tu­ri­me ver­tin­ti tai, ką mums sky­rė gy­ve­ni­mas, su­pras­ti vie­nas ki­tą, jaus­ti at­sa­ko­my­bę. Kiek­vie­nas žmo­gus pa­si­ren­ka sa­vo ke­lią, ku­riuo jis no­ri ei­ti.

Al­do­na Ku­dzie­nė

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų