Alytiškiai, stebintys aklųjų ir silpnaregių organizacijos renginius, ne kartą yra pasidžiaugę jaunu savanoriu, kuris visuomet atsiduria ten, kur reikia pagalbos rankos, nesidrovi palydėti neregį arba tiesiog nuoširdžiai jam nusišypsoti, bet taip, kad šis tą šypseną pajaustų. „Kas tas jaunas žmogus?" – dažnai šnabždama. Alytiškis Saulius Valansevičius neatsisakė prisistatyti savo miesto žmonėms.
– Trumpai papasakokite apie save.
– Esu Saulius Valansevičius, 40 metų valstybės tarnautojas, vedęs, žmona Edita, taip pat valstybės tarnautoja (dirba lopšelyje-darželyje „Du gaideliai“ auklėtojos padėjėja), sūnus Laurynas – būsimasis „Sakalėlio“ pradinės mokyklos ketvirtokas. Mano išsilavinimas – aukštasis neuniversitetinis (2008–2011 metais studijavau Kauno kolegijoje Socialinio darbo katedroje).
Laisvalaikiu mėgstu skaityti, retsykiais pasitaiko galimybė nueiti į kino teatrą. Daugiausia laiko po darbo su šeima stengiamės praleisti kaime.
– Esate sakęs, kad be atlygio savanoriavote penkerius metus. Kas paskatino jauną žmogų tokiai veiklai? Juk užimtumo, draugų jums netrūksta.
– Teko padėti Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) Alytaus miesto ir rajono filialo pirmininkei Daivai Markinienei, jos vadovaujamos organizacijos nariams. Matyt, manyje vadovė pastebėjo socialinių gebėjimų ir paskatino mokytis socialinių mokslų. Ji pati, turėdama regos negalią, baigė šias studijas, tad ir mane įtikino, kad galiu ir aš kažko pasiekti. Žinoma, studijuojant neakivaizdžiai buvo visko, tačiau dabar galiu pasakyti, kad šie mokslai nenuėjo veltui. Aišku, visų pirma noriu padėkoti savo pagrindinio darbo vadovybei, kuri suteikė galimybę studijuoti, sudarė tam sąlygas, bei šeimai, be jos palaikymo nebūčiau to pasiekęs.
– Yra pateikiama tokia statistika: 84 procentams gyventojų patraukliausia savanoriška veikla – aplinkos tvarkymas. Kodėl pats pasirinkai akluosius ir silpnaregius, kurių dažno būdas, ne paslaptis, yra ne Dievo dovana?
– Pirmininkei Daivai Markinienei daugiau padėjau geranoriškai, kai paprašydavo. Žinojau, kad ji savo narius prižiūri kaip vaikus, stengiasi dėl jų, save atiduoda jiems. Būdamas šalia aklųjų ir silpnaregių, matydamas jų negalią, ir pats norėjau padėti. Mes, sveikieji, gal daugiau esame nepatenkinti vienu ar kitu dalyku, mums daug kas nepriimtina, tačiau bendraudamas su neregiais supranti, kokia svarbi žmogui sveikata, saulės matymas. Sveikieji ne visada tai įvertina, nemoka tuo džiaugtis.
– Kokias paslaugas dažniausia jiems tenka teikti?
– Vilniaus ir Alytaus regionų aklųjų centro Alytaus miesto ir rajono filiale dirbu pagal projektą „2012 metų socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje teikimas". Man suteikta pusė etato. Šis projektas truks vienerius metus. Į darbo valandas nežiūriu, veikla gana įvairi, nes projekto nariams reikia vienokių ar kitokių paslaugų. Tenka žmogų palydėti į vieną ar kitą įstaigą, pristatyti ar sutvarkyti įvairių dokumentų. Šis darbas nėra monotoniškas, kiekviena diena būna skirtinga.
– Su kokiomis problemomis susiduriate?
– Socialiniai darbuotojai,ypač dirbantys tokį darbą, turi apsišarvuoti kantrybe ir ištverme, nes reikia rasti bendrą kalbą su klientu. Manau, ne vienas šios srities specialistas tampa altruistu, save atiduoda kitiems, tačiau ne visada gauna padėką ar gerą žodį. Daugiau apie problemas galėtų papasakoti tie, kurie ilgiau dirba.
– Praėję metai buvo paskelbti Europos savanorių metais. Ar jautėte pakylėjimą, susidomėjimą?
– Kartais pasvarstau apie savanorystės prasmę, apie tuos žmones, kurie yra savanoriai iš pašaukimo ar prigimties, apie savo sprendimą padėti kitiems žmonėms. Laikas bėga taip greitai, kad kartais nepastebi jo tėkmės, o norisi ir vieniems padėti, ir sau skirti laiko. Manau, savanorystė – teigiamas dalykas, juk yra asmenų, kuriems savanorių pagalba būtina. Gera matyti ir girdėti, kad vis daugiau jaunimo įsilieja į geros valios žmonių gretas. Aišku, negalime pamiršti ir senjorų, kurie save atiduoda kitiems.
– Patarkite, nuo ko žmogui pradėti, jei kilo minčių savanoriauti?
– Tikslaus atsakymo į tokį klausimą neturiu, tačiau, mano nuomone, čia yra kiekvieno žmogaus asmeninis apsisprendimas. Tik jis pats gali nuspręsti, kas jam priimtiniausia, kas arčiau širdies, kokia veikla jam užsiimti. Vieni kitiems padėdami išsiugdysime požiūrį į žmogų, kuriam reikalinga kito pagalba. Žinoma, dirbant savanorišką darbą būtina neužmiršti ir aplink esančiųjų, savo artimųjų, nes ir jiems esi svarbus.
Turime vertinti tai, ką mums skyrė gyvenimas, suprasti vienas kitą, jausti atsakomybę. Kiekvienas žmogus pasirenka savo kelią, kuriuo jis nori eiti.
Aldona Kudzienė