Valstybės saugumo departamento (VSD) veiklos metodai ir rezultatai daug metų glumina visuomenę. Nėra aiškių ženklų, kad atsirastų tikra parlamentinė jo kontrolė.
Keičiasi prezidentai, Seimo dauguma, VSD direktoriai, tačiau tai negarantuoja, kad pastaroji institucija veiks valstybės labui ir bus kontroliuojama parlamento. VSD visokios pažymos ir operacijos jau kelerius metus žadina nesibaigiančius skandalus ir netgi komiškas istorijas.
Autoritetas guli dugne
Demokratiškoje visuomenėje jokia specialioji tarnyba negali sėkmingai dirbti neturėdama visuomenės pasitikėjimo. Geriausias to pavyzdys – faktas, kai VSD nematomojo fronto kariai apsijuokė operacijose, per kurias mėgino „apdoroti“ politikos apžvalgininką Kęstutį Girnių ir mokslinį darbą apie islamą rašiusią Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentę. Pastarasis atvejis – visai šviežias. Abu „apdorotieji“ visas agentų pastangas atidavė žiniasklaidai.
Visuomenininkas Gintautas Bukauskas mano, kad kreipimasis į žiniasklaidą nėra atsitiktinis neseniai VSD kalbintos merginos sprendimas, o veikiau viešai žinomų istorijų padiktuotas nepasitikėjimas ir bandymas apsidrausti.
„Po istorijos su devyniolikmete Egle Kusaite, kurią VSD globojo ir stebėjo porą metų, o paskui paskelbė pavojinga teroriste ir įkišo į kalėjimą, niekas nėra toks kvailas, kad bendraudamas su saugumu neapsidraustų. Anot E. Kusaitės giminaičių pasakojimo, per kratas pareigūnai konfiskavo savo pačių padovanotą Koraną ir musulmoniškus drabužius. Bet argi tai įkalčiai?“ − svarstė jis (Beje, šio rašinio autorius namie turi čečėnišką kepuraitę. Ar apie tai reikėtų pranešti VSD?).
Panašią nuomonę išsakė ir anksčiau VSD dirbęs Giedrius Kiaulakis, pasitraukęs iš ten po viešų skandalų ir susidorojimų su pareigūnais, kurie liudijo Seimo komisijai, tyrusiai VSD veiklą. Veiklos metodų viešinti negalintis buvęs pareigūnas tik išsako tai, kas aišku vadovaujantis net sveiku protu. „Tai ne paslaptis, kad yra kalbamasi su žmonėmis, renkama informacija. Negi jos gausi neišeidamas iš kabineto? Bet kažkaip anksčiau po tokių pokalbių niekas į spaudą jų perpasakoti nebėgdavo. Žmonių nepasitikėjimas – kontoros susikrauto „autoriteto“ rezultatas. Nemanau, kad kas nors ten ją planavo kaip nors skriausti, bet žmonės nepasitiki ir skuba apsidrausti“, − įsitikinęs jis.
Pagal įstatymus ir susiklosčiusią praktiką, VSD priskirta ne tiek jau mažai svarbių priežiūros sričių bei funkcijų. Kova su teroristais, kuriuos Lietuvos sąlygomis dar reikia ir sukurti, kad galėtumei pagauti, – tik viena jų. Funkcija galbūt mažiausiai kam nors svarbi, išskyrus tuos, kurie gauna už tai atlyginimą.
Interesų pinklėse
VSD pažymos gali daryti rimtą įtaką privatizavimo procesams ar bent jau sukurti su tuo siejamą politinį foną, kaip tai buvo gamyklos „Alita“ privatizavimo atveju. Tuomečiai VSD vadovai ir tuometis prezidentas Rolandas Paksas ligi šiol kaltina vieni kitus mėginimu klastingai paveikti privatizavimo rezultatus arba politikuoti. Faktas vienas – operatyvinė byla apie procesą buvo, o Aukščiausiasis ir Konstitucinis teismai nepaliko iliuzijų dėl privatizavimo teisėtumo. Išvada: arba VSD nesugebėjo įžvelgti neteisėtų užkulisinių veiksmų, arba pats juose dalyvavo.
VSD pažymos taip pat yra svarbios vertinant kandidatus į svarbius valstybei postus. Bent jau iki prezidento Valdo Adamkaus pirmosios kadencijos pabaigos net valstybės apdovanojimui teikiamų asmenų sąrašai būdavo filtruojami per VSD.
Negrįžtant prie labai senų istorijų, galima prisiminti neseną atvejį, kai bendrovės Lietuvos paštas direktoriumi buvo paskirtas asmuo, turįs problemų su teisėsauga. VSD įsigudrino pasakyti, kad jo reputacija švari, o kai minėtasis asmuo buvo suimtas, susisiekimo ministras Eligijus Masiulis turėjo aiškintis Seime.
Yra atvejų, kai VSD pažymas politikai tiesiog naudoja kovodami tarpusavyje. Šalia garsaus ir apkalta pasibaigusio R. Pakso atvejo, dar galima prisiminti ir Arūno Valinsko variantą. Gindamasis nuo kaltinimų, kad geria degtinę su kažkokiu Daktarų gaujai priskiriamu atstovu, politikas pats saugumiečių paprašė pažymos, norėdamas tai paneigti.
Gali apjuodinti bet ką
„Balsas.lt savaitė“ jau yra rašiusi apie pažymų konstravimo metodiką, leidžiančią ne tik prastumti, bet ir „sukirsti“ kandidatą į svarbias pareigas.
Schema paprasta. Koks nors slaptasis saugumo bendradarbis už pinigus arba kitą atlygį pristato „operatyvinę informaciją“, esą kokiame nors bare arba pirtyje girdėjo, kaip kažkas su kažkuo šnekėjosi. Esą keikė valdžią ir aiškino, kad tuoj truks kantrybė žmonių, kurie galanda šakes ir kirvius. Nesvarbu, ar toks pokalbis buvo tik įkaušusio žmogaus emocijos, ar pusiau anekdotas. Pokalbio, tiesą sakant, galėjo visai nebūti, tačiau svarbiausia apie jį „operatyviai informuoti“.
Gavęs tokią „žinią“ pareigūnas rašo vadovybei pažymą, prie kurios pagal vidaus reglamentus prideda dar pluoštą lydimųjų raštų ir paaiškinimų. Taip atsiranda byla. Parengus ją kontoros vadų rezoliucijomis apie grėsmę nacionaliniam saugumui, bylą galima nešti teisėjui, dažniausiai – tam pačiam, iš patikimųjų būrio.
Net jei teisėjas ir nėra VSD tarnas, jis neturi savo operatyvinės tarnybos, laiko, jokios galimybės patikrinti pateiktų fikcijų turinio. Taip gaunama sankcija klausytis telefono pokalbių, sekti elektroninį susirašinėjimą ir vykdyti kitokią stebėseną. Saugumiečių žargonu, objektui „pakabinami telefonai“ ir „pakabinamos šlepetės“.
Kaip byloja čečėnų pabėgėlių Gatajevų atvejis, net ir buitinį konfliktą lietuviškieji čekistai panašiais metodais moka paversti „grėsme nacionaliniam saugumui“. Rezultatas – nemenkas tarptautinis skandalas.
Kontrolės nėra. Tai faktas
Už susiklosčiusią padėtį turi atsakyti politikai, pirmiausia – Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, kuruojantis šią sritį. Taip mano buvęs Seimo operatyvinės veikos kontrolės komisijos narys, Krikščionių partijos atstovas Vidmantas Žiemelis.
Jis sako, kad parlamentinė VSD kontrolė – vis dar miražas. „Parlamentinė kontrolė nevyksta. Tai faktas. Jau daugelį metų kalbama apie naujos redakcijos operatyvinės kontrolės įstatymą, tačiau nieko nepadaryta. Operatyvinės veikos kontrolės komisija – bedantė. Jau anksčiau buvo svarstymų, jog ją pakeisti galėtų ne daugiau kaip penki ar septyni Seimo nariai, turintys pasitikėjimą, išmanančių šią sritį. Tai būtų komisija su naujais įgaliojimais“, – mano V. Žiemelis.
Vis dar formaliai gyvuojančios Seimo operatyvinės veiklos kontrolės komisijos narė Dalia Kuodytė pripažino, kad kalčiausi yra ne teisėjai ar prokurorai, o politikai. „Net ir buvusi Generalinės prokuratūros vadovybė, kaip matyti iš dokumentų, ne kartą Seimui aiškino, jog įstatymai jai nesuteikia galių kontroliuoti operatyvinių veiksmų daugiau, nei apie juos papasakoja patys VSD pareigūnai. Įstatymus siūlyta taisyti, bet tai nebuvo daroma“, – kalbėjo politikė.
Paprašyta pakomentuoti, ką mano apie parlamentinės kontrolės gerėjimą, ji numojo ranka: „Neturiu ką komentuoti. Kokia ten kontrolė ir ką čia pasakysi? Kada ta mūsų komisija buvo susirinkusi?“
Tai, kad dabar, mėginant reformuoti VSD, naujasis jo vadovas Gediminas Grina ketina likviduoti net kelias valdybas ir pakeisti kai kurių kitų vadovus, tėra abejotina ilgai lauktų reformų pradžia, o rezultatas nėra aiškus. VSD įstatymas aiškiai numato, kad institucija privalo darbuotis naikinamų valdybų veiklos srityse, tad atsikratyti šios priedermės, nekeičiant įstatymų, nepavyks. Vargu ar pavyks ir pati reforma, jei ji vyks tik kontoros viduje perstumdant kėdes.
Po garsiojo VSD veiklos parlamentinio tyrimo permainoms prireikė visuomenės spaudimo ir politinės valios. Pasikeitė keli VSD direktoriai, valdžioje jau nebe nauja, o reformas žadėjusi koalicija. Prezidentė Dalia Grybauskaitė taip pat daug ką žadėjo šioje srityje.
D.Kuodytė (ELTA nuotr.)
Seimo narys V.Žiemelis mano, jog VSD kontrolė yra miražas (ELTA nuotr.)
Prezidentė pasakė ir pamiršo
Seimas VSD atžvilgiu ir toliau lieka prašytoju. Padėties nepakeitė skandalas dėl mįslingos VSD pareigūno Vytauto Pociūno tremties į Baltarusiją ir vėlesnės jo žūties bei pomirtinio šmeižimo, kurį, kaip niekas neabejoja, organizavo pats VSD.
Kai kurios VSD pažymos brukamos politikams ir žiniasklaidai, kai kurios slepiamos. Parlamentas po kelerių metų reikalavimų ir diskusijų negauna pagarsėjusių dvylikos informacinių-analitinių pažymų, kuriose galimai surinkta informacija apie korupciją ir žiniasklaidos papirkinėjimą.
Prezidentė D. Grybauskaitė jau prieš gerą pusmetį pakartojo poterius, kuriuos anksčiau kalbėjo jos išvaikyti ir savais pakeisti VSD vadovai – tam esą reikia pataisyti įstatymus. Deja, jokių žingsnių ta kryptimi nežengta. Kol VSD galės ignoruoti galiojančius Seimo sprendimus ir tam tylomis pritars prezidentūra, parlamentinė kontrolė tikrai neatsiras.
TIK FAKTAI
„Balsas.lt savaitės“ šaltinių žiniomis, į kelis skandalus įsivėlęs Linas Jurgelaitis, kuris po V. Pociūno mirties vadovauja VSD Ekonomikos pagrindų apsaugos valdybai, jau susirado kėdę Specialiųjų tyrimų tarnyboje.
VSD naikinamos Konstitucijos pagrindų apsaugos, Ekonomikos pagrindų apsaugos, Antiteroristinė ir Žvalgybos valdybos. Pakeistas Analitinės valdybos vadovas, naujuoju vadu tapo G. Grinos buvęs bendražygis iš Krašto apsaugos ministerijos II žvalgybos departamento.
Pagal VSD įstatymo 8 straipsnį, departamentas, spręsdamas numatytus uždavinius Lietuvos valstybės interesais:
atlieka žvalgybą ir kontržvalgybą; tiria, analizuoja ir prognozuoja visuomeninius politinius bei ekonominius procesus, susijusius su valstybės saugumu; kovoja su terorizmu, keliančiu grėsmę valstybės saugumui;
savarankiškai arba su kitomis įgaliotomis valstybės ar savivaldybių institucijomis ar įstaigomis rengia ir įgyvendina priemones valstybei pavojingoms veikoms užkirsti energetikos, svarbiausių komunikacijų, ryšių bei kituose strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčiuose objektuose;
tiria jo kompetencijai priskirtus nusikaltimus ir kitus teisės pažeidimus, vykdo asmenų, įtariamų padarius tokius teisės pažeidimus, paiešką; tiria asmenų veikas, dėl kurių gali būti padaryta arba daroma žala valstybės saugumui, jos ekonominiams ir strateginiams interesams; organizuoja ir užtikrina vyriausybinį ryšį bei jo techninę apsaugą;
kontroliuoja įslaptintos informacijos, žymimos slaptumo žymomis „Visiškai slaptai“, „Slaptai“, „Konfidencialiai“, apsaugą valstybės viduje bei jos įstaigose užsienyje;
savarankiškai arba su kitomis įgaliotomis valstybės ar savivaldybių institucijomis ar įstaigomis rengia ir įgyvendina priemones užsienio diplomatinių įstaigų Lietuvoje ir įstaigų užsienyje apsaugai organizuoti ir užtikrinti;
valstybės saugumo klausimais teikia informaciją, išvadas bei rekomendacijas prezidentui, Seimui, vyriausybei, o prireikus ir kitoms valstybės institucijoms.
