Daug kam užkliūna demokratinės kultūros stoka ir silpna pilietinė visuomenė. Pastebimos nepradėtos savivaldos reformos. Susidūrę su sisteminėmis problemomis, reaguodami į abejingumą jų gyvenimams, valstybėje vyraujančią centralizacijos ir kontrolės ideologiją, piliečiai laimės bando ieškoti ramesniuose ir moderniuose užutėkiuose.
Tie, kurie neišvyko, tikisi proveržio ir pažangos, ieško ir siūlo Lietuvai naujoviškų, drąsių pasiūlymų ir sprendimų. Jie nori matyti Lietuvą traukos centru, o ne retai gyvenama dykra. Kaip bežiūrėtum, aišku, kad šalis kenčia nuo vakarietiškumo, modernumo ir Vakarų liberalizmo stokos šalyje.
Vis aktyviau šalyje reiškiasi ir Vakarų liberalizmo kritikai. Jie dangstosi vietinės politinės sistemos neefektyvumu. Kaipgi sistema gali būti efektyvi, pasak jų, ji matai, ne mūsų... Rašoma ir teigiama, kad Lietuvą valdo už jos ribų esantis suverenas, ES yra pasmerkta nesėkmei, nepriklausoma Lietuva neturi suvereniteto ir panašiai. Tų pačių opusų įkvėpti visuomenės veikėjai, remiami nacionalinio transliuotojo geriausio televizijos diskusijų laiko, vedami makiaveliškų fantazijų ir tariamo rūpesčio visų gerove, bandė teigti, kad kitaip nei 1990-ųjų politikoje, šiandien partijų politikai ir visuomenė nebetiki savo valstybės galiomis ką nors keisti ar įtakoti tarptautinėje bendruomenėje, politinės valios ir gebėjimų juos vykdyti nebeliko, kalti visi sprendimų priėmėjai.
Štai dėl Baltarusijos ir Rusijos bendro Astravo atominės elektrinės projekto kalti užsienio reikalų ministras, Seimas, Prezidento institucija ir Dievas žino kas.
Matai, tariamai, dabar kalbama ne apie Astravo elektrinės uždarymą, o tik apie jos saugumo tobulinimą. Ir nors Lietuvos pozicija Baltarusijos AE atžvilgiu nepakito (apie ją galima ilgai šnekėti), tokių teiginių beklausant nejučiomis kyla parodoksalus klausimas, o kaip galima, trečioje šalyje, pvz. Rusijoje ar Baltarusijoje, uždaryti elektrinę į kurią jau investuoti milijardai? Ką Lietuvos valstybės gali ta linkme realistiško nuveikti? Izraeliečiai atomines elektrines kaimyninėse šalyse bombarduoja iki jų paleidimo pradžios. Kur tos Lietuvos oro karinės pajėgos, galinčios atlikti tokius žygius?
Svarbiausia, kad užmirštame neseną istoriją, kai pora šių teiginių autorių užėmė svarbias pozicijas Lietuvos vyriausybėse formuojant Lietuvos branduolinę politiką Astravo AE planavimo ir statybų laikotarpiu.
Galima buvo reaguoti į Astravo AE dar 2007 metais Minskui paskelbus informaciją apie ketinimus statyti atominę elektrinę. Visi žino, kad sprendimas statyti elektrinę Astrave buvo priimtas 2008 metų gruodžio 20 dieną. Po susitikimo su Baltarusijos premjeru 2009 metų rugsėjo 16 dieną Andrius Kubilius žiniasklaidai teigė, kad numatyta statybų aikštelės nebus keičiama, o pasirinktoje aikštelėje vyksta infrastruktūros parengiamieji darbai.
Tada A.Kubilius pasiūlė Baltarusijai bendradarbiauti atominės energetikos reguliatoriaus sukūrime. Taip pat jis akcentavo keitimosi informacija svarbą, kad nekiltų nereikalingų aistrų visuomenėje. 2010 metų liepos 1 dieną Lietuvos ir Baltarusijos Premjerų komunikatas skelbė apie susitarimą dėl pasirengimo bendradarbiauti branduolinės energetikos srityje (3 punktas).
Dabar šypseną kelia ir 2010 metų liepos mėnesio A.Kubiliaus ir kitų konservatorių vizitas į Astravą dviračiu. Po vizito jis teigė, kad Baltarusija neįtikino, jog tikrai statys elektrinę.
Privalome skaityti politikų ir jų patarėjų biografijas, kad suprastume, kurios vyriausybės neužkardijo Astravo elektrinės pačioje pradžioje, o ir Lietuvos karinės aviacijos, gebančios bombarduoti elektrines, nesukūrė. Apie bombardavimą, kaip supratote juokauju, tačiau visuose juokuose yra dalis tiesos.
Svarbiausias politinis ir ekonominis klausimas Astravo elektrinės kontekste - kodėl Lietuva nepradėjo statyti savos atominės elektrinės po Visagino elektrinės uždarymo? Jos statyba būtu demotyvavusi bet kokius Rusijos ir Baltarusijos projektus.
Kai kas šneka apie apsimokėjimą, naudos ir kaštų analizę. Tačiau akivaizdu, kad politiniuose-ekonominiuose reikaluose svarbesnis tampa politinių sąskaitų suvedinėjimas ir ambicijos, spekuliavimas vidaus politikos konsensuso stoka, asmeninės naudos siekiančių politikų ir patarėjų įtaka, veikiantys kaimyninių valstybių įtakos agentų tinklai. Visi jie ir sužlugdė atominės elektrinės statybos Lietuvoje planus. Reikia vėl priminti LEO LT istoriją, referendumą dėl atominės elektrinės statybos ir kitas bei panašias istorijas, verčiančias abejoti dalies politikų ketinimų patikimumu.
Pagal tiesiogines užsienio investicijas Lietuva išlieka Rytų ir Vidurio Europos atsilikėlė. Mažos investicijos šalyje išlieka vienomis iš skurdo ir emigracijos priežasčių. Kai kas spėlioja, kad gal tai yra sąmoningos įtakos grupių veiklos, palaikančios kontrolės ideologiją ir siekiančios apsaugoti vietinius monopolius ir atbaidyti konkurentus, dalis. Ši Astravo istorija yra tiktai paviršiuje. Akivaizdus yra jos vertybinis kontekstas - čia paplitęs makiavelizmas. Jis jau seniai yra dalies visuomeninių ir politinių grupių kasdienio veiksmo vadovas.
Šio tipo makiavelizmas įsisavintas ir išmoktas iš TSKP partijos istorijos užsiėmimų universitetuose. Toks tūlas pilietis mano, kad bet kas gali tarnauti valdžios paėmimui ir jos konsolidavimui. Deja, ši klaustrofobinė makiavelinė virtu (savybių visuma būdinga besivaržančiam dėl valdžios valstybės vyrui) elgsena neužkariaus daugumos protų ir širdžių, kokiomis gynybinėmis, dažniausiai M.Valančiaus baudžiavinio kaimo, baimę skiepijančiomis vertybėmis nesiremtų. Tik progreso, išlaisvinimo ir teisingesnio pasaulio vizijos ir elgesio modeliai bus patrauklūs piliečiams ir virtu racionalizacijai dabarties ir ateitiems lyderiams.
