Kai išgirstu apie įvykius susijusius su Kaukazu, juolab Lietuvos sąsajas su juo, nevalingai atmintyje iškyla įvykis, kuris paskatino labiau domėtis tų tolimų, tačiau daugeliu atžvilgiu galinčių būti mums pavyzdžiu tautų likimu. Nors tai įvyko prieš tris dešimtmečius, atmintis išsaugojo vaizdus, veidus, žodžius.
Dirbau Vilniaus Radijo komponentų gamykloje, kuri turėjo ryšius su daugeliu SSRS įmonių, mokslinio tyrimo institutų, tarp jų – su Ordžonikidzės (dabar Vladikaukazo) moksliniu tyrimo institutu. Bendradarbiavimas tęsėsi eilę metų; mūsų gamykla buvo turtinga, todėl institutui buvo pageidautina, naudinga. Į gamyklą atvykdavo instituto atstovai, neretai tekdavo pas juos nuvykti mums. Pradžioje gal dėl praktinių sumetimų, o vėliau dėl užsimezgusios bičiulystės su kolegomis specialistais mūsų atstovus institutas priimdavo itin šiltai. Ne kartą teko dalyvauti organizuotose išvykose į kalnus, lankyti kultūros paminklus.
Vienos komandiruotės metu, atėjus penktadieniui, mūsų vyriausiajam inžinieriui ir man buvo pasiūlyta nieko nesusiplanuoti šeštadieniui, nes organizuojama instituto kolektyvo grupės išvyka į kalnus. Tokiai kelionei nusiteikėme su malonumu, tačiau rytui išaušus lietus pylė kaip iš kibiro: virš greta Ordžonikidzės esančio „Stolovaja gora“ kalno kybojo kaip pririštas juodas debesys. Sutartą valandą vis tiek autobusas atvyko, o kelionės vadovas nuramino, kad važiuosime ten, kur lietus lyja tik kartą metuose. Taip ir buvo: po neprailgusios kelionės pasirodė dangus be vieno debesėlio, pasirodo, mes atvykome į Čečėnijos teritoriją. Apsistojome tarpeklyje prie sraunaus, žemais krūmokšniais apaugusio kalnų upelio. Meškeriotojai iškart merkė meškeres upėtakiams, kiti vaikščiojo po apylinkę ar kišo kojas į ledinį vandenį, dar kiti, čia aptikę didžiulį plokščią, gal trijų metrų aukščio akmenį, ant kurio užlipti buvo patogi tik viena vieta, ruošė stalą vaišėms. Kai sugauti upėtakiai, persmegti pagaliukais ir iškepti prie laužo, buvo paruošti, kai pasklido kepamų šašlykų kvapas, visi buvo pakviesti lipti ant akmens. Atvykėliai, dvidešimties žmonių grupė, kas gulėsi, kas tūpėsi, kas klaupėsi prie baltomis staltiesėmis apkloto „stalo“. Kampe stovėjo sauso vyno talpa su čiaupu, ant stalo gulėjo taurės vynui.
Kaip anuomet buvo priimta, pradžioje buvo tarti žodžiai apie tautų draugystę bei bendravimą, kolektyvų bendradarbiavimą, apie iš to kylančią naudą plačiajai tėvynei. Kai reikalas priartėjo prie tostų su ilgų kalbų priedais, šnekų turinys tapo gan įvairus. Atėjus šių eilučių autoriaus eilei sakyti tostą, ryžausi tarti pagarbos žodžius žemei ir tautai, kurios prieglobsty atsidūrėme:
Leiskite padėkoti šios iškylos šeimininkams, kurie taip svetingai priėmė mus, atvykėlius nuo Baltijos. Leiskite nusilenkti šitiems kalnams, tarp kurių nuo amžių gyvena garbinga čečėnų tauta. Leiskite nusilenkti gretimo aūlo ir visiems Čečėnijos gyventojams. Apie garbingą, turinčią garbės ir savigarbos jausmą, laisvę mylinčią, už laisvę narsiai kovojusią tautą žinojau ne tik iš Tolsojaus „Kaukazo apysakų“, ją tokią esant radau istorijos šaltiniuose. Reikšdamas nuoširdžią pagarbą šiai tautai, dar kartą lenkiuosi Čečėnijai.
Vos baigus tosto žodžius, staiga atsistojo juodbruvas instituto darbuotojas, pasirodo, čečėnas.
Ar išgirdote, draugai, ką šis svečias pasakė. Garsiai ištartų tokių kitataučio žodžių negirdėjau aš, kažin ar girdėjo mano tėvai ir seneliai. Šis žmogus iš Lietuvos, per kurį mes sužinojome, kad yra tokia šalis, žino ir viešai pagerbė mūsų tautą. Atsidėkodamas už tuos žodžius, siūlau jam savo tikrą draugystę. Tos draugystės vardan, kviečiu visus, esančius ant šio akmens, būti liudininkais, kad svečiui dovanoju šį akmenį. Žinią perduosiu gretimam aūlui ir tvirtai žinau, kad mano poelgiui jis pritars. Prie šio savo nekilnojamo turto tu galėsi atvykti bet kada. Aūlas tau suteiks prieglobstį, pamaitins, jei medžiosi, parodys kalnų ožių takus ir įteiks graižtvinį šautuvą. Jei norėsi žuvauti – aprūpins meškerėmis, tu čia būsi saugomas nuo galimų pavojų.
Nuaidėjo plojimai. Dar kartą padėkojau už gražius žodžius ir nepaprastą dovaną. Darbuotojas Jurijus, su kuriuo siejo senesnė pažintis, man patvirtino, kad čečėno ištartus žodžius reikia priimti visiškai rimtai, nes jis už pagarbą čečėnams reiškiantį poelgį irgi pelnė jų palankumą, todėl jis motoroleriu čia atvažiuojąs dažnai – aūlas jam tapęs mielu prieglobsčiu.
Nebeteko man lankytis prie dovanotojo akmens, tačiau ne už akmenį, o už čečėno ištartus į širdį įsmigusius žodžius, mintimis dažnai lankau tą šalį, džiaugiausi jos atgauta nepriklausomybe, jos laimėjimais mūšiuose su okupantu, širdyje apverkiu pralaimėjimus, aukas, pavergtųjų dalią.
Panašiai kaip čečėnų tauta, lietuvių tauta, patyrusi sovietinės okupacijos žiaurumus, dešimtmetį partizaniniame kare kovojusi su okupantu, tačiau galiausiai atgavusi laisvę ir nepriklausomybę, nebuvo ir neliks abejinga laisvę siekiančiai čečėnų tautai. Lietuvos visuomenė įvairiais būdais rodė paramos ir pagalbos ženklus už laisvę kovojantiems čečėnams.
Tačiau dabar tas čečėno man dovanotas akmuo priekaištu užgulė širdį: „Nuo sovietinio okupanto pabėgę į jūsų šalį laisvės kovotojai persekiojami, turi trauktis iš jūsų šalies, politinio prieglobsčio prašytis Suomijoje ar Prancūzijoje. Kai rusai mitinguose šaukia „muškit putinistus, gelbėkit Rusiją“, kai Rusijoje formuojasi partizanų grupuotės kovai prieš Putino fašizmą, jūsų teisėsauga kolaboruoja su tuo fašizmu. Jūsų prokurorai ir saugumo tarnybos provokuoja palankius čečėnų siekiams lietuvius, kurpia jiems bylas, persekioja, be įkalčių kalina, drauge su putinistais tardo“.
Į čečėno dovanoto akmens priekaištus turiu atsakyti: šaukite Lietuvos akmenys, jei žmonės ir valdžios tyli! Atsibuskite, atsikvošėkite, valstybės vadovai, jei dar yra valstybė, jei esate tikri jos vadovai! Teatsako saugumo ir teisėsaugos tarnybos, kas jiems leido bendradarbiauti (kolaboruoti) su Rusijos specialiomis tarnybomis. Lietuvai tų tarnybų „bendradarbiavimas“ žinomas iš Medininkų bylos. Jei jie net menkiausio noro tirti šią bylą nerodo, mūsų paklusnus bendradarbiavimas prilygsta pačiam tikriausiam kolaboravimui su nedraugiška šalimi. Santykius reikia palaikyti net su nedraugiškomis šalimis, tačiau jų gerinimas neturi virsti kolaboravimu. Kita vertus, ar Lietuvos pozicija pasikeitė Čečėnijos Respublikos Ičkerijos nepriklausomybės atžvilgiu, kad nei iš šio nei iš to mūsų saugumo tarnybos ir prokurorai pradėjo veiksmus, nukreiptus prieš tautą, kuri kovoja už laisvę? Koks jų reikalas kištis į Rusijos Federacijos problemas, kai Lietuvoje su bylomis deramai nesusidoroja?
Išgirdau Kaukazo tarpeklyje greta čečėnų aūlo gulinčio akmens balsą, matau tarsi ylą iš maišo lendančius mūsų teisėsaugos juodus darbelius. Lenda į ausis knygnešio Kazio Gabriūno iš Laukminiškių žodžiai:
Kad ne ant šio svieto,
Tai ant Dievo sūdo
Negalės nuslėpti
Nei menkiausio grūdo.
Tik labai būtų nedora ir negarbinga Dievui pavesti spręsti akivaizdžiai nesudėtingus reikalus. Tebetikiu mūsų valdžių bei pilietinės visuomenės galiomis.
