„Kalbant apie šeimą, tada iškyla tam tikri tarpkultūriniai aspektai, kuriuos merginos turėtų labai smarkiai įvertinti. Atėjūnai iš tų šalių yra labai paklusnūs ir inertiški savo kultūros atžvilgiu, jie kartais prasilenkia su elementaria psichine sveikata ar fiziologija. Fiziologiškai – mergaičių apipjaustymai, psichologiškai – reikalavimas paklusti ir patikti vyrui, tai yra labai stipru. Tų šalių vyrija gali nepakęsti, kad mūsų moterys turi draugų vyrų. Netgi bendraklasių susitikimas gali būti kritinis poelgis, kuris gali išardyti šeimą, tai gali būti pavojinga“, – tv3.lt sakė V. Arvasevičius.
Nors lektorius ir pripažįsta, kad labiau apsišvietę ir su Vakarų kultūra dažniau susidūrę arabai nebūtinai bus tokie, kurie norės kaip nors varžyti savo žmonų laisvę, V. Arvasevičus abejoja, ar į Lietuvą atvyks tokie žmonės – „iš šito atvykėlių srauto menkai tikiuosi gilaus išprusimo“,– sako jis.
Lektorius taip pat abejoja, ar atvykėliai norės čia apsistoti ilgam:
„Klausimas, ar jie atvažiuoja čia kurti šeimų, ar jie atvažiuoja kurti naujo gyvenimo? Būčiau čia neramus, atidus ir atsargus. Pačioms merginoms reikia būti atsargioms, ypač jų tėvams. Vienas iš labiausiai įtikimų variantų yra tas, kad tai gali būti noras tenkintis, žadant, ką tiktai nori. Jeigu merginos grynai ieško santykių, joms šiek tiek trūksta savivertės, jos gali labai greitai pasiduoti tokiam paprastam ir primityviam „kabinimui“, – kalba lektorius, vedų praktikas V. Arvasevičius.
Labai sudėtingi santykiai
Santykių ekspertas pažymi, kad tarpkultūriniai santykiai yra labai sudėtingi, nes kitų kultūrų atstovai paklūsta savo tūkstantinėms tradicijoms, apie kurias lietuvaitės gali nieko nežinoti ir išvis jų nesuprasti:
„Jeigu paklūstam tom tradicijoms ir galvojam, kad jų būtina laikytis, o kitas žmogus net nežino tų tradicijų, tada yra labai sunku. Na, jeigu egzistuoja meilė, tai skirtybės bus toleruojamos, bet tam turi būti daug jėgos ir altruizmo įdėta į tai, kad priimtum, kad kitas žmogus gali irgi būti teisus, Klausimas, ar šie žmonės pajėgs šitaip, ar jie su tokia intencija ateina, nes tai yra išmintingo žmogaus požiūris, tai retas požiūris galų gale“, – sako V. Arvasevičius.
Prieš kurdamos santykius, moterys, sako lektorius, pirmiausia turi pasižiūrėti, kokių tikslų vedamas vyras eina per gyvenimą, kokiomis idėjomis jis gyvena. Ji turi gerai susipažinti su vyro kultūra, tradicijomis religijomis, pasikalbėti su vyru, ar jis leis moteriai realizuotis, kaip ji nori. Tad santykiai su musulmonais, anot V. Arvasevičiaus, yra sunkus darbas, kažkiek net primenantis ėjimą į mokyklą iš naujo.
„Bet kokiu atveju aukšta moters savivertė neleis moteriai užsikabinti ant mirktelėjimo, nes ji supranta , kad jos vertė žymiai aukštesnė yra. Aukšta savivertė ir drovumas gali moterį apsaugoti“,– sakė lektorius.
Moterys lauks išskėstomis rankomis
Vilniaus psichoterapijos ir psichologijos centro psichologė Daiva Balčiūnienė taip pat sakė, kad, atvykus migrantams iš Irako, Sirijos ir Eritrėjos, tikrai bus moterų, kurios jiems puls į glėbius, ypač, jeigu tie gražiai kalbės. Psichologė atkreipė dėmesį ir į tai, kad demografiškai vyresnių moterų Lietuvoje yra mažiau nei vyrų, o noras sukurti šeimą moteriai yra ypač stiprus. Visgi D. Balčiūnienė įspėja, kad suderinti lietuvių ir musulmonų papročius šeimoje yra tikrai sunku:
„Kuo didesni vertybiniai pasaulėžiūriniai skirtumai, tuo sunkiau apskritai yra susiderinti. Lygioje vietoje gali iškilti konfliktai. Vertėtų žinoti religinius tų žmonių įsitikinimus, juk musulmonų visai kitos pažiūros, tradicijos. Tad visų pirma reikia turėti žinių, tad mano patarimas moterims – neskubėti įsipareigoti, ištekėti, vaikų gimdyti, pirmiausia reikia pažinti žmogų, tai yra pagrindinis dalykas“, – kalbėjo psichologė.
D. Balčiūnienė taip pat pastebi, kad santuokoje su kitos kultūros žmogumi gali kilti labai daug nesupratimų vien dėl to, kad ta kultūra lietuviams yra svetima ir nepažįstama
„Jeigu žmonės yra iš kitos, mums svetimos kultūros jie mums kelia nepasitikėjimą – atsiranda baimė, nepasitikėjimas ir nepažinimas, tai yra pagrindinė nesusipratimų priežastis“, – kalbėjo psichologė.
Nors ji ne visai sutiko, kad ant atvykėlių kabliukų lengvai pasimaunančios lietuvaitės būtinai yra žemesnės savivertės, tačiau nurodė, kad yra toks požiūris į lietuves kaip į lengvai prieinamas merginas. Tam pakeisti, anot jos, reiktų švietėjiškos kampanijos, o moterims renkantis vyrą – ar tai būtų musulmonas, ar lietuvis – neskubėti.
Musulmonų priimsime nedaug
E. Račius pabrėžia, musulmonų tarp Lietuvos priimamų pabėgėlių bus tikrai nedaug:
„Pirmiausia, Lietuva yra įsipareigojusi priimti 1100 žmonių, bet neaišku, ar tiek jų gaus. Lietuva taip pat pareiškė ketinimą atsivežti kiek įmanoma daugiau ne musulmonų – ar tai bus drūzai, jazydžiai, sabijai ar krikščionys – negaliu pasakyti, bet akcentas buvo, kad tai būtų pažeidžiamos mažumos, kurios būtų net nearabakalbės. Iš to, ką Lietuva mėgina sukurti, musulmonų bus labai nedaug“, – kalbėjo profesorius.
Kalbant apie lietuvaičių ir musulmonų santuokas apskritai, jos, pažymi E. Račius, yra nieko naujo, tai vyksta jau virš 20 metų.
„Lietuvės yra ištekėjusios už daugybės įvairiausių musulmonų, ir labai sėkmingai. Jos gyvena musulmonų daugumos šalyse, mano žiniomis, labai laimingai. Tai čia yra labai individualus lygmuo, ir jei koks psichologas patartų pažiūrėti į akis ar ausis ir pasakytų, kad čia yra labai laiminga santuoka, tai yra visiškai neįmanoma. Kas galbūt gali lemti sėkmę arba ne – tai socialinis statusas. Jeigu žmonės yra iš labai skirtingų socialinių terpių, tarkim, mokslų daktarė ir šaltkalvis, tikėtina, kad jų santykiai nebus labai sėkmingi, nes visgi interesai gali lemti, kad bendrumo tarpusavyje, ypač atvėsus pirmajam susižavėjimui, gali mažai būti. Tad reikia pasirinkti savo masties socialine prasme žmogų, ir tiek“, – kalbėjo islamo tyrinėtojas.
Skirtumai – tik socialiniuose sluoksniuose
Profesorius nenorėjo sutikti, kad lietuvių ir musulmonų skirtumai yra dideli. Pasak jo, didžiausi skirtumai ateina iš socialinio statuso:
„Kuria prasme? Kad lietuviai daug vartoja degtinės ir muša žmones prisigėrę? O ten vyrai mažiau geria degtinės ir mažiau muša žmonas? Aš nesu taip apčiuopęs, ar yra labai daug skirtumų, tą reiktų statistiškai patikrinti. Jeigu vyras turi išsilavinimą, yra pakeliavęs, tikėtina, kad jis yra matęs pasaulio ir su savo žmona elgsis visai kitaip, nei iš kaimo atvykęs pavienis darbininkas. Tad socialinis statusas bene ir yra pagrindinis dalykas“, – teigė E. Račius.
Apipjaustymų Irake ir Sirijoje – 0 proc.
Žiniasklaidoje pasirodžius informacijai, kad Irake ir Sirijoje per 95 proc. mergaičių atliekamas apipjaustymas ir nuvilnijus nuogąstavimams, kad ir lietuvių, ištekėjusių už musulmonų, dukrytėms ta procedūra gresia, E. Račius griežtai išsklaidė tokius gandus:
„Ta operacija (apipjaustymas – red.) vykdoma rytų Afrikoje, labai paplitusi tarp ne musulmonų – Kenijoje, Tanzanijoje. Yra ir tarp musulmonų šiek tiek – somaliečių, toje dalyje. Ten tikrai yra paplitusi ta kultūrinė praktika, bet ji naudojama savų moterų atžvilgiu, o ne ištekėjusios lietuvės, gyvenančios Lietuvoje ar Europos Sąjungos šalyse. Sirijoje, Irake – nulis procentų (apipjaustymų – red.), Eritrėjoje – galėtų būti 2-3 proc., tik atkreipkime dėmesį, kad ten musulmonai yra mažuma. (...) Tiek Sirija, tiek Irakas dar ir dabar yra socialistinės valstybės“, – sakė E. Račius.
Su vakariečiais daugiau skandalų nei su musulmonais
Jis pažymėjo, kad nesėkmingų istorijų – kai pagrobiami vaikai ar nenusiseka santuokos – yra žymiai daugiau tų, kur lietuvės išteka už vakarų europiečių, o ne už musulmonų.
„Prisiminkime žymiąsias lietuves, ištekėjusias už vakariečių – vokiečių ir pan. – kokius skandalus turėjome vaikų pagrobimo ir t.t. Jeigu žmogus iš kitos kultūrinės terpės, visiškai nesvarbu, ar jis krikščioniškos, postkrikščioniškos ar musulmoniškos terpės – reikia tuos laikrodžius suderinti, be abejo, bet tai nereiškia niekaip, kad ištekėjusi už vokiečio lietuvė bus žymiai laimingesnė nei ištekėjusi už siro. Nėra tokio atskaitos taško, kad pasakytum: o, vokietis, tai labai gerai. Kodėl labai gerai? Nėra tokio „labai gerai“,– dėstė profesorius.
Atskirai moterims švietimo apie musulmonus nereikia, tačiau apskritai – tiek vyrams, tiek moterims – reikėtų, nes Lietuvoje šiaip trūksta žinių apie tų kraštų žmones. Tad pavojaus varpais, anot E. Račiaus, reiktų skambinti ne dėl atvykstančių musulmonų, o dėl lietuvaičių atsparumo turtingiems užsieniečiams:
„Pavojaus varpais reikia skambinti, kad Lietuvos moterys taptų atsparesnės bet kokioms užsienio, ypač iš Vakarų Europos ar Jungtinių Valstijų, vilionėms. Mes, kaip trečiojo pasaulio, neturtinga šalis, labai dažnai susižavima turtingu ir brandžiu jaunikiu“, – kalbėjo E. Račius.
Lietuva per dvejus metus įsipareigojo priimti 1105 pabėgėlius iš tokių šalių kaip Sirija, Irakas ir Eritrėja.
