Ekonominė krizė, žemi Seimo reitingai, nesibaigiantys skandalai skatina neapykantą atstovaujamąja demokratija grįstai santvarkai, kurioje parlamentui skirtas didelis politinis vaidmuo.
Vėl pasigirdo šūkiai, raginantys įvesti daugiau tiesioginės demokratijos, suteikti galimybę piliečiams paleisti Seimą, pertvarkyti konstitucinę sąrangą ir suteikti daugiau galių prezidentui.
Tokie lozungai – ne naujiena. Juos skatina oligarchų įsigalėjimas, grupuočių intrigos, liaudies nusivylimas demokratinėmis procedūromis ir didelis šalies vadovės Dalios Grybauskaitės populiarumas. Kai kurioms politinėms jėgoms nepopuliaraus Seimo puolimas yra būdas siekti politinio revanšo. Dalis žmonių parlamentą laiko kaltu dėl bet ko, kas padaroma valstybės vardu, nors tai tiesiogiai ir nesusiję su jo sprendimais. Tačiau Seimui, kaip pagrindinei tautos atstovybei, nėra realių alternatyvų.
Straipsnio pabaigoje žiūrėkite "Balsas.lt" studijoje šia tema vykusią diskusiją. Dalyvauja Arvydas Akstinavičius (Lietuvos socialdemokratų sąjungos lyderis), Algimantas Matulevičius (Pilietinės demokratijos partijos pirmininkas) ir Naujosios sąjungos vedlys Artūras Paulauskas.
Krizę reikia sukurti
Aukštus reitingus turinčiai prezidentei kol kas neblogai pavyksta išstumti iš pareigų tuos susikompromitavusius institucijų vadovus, kurių nepageidauja matyti. Pelniusiems jos nemalonę D. Grybauskaitė dažniausiai viešai ar neviešai pasiūlo susiprasti patiems. Pavyzdžiui, taip nutiko Valstybės saugumo departamento vadovams.
Gana įsakmiai pareiškusi, kad Seimas turi atstatydinti savo pirmininką Arūną Valinską, prezidentė jau buvo ties konstitucinių įgaliojimų riba ir rizikavo savo autoritetu.
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Mindaugas Jurkynas priminė, kad tokie kategoriški reikalavimai, jeigu nėra paremti konstituciniais įgaliojimais, yra pavojingi pačiai D. Grybauskaitei: „Prisiminkime, kaip Seimas ėmė ir neatleido Aukščiausiojo Teismo pirmininko Vytauto Greičiaus, nors jo įgaliojimai buvo pasibaigę ir prezidentas Valdas Adamkus to reikalavo. Šalies vadovui beliko bejėgiškai dūsauti.“
D. Grybauskaitė dūsauti nemėgsta, bet Konstitucijos 58-asis straipsnis prezidentei palieka labai ribotas galimybes paveikti Seimą, jei šis imtų ir neišsigąstų jos spaudimo. Tam, kad paleistų Seimą, D. Grybauskaitei reikėtų provokuoti Vyriausybės krizę.
Prezidentei vien ryžto neužteks
Minėtas Konstitucijos straipsnis numato parlamento paleidimą tik Vyriausybės prašymu, jei Seimas pareiškia jai nepasitikėjimą. Kitas ten nurodytas variantas – Seimas per 30 dienų nuo pateikimo nepriima sprendimo dėl naujos Vyriausybės programos arba nuo Vyriausybės programos pirmojo pateikimo per 60 dienų du kartus iš eilės jai nepritaria. Maža to, taip perrinktas Seimas gali paskelbti ir naujus prezidento rinkimus.
Tačiau toks scenarijus menkai tikėtinas. Nors apie galimą dabartinės Vyriausybės pertvarką vis dažniau ir atviriau kalba valdančiosios koalicijos vadovai.
Neseniai pati atnaujinusi užsienio reikalų ministro Vygaudo Ušacko įgaliojimus, D. Grybauskaitė staiga ėmė aiškinti niekada nereiškusi jam paramos. Seime beveik atvirai kalbama, kad kultūros ministru vietoj Remigijaus Vilkaičio greit galėtų tapti Tautos prisikėlimo partijos lyderis A. Valinskas.
Ar tai bus tik kelių asmenų pakeitimas, ar kas rimčiau – kol kas neaišku, tačiau nėra ženklų, kad šalies vadovė ryžtųsi siekti Seimo paleidimo. Juolab kad nauja parlamento sudėtis būtų sunkiai prognozuojama.
Siekiama įtraukti tautą
Prezidentės politinėmis sąjungininkėmis dabar ypač dažnai skelbiasi ir už parlamento ribų likusios jėgos. Pavyzdžiui, Pilietinės demokratijos partijos lyderis Algimantas Matulevičius aiškino norįs padėti D. Grybauskaitei daryti pertvarkas ir kuriąs tam naują judėjimą. Išeitis, jo teigimu, galėtų būti tautos referendumas, nors jo konkrečios formuluotės politikas dar nežino.
Aišku tik tiek, kad ketinama siūlyti plėsti prezidento įgaliojimus. „Jau dabar skaitome spaudoje, kad prezidentei gresia pavojus, jei ji peržengs ribas“, − nuogąstavo A. Matulevičius.
Buvęs Seimo pirmininkas Naujosios sąjungos lyderis Artūras Paulauskas, nepatekęs į parlamentą, iškart atrado savyje meilę tiesioginei demokratijai ir susirūpino žemais Seimo reitingais.
„Jei Seimo reitingai būtų aukšti, jei žmonės manytų, kad jis gerai dirba – tegul sau veikia atstovaujamoji demokratija. Bet dabar matome, kad atstovai negirdi atstovaujamųjų, todėl ir siūlome referendumą“, – sakė politikas. Referendumu jis siūlo pakeisti 58 Konstitucijos straipsnį ir numatyti galimybę paleisti Seimą piliečių balsavimu.
Įdomu, kad anksčiau tokį pat referendumą inicijuoti mėgino ir parašus rinko neparlamentinė Lietuvos socialdemokratų sąjunga (LSDS). Iniciatyva nesulaukė tuomet dar buvusio parlamentaro A. Paulausko paramos.
LSDS lyderis Arvydas Akstinavičius sakė dar tik svarstysiąs, ar paremti nuomonę pakeitusio A. Paulausko mėginimą.
„Mažos ir neįtakingos partijos ar už didžiosios politikos borto likę veikėjai tokiais siūlymais bando apie save priminti rinkėjams“, – aiškino politikos apžvalgininkas Audrius Bačiulis.
Pasiūlymų surengti referendumą jis rimtai nevertina: „Dažniausiai net nesurenkami parašai, kad pavyktų ką nors surengti. Tačiau žiniasklaida praneša jų rinkėjams, kad išrinktieji dar egzistuoja. O jei taip – ta partija ar politikas sukrutina savo ištikimiausius gerbėjus ir taip pasitikrina, kiek turi jo idėją palaikančių žmonių.“
Referendumai pasmerkti
Reikalaujantieji daugiau tiesioginės demokratijos Seimo atžvilgiu kol kas yra tokioje pat apgailėtinoje teisinėje padėtyje kaip ir prezidentė. Pagal Konstituciją referendumą gali skelbti Seimas savo iniciatyva arba jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkst. piliečių, turinčių rinkimų teisę. Nuo 1995 metų piliečių inicijuotus referendumus nesėkmingai mėginta surengti net 14 kartų.
Norėta sutrukdyti Lietuvai įstoti į NATO, siūlyta statyti trečiąjį Ignalinos atominės elektrinės bloką, pratęsti jėgainės darbą, nustatyti, kad neapmokestinamas gyventojų pajamų minimumas yra 0,75 vidutinio darbo užmokesčio, uždrausti parduoti žemę užsieniečiams ir t. t.
Į politikos viršūnę kitados veržęsis Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskichas 2003 metais rinko parašus, kad referendumu būtų sumažintas Seimo narių skaičius, atsisakyta rinkimų pagal partijų sąrašus ir leista rinkėjams atšaukti Seimo narį, jei jis nebepatinka.
Tuo metu V. Uspaskicho populiarumas buvo didžiulis, o Seimas nebuvo labai mėgstamas. Tačiau net V. Uspaskichui nepavyko surinkti reikiamo parašų skaičiaus.
A. Paulauskas dabar skundžiasi pastebėjęs ir kitų bėdų, trukdančių referendumų iniciatyvų rengėjams. Pasak jo, žmogus vos atėjęs į Vyariausiąją rinkimų komisiją (VRK), esti įbauginamas, nes pirmiausia perspėjamas apie atsakomybę už prarastus parašų rinkimo blankus.
Net surinkus 300 tūkst. parašų per tris mėnesius, kaip to reikalauja įstatymas, tebūtų įveikta dalis kelio. Norint paversti referendumo balsalapyje įrašytą pasiūlymą įstatymu, reikia daugiau nei pusės visų sąrašuose esančių rinkėjų balsų. Tai nelengva net skelbiant referendumus Seimo iniciatyva, kai partijos ir politikai sutelktai agituoja kuriuo nors klausimu.
Oligarchų vaidmuo
Paskutinis pavykęs referendumas, kuriuo pritarta stojimui į Europos Sąjungą, daugeliui paliko ir nuosėdų. Jo metu neapsieita be prekybininkų įsikišimo, siūlant už balsavimą alaus, mineralinio vandens ir skalbimo miltelių. Balsavę būsimieji europiečiai tuomet po referendumo veržėsi į parduotuves ir griovė lentynas. Tai puikiai parodo, kad oligarchai kartais efektyviau nei politikai išnaudoja demokratinį mechanizmą.
A. Paulauskas pripažino, kad galimybių pasiekti rezultatą nedaug. Jis tvirtino, kad tik atsidūręs už parlamento ribų pastebėjo, jog iniciatyva susiduria dar ir su biurokratinėmis problemomis. „Vos tik ateini į Vyriausiąją rinkimų komisiją, tave pradeda gąsdinti administracine atsakomybe už prarastus parašų rinkimo lapus“, − skundėsi buvęs Seimo pirmininkas.
Kalakutas vietoj briedžio
Ar galėtų pavykti referendumas, jei jį imtųsi inicijuoti arba paremtų pati D. Grybauskaitė?
„Keisti riebų kalakutą rankose į briedį girioje vargu ar būtų naudinga. Šalies vadovė, bent jau šiuo metu, turi užsitikrinusi kelių didžiųjų Lietuvos partijų paramą ir tai, kad ji paremtų marginalų idėjas, mažai tikėtina“, – svarstė A. Bačiulis.
Anot jo, neaišku, ar pati D. Grybauskaitė norėtų didesnių galių. „Tos galios užkrauna tiesioginę atsakomybę, o dabartinė padėtis šalies vadovei labai palanki. Turėdama neblogą santarą su Vyriausybe, ji vaizduoja labai kietą prezidentę, kuri daug gali. Tačiau reali tiesioginė atsakomybė už padėtį šalyje tenka Vyriausybei. Tad prezidentė gali žaisti visokius žaidimėlius“, – kalbėjo jis.
Kad ir koks nepopuliarus būtų Seimas, jį išvaikyti yra daug sunkiau, nei to labai garsiai siekti ir tokiu būdu krautis politinius dividendus.
TIK FAKTAI:
Bręstant tuomečio prezidento Rolando Pakso apkaltai, jo šalininkai visoje šalyje rengė mitingus, kuriuose laikė plakatus su jo atvaizdu ir šūkiais: „Paksas – Lietuvos ateitis!“, „Perversmui – ne!“, „Gelbėkit prezidentą!“, „Seimą lauk!“ Rezultatas – R. Paksui uždrausta eiti pareigas, kai būtina prisiekti valstybei.
Parlamentarizmo ir neefektyvių biurokratinių procedūrų labai nemėgo nacių Vokietijos lyderis Adolfas Hitleris, demokratinius parlamentus vadinęs bergždžiomis plepyklomis. Didelė dalis tautos jo požiūrį palaikė, bet dabar Vokietija puikiausiai verčiasi su galingu parlamentu ir simboliniu prezidentu.
