Ji teigia palaikanti gerus ryšius su Lietuvoje brigadą dislokuojančios Vokietijos valdančiaisiais socialdemokratais, kuriems kelia klausimų „aušriečių“ buvimas daugumoje.
„Matyt, mano kandidatūra į krašto apsaugos ministro postą buvo vienas iš tam tikrų riziką mitiguojančių veiksnių, nes mano pozicija ir kompetencijas Vokietijos socialdemokratai vertina tikrai teigiamai“, – interviu BNS sakė D. Šakalienė.
„Darbais šita Vyriausybė turės aiškiai parodyti, kad mūsų geopolitinė kryptis nesikeičia, kad mes ir toliau esame patikimi partneriai ir sąjungininkai“, – teigė ji.
Pasak socialdemokratės, „plano B“ dėl Vokietijos brigados dislokavimo negali būti, o siekiant spėti iki 2027 metų visiškai pasiruošti vokiečių karių atvykimui, gali būti pasitelktos ir papildomos priemonės.
„Mes turime pareigą įvykdyti šį projektą, nes tai yra vienas iš gyvybiškai svarbių valstybei poreikių, todėl negali būti plano B“, – kalbėjo D. Šakalienė.
Kitos interviu temos:
* Sabotažo aktai Europoje.
* Gynybos finansavimas.
* Divizijos išvystymas iki 2030 metų.
* Ginkluotės įsigijimai ir kontrmobilumo priemonės.
* Poligonų plėtra Lietuvoje.
* Darbas su G. Jeglinsku ir patirtis gynybos srityje.
– Pirmadienį Vilniuje nukrito krovininis lėktuvas. Institucijos kol kas nepateikia tikslaus paaiškinimo, kokios galėtų būti nelaimės priežastys, kaip jūs matote šį incidentą?
– Šiuo metu visos versijos yra vertinamos. Aišku, kontekstas yra toks nelabai pozityvus, nes, kaip žinome, visoje Europoje turėjome įvairių epizodų, kur yra įtariamos tam tikros diversijos, sabotažo aktai, jų yra pakankamai nemažai. Nuo vasario mėnesio mes turime įvairiose šalyse (...) incidentų. Mūsų žvalgybos tarnybos pakankamai seniai informavo, kad Rusija perėjo nuo informacinių prie kinetinių operacijų ir vienas iš tikslų tų sabotažo aktų yra sukelti chaosą, paniką visuomenėje. Dėl to labai svarbu, reaguojant į įvykius, kurie gali būti įvairios kilmės, nepanikuoti ir ramiai sulaukti tarnybų išvadų. Nes būtų tikrai dovana Rusijai, kur iš tiesų tiesiog įvyko nelaimė, avarija, atsitiktinis incidentas, mes imtumėme nervintis, nes jiems net nieko nereikėjo daryti, o mes čia stresuojame. Aišku, tie incidentai, kurie jau yra įvykę, rodo, kad veikimo geografija ir priemonių spektras auga.
– Koks turėtų būti NATO atsakas į tokius incidentus? Kaip Aljansas turėtų reaguoti, jei išsiaiškinama, kad už viso to stovi ne kokie nors pavieniai asmenys, o priešiškų valstybių tarnybos?
– Pradėsiu nuo strateginio lygmens. Vienas iš svarbiausių dalykų – mums gebėti reaguoti kaip Aljansui į grėsmes, kurios yra pilkojoje zonoje. Tai nėra konvencinė ataka, bet tai yra tam tikro hibridinio tipo atakos (...), kai panaudojamos įvairios kombinuotos priemonės, kuriomis siekiama sutrikdyti visuomenės rimtį, išbandyti tarnybų veikimą, sukelti tam tikrą chaosą ir paniką. Intensyvėjat šiai situacijai, vienas iš dalykų, kuris bus stebimas Rusijos, Kinijos ir tos naujosios ašies, ar mes reaguosime nacionaliniu lygmeniu, ar mes sugebėsime kaip Aljansas sureaguoti, ypač jei kažkoks incidentas taptų pakankamai rimtas.
Tuomet yra klausimai, ypač mums, esantiems Šiaurės Rytų fronto linijoje yra svarbūs, kaip viso Aljanso vertinimu būtų nustatoma, ar tai yra pakankamai rimti incidentai. Mes, aišku, jautriau į tai reaguojame ir norėtųsi tokio didesnio dėmesio iš viso Aljanso. Kitas dalykas, kad mes turime suprasti, kad vienas iš Rusijos veikimų būdų – sudėtinga atsakomybės atribucija. Jie nėra linkę paskelbti, kad mes padegėme kažkokį objektą ar sumušėme opozicijos atstovą ir taip toliau. Tai irgi apsunkina reagavimą, mes esame demokratinis aljansas ir atsakomybės atribucija yra labai svarbus veiksnys. Kuo ilgiau užtempiamas šitas procesas, tuo kartais sudėtingiau reaguoti.
Dar vienas svarbus veiksnys – nepasiduoti emociniam reagavimui ir tokiam automatiniam panikavimui, kada nėra iš tikrųjų tam pagrindo, ir leisti tarnyboms dirbti savo darbą. Ką mes NATO lygmeniu galėtumėme daugiau padaryti, tai su sąjungininkais sutarti dėl bendrų tam tikrų reagavimo mechanizmų, kad neturėtume tos rizikos, kad bus paliktos valstybės reaguoti nacionaliniu lygmeniu vis intensyvėjant kinetinėmis operacijoms iš Rusijos, galimai bendrai veikiant kartu ir Kinijai. Tai leistų užtikrinti tam tikrą didesnį saugumo lygmenį.
Taip pat bendradarbiavimas dvišaliu pagrindu, kuris pastaruoju metu vis efektyviau vyksta. Nemažai šių operacijų buvo užkardytos (...) labai sėkmingai bendradarbiaujant valstybėms Europoje.
Vienas iš dar svarbių momentų, kai kalbame apie kritinės infrastruktūros apsaugą, yra papildomi pajėgumai, kad mes galėtume tiek stebėti aplinką, tiek turėti pakankamai pajėgumų imtis reagavimo priemonių.
– Pakalbėkime apie pareigas, į kurias pretenduojate. Praėjusią kadenciją turėjome du krašto apsaugos ministrus ir, bent jau iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad vienas iš jų labiau rėmėsi kariniu patarimu, o kitas pats diktavo darbotvarkę. Kaip jūs save matote šiose pareigose? Ar labiau užduosite toną, ar labiau klausysitės to tono, kurį užduoda kariuomenė?
– Tai yra komandinis darbas – vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado, krašto apsaugos ministro ir karinės vadovybės. Šioje situacijoje ypač svarbu turėti labai tikslų karinį įvertinimą, karinį patarimą, bet civiliai priima sprendimus, kokia bus galutinė politika, kokie bus sprendimai dėl finansavimo, politinės krypties klausimų. Tačiau, kaip ir visur, labai svarbu pasinaudoti visa prieinama informacija ir ekspertize. Tą gali duoti kariškiai.
– Tai pati brėšite tą liniją, bet įsiklausiusi į kariškių patarimą?
– Komandinis darbas. Vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas, krašto apsaugos ministras ir karinė vadovybė turi dirbti komandoje.
– Paklaustas apie jūsų kandidatūrą, kadenciją baigiantis ministras Laurynas Kasčiūnas sakė, kad esate tikrai geras pasirinkimas, bet jis pasigedo jūsų vizijos. Kaip atsakytumėte į tai? Turite tą viziją ar tik dabar ji dėliojasi?
– Manau, kad mes labai aiškiai turime viziją kaip valstybė. Nacionalinis susitarimas dėl gynybos, kas yra unikalus Lietuvai dalykas, dėl kurio mus giria užsienio partneriai, aiškiai nubrėžia kryptis, kuriomis turi gynybos ir saugumo srityje turi judėti valstybė. Mes turime nacionalinio saugumo ir gynybos strateginius dokumentus, kuriuose taip pat labai aiškiai išdėstyta kryptis, kuria mes turime judėti. Socialdemokratų rinkimų programoje, už kurios krašto apsaugos dalį buvau atsakinga, manau, kad irgi labai aiškiai nubrėžti tie uždaviniai, kurių mes sieksime.
Kadangi su Laurynu petys petin dirbome bene šešerius metus, neabejoju, kad ta vizija yra visiškai aiški. Šiuo metu raginčiau susitelkti į tuos didelius iššūkius, kurie mūsų laukia, ir nesipešioti, nėra prasmės to daryti.
– Po susitikimo su prezidentu kalbėjote, kad gynybos finansavimo „grindys“ turėtų būti 3,5 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Ar kalbate, kad toks finansavimas turi būti pasiektas kitais metais?
– Mums būtinai 2025 metais reikėtų pasiekti šitą dydį ir augti toliau. Vienas iš svarbiausių pokyčių, kurį aš matau, kaip labai teigiamą, kad paskirtasis premjeras yra labai aiškiai pasakęs, jog karinis patarimas turi eiti pirma, o skaičiavimai po to.
Šiuo atveju, kadangi karinis patarimas labai aiškiai sako, kad mums reikės ženkliai didesnių sumų, kariuomenės vadas prieš keletą savaičių kalbėjo apie tai, kad 4, galbūt 5 proc., vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas prezidentas taip pat kalbėjo apie panašų procentą, tai tuomet, suformavus kabinetą ir kai turėsime pirmąjį Valstybės gynimo tarybos (VGT) posėdį, (...) manau, kad matysime detalesnį laiko grafiką, kaip reikėtų tai išdėlioti.
Vis dėlto skirtingai matai biudžeto detales iš išorės ir jau kuomet kaip Vyriausybės narys matai tą biudžetą. Tada sudėliosime tikslesnį algoritmą, kokiu greičiu kiek pinigų mes galime suorganizuoti, bet poreikį mes, be abejonės, matome. Tai, kad reikės jau pirmame 2025 metų pusmetyje peržiūrėti galimybes, kaip skubiai gauti papildomas lėšas, tai nekeliantis klausimų dalykas.
– Tai koks yra jūsų kadencijos gynybos finansavimo tikslas? Keturi, penki procentai, daugiau?
– Ir kariuomenės vadas nenurodė tikslaus skaičiaus, tai neturėtume užsiimti spekuliacijomis. Turėsime tikslią karinę informaciją, turėsime tikslų matymą biudžeto, kaip jis atrodo, ir tada, neabejoju, kartu su premjeru ir finansų ministro pagalba sudėliosime grafiką, kaip kuo greičiau užauginti tą finansavimą, kuris būtinas atliepti karinio patarimo paremtą poreikį. 3,5 proc. BVP yra „grindys“.
– Kai prisiekus naujai Vyriausybei bus peržiūrimas biudžetas, gynybos finansavimas bus pakeltas iki šio skaičiaus?
– Per tas kelias dienas, kurias turės naujoji Vyriausybė? Turbūt pats suprantate, kad per kelias dienas esminių pakeitimų biudžete nepadarysi, bet per pirmąjį 2025 metų pusmetį tą reikės padaryti. Per tas kelias dienas, kurias turėsime, su premjeru jau esame kalbėję, kad tam tikri nedideli pakeitimai, kas liečia saugumo ir gynybos politiką, matyt, susiję su žvalgybos finansavimu, tikiuosi, galės būti padaryti.
Bet esmė yra tokia, kad taip jau nutinka pagal mūsų rinkimų grafikus, kad naujoji Vyriausybė dirba su senosios Vyriausybės parengtu biudžetu, tai reiškia, kad labai limituotos galimybės per keletą dienų, pradėjus dirbti naujai Vyriausybei, iš esmės pakeisti biudžetą. Tai ten, matyt, bus galimi nedideli pakeitimai, bet pirmas 2025 metų pusmetį suplanuota rimta peržiūra ir papildomų lėšų paieška.
– O kokie bus pagrindiniai papildomų lėšų šaltiniai? Ar paliksite šią problemą būsimam finansų ministrui ar jau esate pati numačiusi?
– Kalbame apie įvairius variantus. Vienas iš labai svarbių dalykų, kurį kartojame kurį laiką, kad turi būti suderintas tiek gynybos finansavimas, tiek kitų valstybės poreikių, ypač visuomenei jautrių poreikių, patenkinimas – socialinių, švietimo, sveikatos apsaugos paslaugų. Ir ekonomikos augimas, nes jei BVP neauga, tai, žinot, tada tas buhalterinis skaičius gali labai prastai atrodyti, net jei procentas bus geras. Visi šie sprendimai turi būti kompleksiniai, tad esame kalbėję apie visą spektrą priemonių, kurias reikės taikyti tai lėšų paieškai.
Nuo tarptautinio skolinimosi iki skolinimosi vidaus rinkoje, mokestinių korekcijų, progresiniai mokesčiai, solidaresnis visų rūšių pajamų apmokestinimas, nes jis dabar yra labai skirtingas. Šioje vietoje tikrai premjerui ir finansų ministrui yra tas didžiausia atsakomybės ir sprendimų priėmimo krūvis, tačiau dirbsime visi komandoje, nes tą poreikį vertinant, kur ir kam greičiausiai ir daugiausiai reikės pinigų, vis tiek reikės dirbti kartu.
– Pasak prezidento patarėjo Frederiko Jansono, KAM reikalingi administraciniai pareigūnai, kurie prižiūrėtų, kaip valdomi asignavimai. Kaip matote finansavimo priežiūros instrumentus?
– Eina kalba apie du dalykus – vadybos efektyvinimą ir skaidrumo užtikrinimą. Kalbant apie skaidrumo užtikrinimą, buvau ne kartą kalbėjusi su Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovu Linu Pernavu, jog kadangi KAM tampa ypač didelių asignavimų valdytoja, tai papildomas priežiūros mechanizmas tikrai turėtų prasmės. Žiūrėsime, kaip tai praktiškai įgyvendinti.
Dėl vadybos efektyvumo, matome, kad žmonės pozicijose, kurios susijusios su infrastruktūros tam tikrais pirkimais, tikrai persitempę, tai galbūt reikėtų galvoti apie papildomų žmogiškųjų resursų įtraukimą, ypač turinčių patirties didelių projektų valdyme, kad palengvintume šių procesų eigą ir padidintume efektyvumą.
– Suprantu, kad iš Prezidentūros bene pagrindinis lūkestis yra, kad kuriamos divizijos pilnas operacinis pajėgumas būtų pasiektas iki 2030 metų. Iš dabartinio krašto apsaugos ministro pasisakymų atrodo, kad ne tik pinigai gali būti problema, bet ir personalo, infrastruktūros parengimas, gynybos pramonės pajėgumas. Ar nebus taip, kad Lietuva padidins finansavimą krašto apsaugai, bet vis tiek netilps į užsibrėžtą grafiką? Kaip planuojate pateisinti tą lūkestį, kuo greičiau išvystyti diviziją pilnu pajėgumu?
– Divizijos išvystymo data iš pradžių buvo numatyta ankstesnė, paskui, finansavimui pakankamai neaugant, ji pradėjo drastiškai tolti. Šioje situacijoje akivaizdu, kad didesnio pinigų kiekio turėjimas dabar turi reikšmės, neabejotinai. Ką jau sakiau keletą metų, kad būtent valstybės garantuojami ilgalaikiai kontraktai yra vienas iš veiksnių, kad gynybos pramonė statytų naujas gamyklas, atidarinėtų naujas gamybos linijas. Lietuva viena negali restartuoti visos Europos gynybos pramonės, bet mes tikrai galime prisidėti.
Šiuo atveju, su KAM žmonėmis ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) posėdžių formate, kiek kalbėjomės, akivaizdu, kad didesnių pinigų sumų padėjimas ant stalo anksčiau gali ir patį pirkimą padaryti ir pigesnį, ir greitesnį. Mes galime ir kartu susiburti į didesnius pirkimus, nes ne mums vieniems reikia tam tikrų dalykų, visas Šiaurės Rytų flangas jaučia tą spaudimą kuo greičiau spartinti tuos įsigijimus ir vystyti gynybos pramonę. Ką mes matome, kad ir kaina gali būti mažesnė, o tada daugiau galima nusipirkti už tuos pačius pinigus.
– Ar daugiau pinigų reiškia, kad mes greičiau paruošime reikalingus žmones?
– Čia yra procesai, kurie turi vykti paraleliai. Kas mums trukdo bendradarbiauti su sąjungininkais ir su jais susiderinti, kad naudojant jų pajėgumus, būtų galima apmokyti mūsų žmones? Ką ir kalbame divizijos paruošimo ir Vokietijos brigados priėmimo kontekste, kad su sąjungininkais, su ta pačia Vokietijos kariuomene, planuotume bendrus mokymus, pasirengimus bendram veikimui, taip pat – galimybes įgyti įgūdžių, reikalingų naudotis tam tikra technika. Lygiai taip pat ir sudarant kontraktus, galima susidėlioti planą, kad tuo pat metu, kai vyksta gamyba, vyksta ir mokymas.
– Tai 2030 metais Lietuvos divizijai pasiekti pilną operacinį pajėgumą yra misija įmanoma?
– Toks yra tikslas. Ar pavyks jį pasiekti, aišku, priklausys nuo mūsų visų bendrų sutelktų pajėgų ir mūsų gebėjimo su sąjungininkais dirbant kai kuriuos procesus paspartinti. Tai nėra paprasta, bet poreikis yra akivaizdus, mes negalime kalbėti apie 2040-uosius, nes nėra tokių galimybių esamoje geopolitinėje situacijoje.
– Šiemet priimtas sprendimas peržiūrėti antrąjį pėstininkų kovos mašinų įsigijimą, kai vietoje ratinių „Boxer“ mašinų nuspręsta pirkti vikšrines CV90 mašinas. Ar ketinate persvarstyti ginkluotės, apie kurią jau paskelbta, įsigijimus?
– Reikia girdėti karinį patarimą. Niekada nebuvo kariškiai fanai ratinių priemonių, o finansai buvo vienas iš pagrindinių veiksnių. Kartais, kaip sakoma, tenka du kartus sumokėti, kai neįvertini to realaus poreikio. Šiandien, kaip suprantu, vis dėlto, kas yra sudėliota VGT sprendimuose, yra pagrįsta karine ekspertize ir vertinimu. Iš to jau tuomet tenka politinė atsakomybė surasti tuos tinkamus įgyvendinimo sprendimus.
Pradėjus dirbti Vyriausybei ir rengiant VGT posėdžius, matysime kažkokį tai poreikį kažką papildyti, tai tikrai bus padaryta. Kalbant apie dabar priimtų sprendimų keitimą, kol kas to poreikio nematau, kiek turiu informacijos būdama dabartinėje pozicijoje.
– Kalbant apie techniką, galima pajuokauti, kad kadenciją baigiantis ministras buvo dronų entuziastas. Kiek jūs matote poreikį toliau plėsti bepiločių orlaivių pajėgumą?
– Bepiločiai orlaiviai yra svarbus elementas, bet ką ne kartą sakiau ir ką kartoja kariškiai, kad nėra sidabrinės kulkos. Vienas elementas visko neapsprendžia, tai yra multidimensinis požiūris.
– Kitas kadencijos pabaigoje pagreitį įgavęs projektas, kur buvo galima matyti nesutarimą tarp buvusio kariuomenės vado ir ministro – kontrmobilumo priemonės. Planas yra įrengti 27 kontrmobilumo priemonių parkus. Kiek jūs matote poreikį tai tęsti, kiek jūs matote patį fortifikacijos tikslingumą? Galbūt trauksite rankinį stabdį ir šito projekto vystymas bus pristabdytas?
– Čia yra du svarbūs momentai. Pirmas dalykas, šios priemonės turi prasmę, kai tai yra bendras regioninis veikimas. Mes kartu su kitomis regiono valstybėmis kalbamės apie tai, ką turime kartu padaryti. Antras dalykas, tai yra visos Europos Sąjungos ir NATO klausimas. Mes esame tie, kurie saugo išorines sienas, todėl tam tikri finansavimo mechanizmai, kurie eitų iš bloko, o ne iš mūsų atskirų, nacionalinių resursų, yra labai svarbus aspektas. Dabar yra kalbamasi apie fortifikacijų finansavimo galimybių paieškos bendrai kartu su sąjungininkais. Į šį klausimą detaliau bus galima atsakyti šiek tiek vėliau.
– Bet ar matytumėte poreikį tęsti tai, ką pradėjo kadenciją baigiantis ministras?
– Aš ir sakau, kad fortifikacijos turi prasmę, bet tai turi būti regioninis darbas ir turime spręsti dėl bendro bloko finansavimo, nes mes esame tie, kurie saugo išorinę sieną, tai nėra mūsų asmeninis nacionalinis reikalas.
– Žinote, Europos Sąjungoje neretai procesai užstringa biurokratiniame šabakštyne, tai kiek mes patys galime padaryti? Tai yra išorinė siena, bet tiltas iš Kaliningrado srities veda juk į Lietuvos Respublikos teritoriją.
– Lietuva turi rodyti asmeninę atsakomybę, bet turi dirbti kartu su partneriais. Galbūt nebūtina statyti ant pėsčiųjų tilto tam tikrų objektų, bet reikia žiūrėti į tai sistemiškai. Kalbant apie tą greitį, matome, kad įrenginėjant fizinį barjerą su Baltarusija, Europos Sąjunga sugebėjo pakankamai efektyviai prisidėti. Mes iš savo pusės turime padaryti viską, kas yra įmanoma ir įtraukti partnerius, kad visi kartu pasiektume kuo geresnį rezultatą.
Čia kaip ir su ginkluote, nėra „arba-arba“. Nėra taip, kad arba dronai, arba tankai. Yra viskas. Taip ir čia, nėra, kad tik mūsų sąjungininkai kažką turi daryti arba, kad tik mes vieni. Visiems kartu komandiškai reikia dirbti, tai yra vienas iš dalykų, kurį reikia įsisąmoninti – sutelktas komandinis darbas. Iš mūsų pusės padarymas visko, ką mes galime padaryti, ištransliavimas labai aiškios žinutės sąjungininkams, kokie yra bendri poreikiai ir bendras darbas su jais. Visose srityse – nuo ginkluotės iki sienų apsaugos.
– Kaip suprantu, dabartinis planas – įrengti 27 kontrmobilumo priemonių parkus – gali būti peržiūrėtas?
– Žiūrėsime, kai pradės veikti kabinetas, turėsime visą informaciją, nes dabar į tokius taktinius klausimus neturiu galimybės atsakyti.
– Kiek Remigijaus Žemaitaičio ir „Nemuno aušros“ dalyvavimas valdančiojoje koalicijoje gali turėti įtakos priimant Vokietijos brigadą Lietuvoje? Ar bendravote su Vokietijos socialdemokratais apie tai?
– Be jokios abejonės, daug bendravau su kolegomis ir bičiuliais Vokietijoje, socialdemokratų partijos vadovybe, atstovais Bundestage, Vyriausybėje, Bundersvere. Darbais šita Vyriausybė turės aiškiai parodyti, kad mūsų geopolitinė kryptis nesikeičia, kad mes ir toliau esame patikimi partneriai ir sąjungininkai.
Matyt, mano kandidatūra į krašto apsaugos ministro postą buvo vienas iš tam tikrų riziką mitiguojančių veiksnių, nes mano pozicija ir kompetencijas Vokietijos socialdemokratai vertina tikrai teigiamai. Teks darbais įrodyti, kad mes laikysimės socialdemokratų programos. Koalicinėje sutartyje, kaip matote, atspindėtos labai aiškiai mūsų nuostatos gynybos atžvilgiu. Dabar ruošiamoje Vyriausybės programoje lygiai taip pat.
– Prezidentas sakė, kad Lietuva gali vėluoti priimti Vokietijos brigadą, L. Kasčiūnas teigė, kad dėl brigados priėmimo įtampos yra, bet iki 2027 metų viską galima spėti. Kaip jūs matote, ar 2027 metų antra pusė, kai turėtų būti baigtas karinis miestelis Rūdninkuose, yra tas terminas, į kurį mes galime tilpti?
– Plano B negali būti. Reikės ieškoti visų įmanomų galimybių paspartinti procesus. Kalbėjome su prezidentu apie papildomas pagalbos galimybes, manau, kad pradėjus dirbti kabinetui, pasidarysime situacijos fotografiją, kur kokios problemos, kai kuriuos dalykus iš vidaus gali detaliai pamatyti, ir tada judėsime. Mes turime pareigą įvykdyti šį projektą, nes tai yra vienas iš gyvybiškai svarbių valstybei poreikių, todėl negali būti plano B.
– Kas yra jūsų minimos papildomos pagalbos galimybės?
– Turiu omenyje personalo, gebėjimų.
– Buvo įvardinta, kad karinis miestelis iš viso kainuos apie 900–950 mln. eurų, šią sumą Lietuva skirs iš savo biudžeto. Ar ši suma gali mažėti, augti?
– Kaip ir sakiau, mums reikia pasidaryti tikslią situacijos fotografiją pradėjus dirbti, tada bus galima atsakyti į tokius techninius finansinius klausimus tiksliau.
– Kalbant apie kariuomenei reikalingus poligonus, po susitikimo su prezidentu sukritikavote, kad nebuvo įgyvendinta vizija įkurti brigados dydžio poligoną...
– Noriu dar kartą pabrėžti, kad tai tikrai nebuvo asmeninė kritika ministrui L. Kasčiūnui. Jis dirbo tik pusmetį, tai per pusę metų tikrai nelabai daug gali iš esmės padaryti. Bet bendrai vertinant šios Vyriausybės darbą, vis tik VGT sprendimas dėl brigados dydžio poligono nebuvo įgyvendintas, dėl to visi sutariame. Tai reiškia, kad tą sprendimą reikės įgyvendinti ir reikės sutarti su bendruomenėmis, poligonų plėtra yra vienas iš prioritetų.
– Kaip jūs matote tą įgyvendinimą? Turime labai šviežią pavyzdį – Tauragės ir Šilalės rajonuose steigiamus poligonus. Jie yra daug mažesni, nei brigados dydžio, bet ir tai buvo apkramsnoti, atsižvelgiant į gamtosauginius, gyventojų reikalavimus. Kaip jūs matote galimybę čia išlaviruoti?
– Tartis su bendruomenėmis. Iš tiesų, šioje situacijoje ginčai ir argumentai, kuriuos mes girdėjome NSGK posėdžiuose, kurių kontekste aš tuose procesuose dalyvavau, rodo, kad nėra dar pakankamo suvokimo, kodėl tie poligonai reikalingi, kokią grėsmę tai sukeltų valstybei, jei kariuomenė negali efektyviai treniruotis. Jei mes kaip visuomenė sutariame, kad reikalinga mūsų ginkluotųjų pajėgų plėtra, reikalingas mūsų kariuomenės stiprinimas, tai galimybė kariuomenei kokybiškai ir pilnavertiškai treniruotis yra gyvybiškai būtina. Tai tuos sprendimus reikės atrasti.
Beveik tūkstančiu hektarų sumažintas ir taip jau nepakankamas planuotų poligonų plotas, manau, iš dalies nulemtas ir to laikotarpio – rinkiminių batalijų metu buvo svarstomas poligonų klausimas. Aišku, kad tai nepadėjo.
– Bet jei kalbėtume apie rinkimus, socialdemokratai turi daug vienmandatėse apygardose regionuose išrinktų parlamentarų. Ar nebus taip, kad jūsų pačios kolegos gali nebendradarbiauti? Turime kartais tas situacijas, kai vienmandatininkai labiau žiūri ne nacionalinio, o savo kiemo interesų.
– Šioje situacijoje turėjome socialdemokratų, kurie tuose regionuose užima įvairias pareigas ir yra aktyvūs. Bet socialdemokratai nestabdė proceso ir socialdemokratų frakcija vieningai balsavo dėl poligonų.
– Kariuomenės vadas yra užsiminęs, kad poligoną prasminga būtų įsteigti pietų Lietuvoje, jūs irgi matytumėte šią vietą, kaip tikslingiausią naujai karinei teritorijai?
– Suformavus kabinetą, susėsime su kariuomenės vadu ir kalbėsime.
– Rotacinį oro gynybos modelį šiemet labiau matėme teorijoje, nei realiai įgyvendintą. Turėjome Nyderlandų dislokuotas „Patriot“ sistemas, bet, sutikite, tai nėra rotacija, kai jos Lietuvoje pabūna kelias savaites. Kaip jūs matytumėte galimybes čia paspartinti procesus? O gal iš vienos Lietuvos pusės tai neįmanoma, turime kalbėti apie regioninius sprendimus?
– Vienas iš klausimų, kurį aptarėme su prezidentu, yra rotacinio oro gynybos modelio įgyvendinimas. Jis šiuo metu kelia tikrai rimtų iššūkių. Tačiau tai yra labai gera idėja, labai svarbus aspektas mūsų atgrasymo viso mechanizmo. Reikės rasti sprendimus per proaktyvų dvišalį politinį veikimą, derinant įvairius politinius lygmenis. Mes negalime nuvilti savo valstybės, turėsime atrasti tą sprendimą.
– Kalbant apie komandinį darbą, kurį dažnai minite, kaip matote savo darbą su naujuoju Seimo NSGK pirmininku Giedrimu Jeglinsku? Klausiu dėl to, kad praėjusioje kadencijoje matėme, kai ministro ir NSGK pirmininko matymas išsiskiria ir tai pasiekia viešąją erdvę, dėl ko gali ir partneriams kilti klausimų, ar mes kalbame vienu balsu.
– Iš savo pusės aš esu pasiruošusi konstruktyviai dirbti, mes neturime privilegijos gaišti laiko ginčams. Vienas iš svarbiausių tikslų, kad mes sutelktai komandiškai ne tik visiems valdantiesiems bendradarbiaujant, bet ir konstruktyviai dirbant su opozicija, kuo greičiau įgyvendintume visus tuos darbus, kurių sąrašas yra tikrai labai didelis.
Gynyba yra ta sritis, dėl kurios Lietuva yra giriama, kad mes sugebame aukščiau asmeninių ambicijų, aukščiau partinių ideologijų pakilti, tikrai reikės ta padaryti. Prasta praktika, kuri buvo didžiąją dalį nueinančios Vyriausybės darbo NSGK ir KAM bendradarbiavime, yra išmokta pamoka, kaip nereikia daryti. Tikiuosi, kad mums to pavyks išvengti. Aš iš savo pusės tikrai esu pasirengusi konstruktyviai dirbti.
– O iš kitos pusės jaučiate tą norą?
– Aš galiu kalbėti tik apie save, manau, kad partnerystė ir koalicijos sutarimas yra gera prielaida mūsų bendram darbui.
– Kaip sakote, gynybos ir saugumo srityje dirbate bene šešerius metus. Ar, jūsų nuomone, turite pakankamai patirties, ypač žinant, kad sritis, kurios ministerijai pretenduojate vadovauti, yra ypač svarbi šiame geopolitiniame kontekste?
– Saugumo ir užsienio politikos klausimais dirbu nuo pirmos Seimo kadencijos. 2016–2017 metais dirbau Užsienio reikalų komitete, dvi kadencijas – 2019–2020 ir 2020–2024 metais buvau NSGK, dvi kadencijas iš eilės esu socialdemokratų partijos Krašto apsaugos komiteto pirmininkė.
Mano kompetenciją saugumo srityje žino ir vertina vidaus ir užsienio partneriai, turiu užsidirbusi tam tikrą reputaciją. Esu vienintelė Lietuvos parlamentarė, trejus metus iš eilės kviečiama į Miuncheno saugumo konferenciją – prestižiškiausią gynybos ir saugumo forumą, kuris sutraukia aukščiausio rango dalyvius iš viso pasaulio ir yra laikomas svarbiausiu renginiu saugumo temoje.
Matydama paramą ir pasitikėjimą tiek mūsų saugumo bendruomenėje, tiek iš tarptautinių partnerių, į jūsų klausimą atsakau – taip, turiu.
– Ačiū už pokalbį.
