Įstatymų leidėjai į iškilmėms skirtą Kovo 11-osios salę vakar įsileido Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio pradininkus ir aktyvistus, mininčius šio pergalės judėjimo dvidešimtmetį.Vakar nemažai parlamentarų galbūt pirmą kartą išgirdo apie Sąjūdį tiesiai iš jo kūrėjų lūpų. Iškilmingas posėdis surengtas toje pačioje plenarinių posėdžių salėje, kur 1990 metų kovo 11-ąją su Sąjūdžiu į valdžią atėję politikai paskelbė atkuriantys Lietuvos nepriklausomybę.
Kalbėjo tik sąjūdininkai
Stebint būreliui Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių, parlamentarai kurį laiką tradiciškai kuždėjosi, aptarinėjo einamuosius reikalus ir artėjančių vasaros atostogų malonumus.
Gana darniai sugiedojus valstybės himną ir pradėjus posėdį, Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas nė karto nesigriebė savo varpelio, kuriuo įprastai drausmina plepiausius tautos išrinktuosius.
Pagyręs tuometinės Lietuvos komunistų partijos vaidmenį Sąjūdžio kelyje į valstybės nepriklausomybę, Č.Juršėnas tribūną užleido sąjūdininkams Bronislovui Kuzmickui, Sauliui Lapieniui, Andriui Kubiliui, Rytui Kupčinskui, Regimantui Adomaičiui.
Tai, kad apie nepriklausomybės judėjimą naujos kartos politikai žino gana miglotai, rodė kai kurių parlamentarų atvira nuostaba, kad Seimo vicepirmininkas A.Kubilius pristatytas ir kaip Sąjūdžio „žaliaraištininkas“.
Kiek rimčiau Seimo nariai sukluso ugningą kalbą sakant S.Lapieniui, akcentavusiam, kad per dvidešimt metų valstybė nesugebėjo įgyvendinti vos kelių Sąjūdžio tikslų, o valdančiųjų klanas vis labiau atstovauja turtingųjų interesams.
Tiesus aktoriaus R.Adomaičio žodis apie Sąjūdžio esmę Parlamento salę privertė paskęsti tyloje, tačiau net ir menininkas kai kuriems Seimo nariams neįtiko. Per daug gražiai ir su taiklia kritika aktorius atsiliepė apie dabartinę Lietuvą.
Lietuva dar negali švęsti
„Tokie minėjimai man visuomet nepatinka, nes salėje sėdi žmonės (parlamentarai - red. past.), kurių didžioji dalis net nesupranta, kas buvo tas Sąjūdis. Tai jau yra beveik visai kita rūšis, - „Respublikai“ po iškilmingo Seimo posėdžio vakar sakė filosofas Vytautas Radžvilas. - Tačiau valstybės tęstinumui tam tikri ritualai yra būtini. Tai politinės kultūros ir socialinės komunikacijos klausimas. Bet turės praeiti dar nemažai laiko, kol tokios šventės bus tikros“.
V.Radžvilo teigimu, taip stipriai susiskirsčiusi, susiskaldžiusi visuomenė ir tauta tiesiog dar negali turėti bendrų švenčių. Lietuvai pavyzdys turėtų būti Skandinavijos šalys, kur, pavyzdžiui, Konstitucijos diena yra visos tautos šventė. Tuomet visi oponentai pamiršta nesutarimus ar savo pažiūrų skirtumus.
Lietuvoje to neįmanoma kol kas pasiekti, nes praraja tarp žmonių, milžiniška socialinė neteisybė yra per didelė. Tie skirtumai, anot filosofo, atsirado labai „nešvariu ir neteisingu keliu“.
„Seimo salėje mačiau žmonių, kuriuos drąsiai pavadinčiau savo valstybės priešais, - teigė V.Radžvilas. - Tai piliečiai, kurie niekada nesuprato valstybės nepriklausomybės siekių, tebėra ištikimi sovietinei sistemai ir iki šiandien orientuoti į Rytų geopolitinę erdvę.
Tačiau tokiems žmonėms niekas netrukdo ciniškai naudotis kitų atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės atvertomis galimybėmis. O kaip kitaip pavadintumėte Seimo narius, kurie garbina Lukašenkos režimą ir tuo pat metu mėgaujasi medžioklėmis Afrikoje?“
