Šitas tekstas galėtų vadintis taip: „Kas bijo Neringos Venckienės“. Tačiau toks straipsnis jau buvo. Be to, dauguma ir taip žino, kas bijo visuomenės pakilimo bangos ir naujos politinės jėgos. Tai TIE, kurie tiesą ir teisingumą šioje valstybėje bando nuplauti į kanalizaciją, kaip nuplaunami TIE-SOS užrašai miestų aikštėse.
JŲ baimė tokia stipri, kad priverčia daryti kvailystes, elgtis neteisiškai, šiurkščiai, o vėliau dar labiau bijoti. Baimė ir neteisėti veiksmai suriša, tarsi nusikaltėlių gaujoje. Prievartos sankcionavimas ir pritarimas jai sujungia stipriau nei pažiūros. Politinė kairė ir dešinė čia gali keistai sutapti.
Apsisprendimas dėl pritarimo ar nepritarimo prievartai vyksta kitoje, ne politinėje vertybių skalėje. Žinoma, kartu tai ir politinis apsisprendimas. Tačiau jis – vertikalus, ne horizontalus.
Prievartaujanti valdžia ima bijoti žmonių. Ir tada ji neišvengiamai ima slopinti pačią demokratiją. Pavojinga atrodo kiekviena laisva iniciatyva, kiekvienas judėjimas, kuris kyla iš apačios. Tiesa tampa baisi.
Todėl Seime įžūliai nutraukiama Visuomeninės komisijos smurtui Garliavoje tirti spaudos konferencija, nors joje kalba teisės profesoriai ir Nepriklausomybės Akto signatarai.
Jokių incidentų nesukėlę Seimo lankytojai, pareigūnų be įrodymų išvadinami nusikaltėliais vien todėl, kad susirinko Neringos Venckienės palaikyti. Ir nesvarbu, kad jų tarpe stovi pirmasis nepriklausomos Lietuvos kultūros ministras ir dabartinis Meno kūrėjų asociacijos prezidentas. Visi, kas priešinasi neteisingumui, tampa pavojingais marginalais!
Paskutinę akimirką Seime uždraudžiama spaudos konferencija, kurioje turėjo būti pristatomas visuomenės sudarytas „Lietuvos sąrašas“. Motyvas – tai rinkimų projektas! Tarsi prieš tai nebūtų vykusi konferencija, kurioje trijų partijų lyderiai dėstė rinkimų planus ir skelbė po rinkimų būsimas koalicijas. Tačiau tai visai kas kita. Mat tos partijos yra sisteminės ir turi galios viską kontroliuoti, nors ir vaidindamos opoziciją.
Įsidėmėtina, kad visuose šiuose neteisėtuose veiksmuose pagrindinio atlikėjo smuiku griežia Algimantas Salamakinas – Seimo procedūrų virtuozas ir etikos švyturys. Aną kadenciją jis buvo įtartas valstybės paslapties išdavimu, o visai neseniai - dokumentų klastojimu. Tyrimai lyg ir nesibaigę, todėl jis tvirtai pakabintas ant Valstybės saugumo departamento ir prokuratūros virvučių. Taigi, patikimas.
Nepatikimi tie, kurie nebijo. Kurie nėra nuo ko nors priklausomi. Laisvi, todėl pavojingi. Šitos valdžios viršūnėse tokių beveik nėra.
Lietuvą valdo „pakabintieji“. Bent jau žmonėms atrodo, kad tai jie valdo. Bet valdo jie bijodami. Dabar jau net sunku pasakyti, ko jie bijo labiau – savo lėlininkų ar Neringos Venckienės.
Tačiau pakalbėkime apie tuos, kurie Neringos Venckienės bijo visai be reikalo. Apie pasidavusius kryptingai propagandai, kad kyla kažkokia tamsi populistinė banga, kuriai atėjus į valdžią bus dar baisiau nei prie Seimo pirmininko Arūno Valinsko. Ar tikrai tai gali nutikti?
Imkimės faktų. Kitaip nei Tautos prisikėlimo partijoje, rinkimams skirtame „Lietuvos sąraše“ bus daug rimtų intelektualų ir visuomenės autoritetų. Tarp rėmėjų, kurie patys nenori eiti į politiką, – tokių dar daugiau.
Tačiau gal viską gadins sąrašo vedlė ir vėliava – Neringa Venckienė? Juk ji tokia kontraversiška asmenybė, ar ne?
Kaip jau kartais nutinka, tokį propagandos suformuotą įvaizdį šiomis dienomis netyčia paneigė patys jo formuotojai. Ir kas ypač vertinga - pasiremdami buvusios kolegės nemėgstančio teisėjo teiginiais. Tas žmogus patvirtino tiesą, kuri buvo akivaizdi, visiems bent kiek arčiau susidūrusiems su Neringa Venckiene. Ji – labai santūri ir veiksmus pasverianti asmenybė.
Ano kolegos nuomone, tokia ji buvo iki pedofilijos skandalo. Vėliau tapo nervinga...
Turbūt ne tik šis teisėjas, bet ir dalis kitų teisininkų, politikų, pareigūnų serga gana nemalonia liga. Tai – empatijos, gebėjimo tapatintis su kitu žmogumi stoka. Beje, mūsų valstybės aparate ši liga jau virto epidemija.
Juk užtektų įsijausti į būseną moters, kurios mylimas brolis greičiausiai po kankinimų nužudytas, prieš tai paverstas žmogžudžiu, nors rimtų įrodymų taip ir nepateikta. Maža to. Brolio mergaitė pasakoja baisius dalykus, tačiau visas galingas valstybės aparatas sukasi į priešingą pusę, nei būtų normalioje teisinėje valstybėje. Mergaitė plėšiama iš gimtųjų namų, o ją ginantys artimi žmonės verčiami nusikaltėliais. Vien dėl parodyto neabejingumo žlunga sėkminga teisėjos karjera ir netgi ima grėsti kalėjimas.
Kaip jūs atrodytumėte atsidūrę tokioje situacijoje? Ar tikrai visą laiką būtumėte ramūs kaip belgai?
Ir jeigu jums pavyko bent kiek įsijausti, pažvelkite iš naujo į žmogų, kuris patyrė visa tai realybėje. Ir ta baisi realybė tęsiasi jau ketverius metus!
Argi ši trapi moteris nėra tikra didvyrė? Pažiūrėkite, kaip oriai ji elgiasi ir netgi šypsosi. Argi tokiu žmogumi nebus galima pasitikėti esant kritinėms situacijoms?
Neabejingumas – esminė gero politiko savybė. Jeigu jis dera su protu ir išsilavinimu – tai jau išskirtinumas. Likimo smūgių patyrę žmonės visada gali geriau suprasti kitus. Žmogus, kuris po tokių smūgių nepalūžta, gali vesti į priekį.
Todėl Neringa Venckienė jau įgijo lyderio charizmą. Tai - Dievo dovana tam tikriems darbams atlikti. Ir ši charizma per ateinantį laiką tik stiprės. Kartu su visuomenėje kylančia neabejingumo, supratimo, tikėjimo ir drąsos banga.
Tad visi, norintys gerų permainų, neturi bijoti Neringos Venckienės. Nieko nebijokit!
Tegu bijo JIE.
