LRT Radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt
Gal tai nuliūdins grybauti išsiruošusius žmones, bet „grybų lietus“ tęsis neilgai, sako gamtininkas Selemonas Paltanavičius. „Kas jau spėjo į sėkmingą grybavimo atidarymą, tie – laimingieji“, – interviu LRT Radijo laidai „Ryto garsai“ teigia jis.
Anot gamtininko, pirmąsias 2–4 dienas, tik pasirodžius grybams, beveik visi jie buvo sveiki. Tikėtina, kad dabar, pasak S. Paltanavičiaus, iki 70–80 proc. rastų grybų bus sukirmiję.
„Grybų laukėme ne tik mes. Grybų laukė ir labai daug vabzdžių, kurių lervutės, palikuonys, gali vystytis tik grybuose, t. y. grybiniai uodukai, muselės, kiti vabzdžiai, vabaliukai. Jie taip pat badavo, laukė grybų, kaip sakoma – akis pražiūrėjo“, – sako gamtininkas.
– Neseniai viena radviliškiečių šeima per keturias valandas pririnko 1215 baravykų. Kaip tai galėjo atsitikti – toks staigus, beprotiškas grybų dygimas?
– Jis labai mielas, visai ne beprotiškas. Manau, kad ta šeima, kuri surado tiek grybų, įsiamžino savo šeimos albume. Ir dar kartos po jų vis prisimins, kad štai jų šeimoje buvo surasta tiek grybų.
Iš tikro grybų dygimo visi labai laukė. Lietuvoje tai yra kultinis užsiėmimas. Tai ir savotiškas sportas, labai geras pomėgis.
Galiausiai grybų buvo sulaukta tada, kai po šilumos plūstelėjo drėgmė. Todėl daug grybų pridygo vienu metu. Bet štai mes dabar kalbame ir gal kam pikta, gal pavydu, nes ne visoje Lietuvoje tiek grybų.
Vakar po darbo išvažiavau automobiliu iš Vilniaus į Varėnos pusę. Kaip kiekvienas grybautojas, kaip kiekvienas lietuvis, turiu savo vietas, jas žinau. Galiu pasigirti – beveik dvi valandas naršydamas miške, radau vieną vienintelę ūmėdę. Tokio „rekordo“ savo gyvenime neprisimenu.
– Kaip paaiškinti tai, kad kartais randi tik baravykus ir negali rasti jokio kito grybo?
– Matyt, jums sekasi, kad vien baravykus randate. Iš tikro grybai yra pasiskirstę, nes jie neauga šiaip sau. Grybai vykdo mikorizę. Žodžiu, kiekvienas grybas priklauso nuo medžio. Jo grybiena yra susieta su medžio šaknimis, ir su medžiu jis keičiasi maisto medžiagomis. Taigi, kai vasaros gale medžiai jau turi būsimai žiemai ir kitiems metams prikaupę daug energijos, pasitaiko labai tinkamas oras – ir šiluma, ir drėgmė, gali būti, kad tuo metu po pasirinktais medžiais (kiekviena rūšis turi savo grybus), gali būti baravykų. Kitiems grybams galbūt laikas netinka, gal drėgmė. Žinote, nėra jokių rekomendacijų, neįmanoma išvesti kokios nors matematinės teoremos ir ją išspręsti.
– Viena pažįstama pasakojo, kad grybai šiemet auga neįprastose vietose: išvartose, drėgnose pelkėtose vietose. Ir visur – baravykai. Kodėl?
– Matyt, ta grybiena, kurios yra visur (ir po medžiais labai daug), buvo sužadinta, suaktyvinta. Ir ta grybiena buvo būtent tikrinio baravyko (nors yra keletas labai artimų, panašių rūšių). Dažnai būna, kad net atsitiesti negali – vieną baravykėlį raudamas, matai šalia du, tris, keturis! Tai daug kam į sapną panašu.
Antra vertus, ir mano vakarykštis patyrimas, ir su dzūkais kalbant, rodo, kad Pietų Lietuvoje, smėlėtose žemėse, nėra ne tik tų grybų, apie kuriuos kalbame, ten nesimato ir jokių kitų grybelių. O jų iš tikro miške yra šimtai rūšių, kurių mes nerenkame, kiti jų net grybais nevadina. Vadinasi, visiškai nesuaktyvinta grybiena.
– Ar tiesa, kad, kai jau grybų būna, jie visada auga vienas greta kito?
– Taip, dažnai. Bet ką norėčiau pasakyti (tai galbūt liūdnai nuskambės daugeliui grybautojų) – tai tęsis neilgai. Bent jau tiek daug grybų nebus. Taigi kas jau spėjo į sėkmingą grybavimo atidarymą, tie – laimingieji.
– Kodėl grybai kirmija?
– Grybų laukėme ne tik mes. Grybų laukė ir labai daug vabzdžių, kurių lervutės, palikuonys, gali vystytis tik grybuose, t. y. grybiniai uodukai, muselės, kiti vabzdžiai, vabaliukai. Jie taip pat badavo, laukė grybų, kaip sako – akis pražiūrėjo. Todėl iš karto pasimatė toks efektas. Pirmąsias 2–4 dienas beveik visi grybai buvo sveiki, o dabar jau galima tikėtis, kad iki 70–80 proc. surastų grybų, deja, bus pasidalinti su kitais.
– Kaip reikėtų elgtis su grybais – juos išrauti ar nupjauti prie pat žemės?
– Galima ir taip, ir taip. Geriausia, kaip dabar sako mikologai, paimti grybo kotą ir pasukti, panašiai, kaip skinant obuolius, jei nenori nuplėšti šakelės. Tai, kad nupjauni, grybienai neturi jokio poveikio. Taigi tinka abu būdai.
– Ar grybaujant nereikia savęs riboti? Galbūt reikia jausti saiką?
– Riboti savęs tikrai nereikia. Riboti turėtume vienintelį dalyką. Gal atleis man grybautojai, kurie grybauja teisingai, bet riboti mums reikėtų savo plėšrų grybavimo būdą, kai draskomos samanos, kai jos atverčiamos. Beje, ir grybavimo taisyklės to neleidžia – baravykėlio imti negalima, jei jo kepurėlės skersmuo yra 1,5 cm. Tegul auga, tegul ir gamtai šiek tiek lieka to grybo. Tačiau valgomųjų grybų ištekliai Lietuvoje yra labai turtingi. Net ir labai aktyviai juos naudodami, visko neišnaudojame, lieka ir grybiniams uodukams, ir pačiai gamtai.
– Per kiek laiko, parsinešus namo, reikėtų apdoroti ir sutvarkyti grybus?
– Iš karto. Jei iš grybavimo grįžome vakare, 10 proc. grybų, kaip sako žmonės, buvo kirmėlėti, ryte tokių bus 90 proc. Tos lervutės maitinasi labai aktyviai.
