Žmogui reikia oro ir vandens, ir maisto. Jam reikia žemės pėdos, kurioje tas maistas augtų ir ant kurios jis statytųsi sau namus. Be šitų dalykų neišgyvena jo kūnas, ir siela nebeturi kur įsikurti - ir nebėra jai vietos...
Žmogui reikia pasitikėjimo, kylančio iš supratimo, kad pasaulyje, kuriame jis gyvena, egzistuoja universali tvarka. Vieni tai vadina Dievu, kiti – Gamtos dėsniu. Tvarka nuo to nepasidaro kitokia.
Žmogui reikia šviesos, kad aiškiau matytų jį supančius daiktus ir galėtų racionaliai jais naudotis bei kurti. Jam reikia tamsos, kad pavargęs galėtų ramiai ilsėtis, iki vėl išauš. Dar jam reikia vakaro sutemos ir ryto brėkšmos, kad ne iki galo įžvelgdamas pavidalus, galėtų svajoti.
Žmogui reikia tiesos ir reikia meilės, kad galėtų bendrauti ir neprarasti laisvės, nes tiek ją prarasdamas, tiek ir atimdamas iš kito, jis vis mažiau žmogus.
Visi šie dalykai gražiausiai telpa žmogaus prigimtyje, o ištekliai, kol jų kas nors nepasisavina, gaunami dovanai – dėl jų nereikia imti paskolos, kad galėtum susimokėti, nereikia privalomojo draudimo, nereikia nė valdžios ir ją neišvengiamai lydinčios prievartos, kiekvienąkart įvyniojamos į vis gudresnį melo rūbą.
Nes gyvenimas turi turėti ne kainą, o prasmę. Visa kita – tik išsigalvojimai, labai apsunkinantys mūsų kelią į tiesą, o didžioji mokymosi bei pažinimo dalis galbūt tik tam ir reikalinga, kad gautus rezultatus galėtume tiesiog atmesti ir pamiršti, kaip jau išspręsto uždavinio atsakymą.
Juk „tiesa padarys mus laisvus“, ar ne?
