Politikai mėgsta kalbėti, kad jei būtų iš anksto žinoję apie krizę, tai būtų ir tinkamai pasirengę. Švelniai tariant, tai netiesa. Nei dešiniosios nei kairiosios pakraipos vyriausybės taip ir nesiėmė realių veiksmų tam, kad jai pasirengti bet ir nebandė realiai kovoti (tik labai naivus žmogus gali patikėti, kad gigantiškai padidėjusi valstybės skola per pastaruosius metus liūdija kovos prieš krizę sėkmę).
Kaip esu rašęs straipsnyje „Bado žaidimai I“, praktiškai nuo pirmųjų nepriklausomybės atgavimo metų, nepriklausomai nuo valdančios daugumos politinės orentacijos (kairės ar dešinės pakraipos), mūsų valdžia nuėjo mokesčių ir kainų didinimo keliu, naikindama nacionalinę ekonomiką. Tačiau ypatingai verčia nerimauti faktas, kad ir dabar, kai grėsmė ir apimtis artėjančios pasaulinės ekonomikos krizės įgauna realų pavidalą (prašau to ne tapatinti pastarųjų metų finansine krize), didžiųjų politinių partijų lyderiai linkę nekreipti dėmesio į globalius procesus, vykstančius pasaulinėje ekonomikoje. Dirbtinai kuriama iliuzija, kad visos Lietuvos ekonominės problemos bus išspręstos pakėlus minimalų darbo užmokestį arba „sėkmingai“ paskirsčius iš Europos Sąjungos gaunamą paramą. Toks provincialus požiūris grindžiamas vakarykščios dienos patirtimi ir naviu tikėjimu, kad kritiniu atveju užsienis mums padės. Toks požiūris remiasi optimistine įvykių vystymosi prielaida, kad ekonomiškai išsivysčiusios šalys su krize jau susitvarkė. Bet to dar net neįvyko... Akivaizdi realybės nesuvokimo krizė. Visi šie partiniai vyrai, užsiėmę vadžios formavimu neturi noro arba negali įvertinti galimų realios ekonomikos vystymosi variantų pasaulyje, kurie jau šiandien reikalauja iš mūsų neatidėliotinų veiksmų.
Pavyzdžiui, be jau liūdnų pranešimų iš Graikijos ir Ispanijos, neseniai jau ir Suvienytų nacijų organizacija (SNO) įspėjo apie pavojingai sumažėjusias pasaulio grūdų atsargas ir tai, kad besikečiančios atšiaurios klimato sąlygos JAV ir kitose eksportuojančiose šalyse gali išprovokuoti didžiausią bado krizę visame pasaulyje. „Mes nepagaminame tiek, kiek sunaudojame. Todėl atsargos šiuo metu senka. Pasiūla maisto produktų pasaulinėse rinkose labai menka ir atsargos labai mažos, tad įvykus kokiem nors nenumatytiems įvykiams manevro galimybių sekančiais metais nebus“ – teigia vyriausias Maisto ir žemės ūkio organizacijos prie SNO ekonomistas Abdolreza Abbasian. Apie tai įspėja ir Pasaulinio žemės politikos tyrimo centro prezidentas Lesteris Braunas, teigdamas, kad paklausa maisto produktams auga taip sparčiai, kad nesiėmus reikiamų priemonių, neišvengiamai sutriks aprūpinimas maisto produktais. „Maisto produktų trūkumas nevertė anksčiau buvusias civilizacijas. Mes einame tuo pačiu keliu. Kiekviena šalis pati savaime. Pasaulis gyvena nuo derliaus iki derliaus... Mes pereiname į naują maisto produktų kainų kilimo ir besiplečiančią bado erą“.
Totalios globalizacijos sąlygomis tai reiškia tik viena – gelbėkitės, kas galit ir kaip galit. Belieka pastebėti, kad tai ištraukos ne iš geltonosios spaudos, o atsakingų pareigūnų pareiškimai.
Dar penkis metus atgal, mūsų (ir ne tik mūsų politikai) buvo linkę nepastebėti artėjančios finansinės krizės simptomų, vadindami tai tuščiomis baidyklėmis.
Dabar gi, ekonominė krizė mus tiesiog įtraukė. Visų šalių vyriausybės, tarsi lenktyniaudamos, skuba prisidaryti skolų. Masiškai auga kainos pirmo būtinumo prekėms ir energetiniams resursams. Užsidaro įmonės. Auga bedarbystė. Ir tai tik pradžia.
Palikim šone galimas kolapso priežastis (uraganai, gilėjančios finansinės krizės ir pasaulinės finasinės sistemos žūtis, nederliaus galimybes ir t.t.) Priežastis nagrinės tie, kas po šios krizės išliks ir jos ne tiek svarbios, kaip svarbu yra numatyti kas gi bus toliau? Kaip vystysis įvykiai? Ar ne laikas jau dabar pasirūpinti prisitaikymu prie galimos įvykių raidos?
Yra du krizės baigties variantai
Pirmasis – optimistinis: kuriasi naujos įmonės su naujomis darbo vietomis ir pastoviai išmokamu atlyginimu darbuotojams, didėja eksportas, auga ekonomika, o kartu didėjančios pajamos į biudžetą, leidžia mažinti turimas skolas. Stebuklingas augimas traukia ir kitus investuotojus. Visa tai sustabdo emigraciją ir gyventojai be baimės laukia prasidedančio šildymo laikotarpio. Paprastai tariant, sudaromos sąlygos žmonėms uždirbti daugiau ir greičiau, nei būtina išleisti. O perteklinės gyventojų pajamos, kaip tik ir formuoja (sudaro sąlygas) ekonominį augimą, nes yra investuojamos į savo šalies ekonomiką.
Antrasis – mažiau malonus, ekonomistų kalba įvardijamas „kolapsu“ – tai sprogimas, po kurio pilnai sunaikinama dabartinė ekonomika. Pasaulis dar niekada nebuvo taip globalizuotas ir žmonija neturi supratimo (suvokimo), kaip atrodytų „kolapsas“, bet visi ekonomistai sutaria – tai ekonominė „pasaulio pabaiga“. Atsižvelgiant į įstorinę patirtį: praeito šimtmečio Didžiąją depresiją Amerikoje trečiame ketvirtame dešimtmečiais, į finasinę krizę 2008 metais ir į dabartinius įvykius Graikijoje ir Ispanijoje galima lengvai įsivaizduoti, kuria kryptimi vystysis įvykiai.
Internete galima surasti ganėtinai daug niūrių prognozių šia tema. Tai daroma ne dėl noro išgąsdinti piliečius, bet norima įspėti apie ateinančią nelaimę, duodant galimybę jai pasirengti, o gal net ir užkirsti tam kelią. Prisimenant liūdną tremčių į Sibirą istoriją, galima tik nuspėti, kiek buvo galima išgelbėti žmonių ir sumažinti mūsų tautos nuostolius, jei kas nors būtų įspėjęs apie artėjančias represijas. Įspėtas – tai kaip ir apginkluotas...
Analitikų nuomone „kolapso“ pasekmės supaprastintai atrodys taip:
- visuotina finasinio pasitikėjimo krizė – niekas niekam neduos kreditų: nei valstybėms, nei įmonėms ar fiziniams asmenims. Visi, kaip vienas, stengsis susigrąžinti įdėtas lėšas. Tam tikru laikotarpiu net auksas ar brangakmeniai neteks savo vertės, nes jų neatsikasi ir lengvai neiškeisi į duonos kasnį. Pagrindinė vertybė bus žemė ir derlius.
- šiuolaikinė gamyba ir prekyba „pasodinta ant kreditų adatos“ išauks aštrią realios ekonomikos krizę, kuri pasireikš likvidumo stoka. Ar bus nuvertinti pinigai, už kuriuos ir taip nieko nebus galima nupirkti ar užsidarys visos prekybos įmonės, netekusios tiekamos produkcijos ir gamintojų – liūdnas efektas nuo to nepasikeis. Įmonės bus uždaromos ir kils masinio nedarbo banga.
- sunyks prekybiniai ryšiai tarp valstybių, bus įvedama globali protekcionistinė politika savo poreikiams maisto produktams tenkinti (nepaneigtina, kad istorijoje šis metodas davė teigiamus rezultatus likviduojant krizes. Tarp kitko, paslėptas protekcionizmas naudojamas ir šiais laikais... Bet apie tai kitą kartą). Kartu su tuo labiausiai stiprios finansinės organizacijos, naudodamosios proga stengsis supirkti (arba kaip mainais už skolą „paimti“) visą derlių tų šalių, kurios neturi tarpusavio sienų, pasmerkdami šias šalis badui.
- „kolapsas“ socialinėje sferoje ypač pavojingas bet kuriai valstybei, kuri praras ne tik galimybę padengti turimas skolas išorei, bet ir išmokėti pašalpas bei atlyginimus valstybės tarnautojams, pareigūnams ir įvairių paslaugų teikėjams. Tai išauks socialinius konfliktus ir vadžios susilpnėjimą. Augs nacionalizmas. Visuotinė neapykanta didžiosiose šalyse išprovokuos ekonominių įmigrantų išsiuntimą į jų gimtines, kas reikšmingai apsunkins mažąsias šalis ir taip silpnas jų ekonomikas.
Faktiškai laikas, per kurį „didžiosios šalys“ tarsis dėl naujos finansinės sistemos sukūrimo, bus pats sunkiausias mažų šalių piliečiams. Galimybė išgyventi šį laikotarpį priklausys nuo kiekvienos šalies išankstinio pasirengimo. Paprastai sakant, išgyvens tie, kas bus geriau pasirengę ekonominei blokadai.
Blaiviai mąstantis žmogus supranta, kodėl būtina apsaugoti save ir savo artimuosius. Lygiai taip pat, blaiviai vertinant realybę, žmogus supranta poreikį tam rengtis valstybės mastu.
Pasižiūrėkim, ką reikėtų padaryti norinčiai išgyventi valstybei, jei jos resursai jau gana apriboti.
Prioritetiniai uždaviniai:
Minimalus uždavinys – išgyventi blokadoje.
Būtina suformuoti stabilizavimo fondą, kuris leistų valstybei funkcionuoti ekonominio ledynmečio periodo sąlygomis. Optimalus terminas galėtų būti 6 mėnesiai: tiek laiko gali užtrukti tarptautinių ekonominių institucijų atkūrimas.
Strateginės atsargos.
Sukurti sistemą papildomoms ir atnaujinamoms geriamo vandens atsargoms, maisto produktams, medikamentams ir kitoms pirmo būtinumo prekėms. Išnagrinėti galimybę sukurti grūdų ir sėklų banką. Suformuoti kuro, dujų atsargas pasirūpinant jų talpomis ir terminalais.
3. Apsauga.
Pasirengti sienų apsaugai, nuo galimų marodierių įsiveržimų iš gretimų valstybių. Suformuoti greito reagavimo būrius prieš grobimus ir prievartos apraiškas.
Ar yra prasmė dengti skolas, ar geriau skolintis dar?
Dėsningas klausimas, nes kolapsas priveda prie visos finansinės sistemos kracho. Šiomis sąlygomis, kai kas mano, kad finansiniai istitutai nustos egzistuoti ir kartu pradings gyventojų bei verslo skolos. Tačiau neverta turėti vilties, kad naujoje sistemoje nebebus bankų. Be to, valstybės skolos neturi senaties termino ir jas vistiek teks sumokėti. Todėl protingiau būtų laikytis visiško skolų padengimo kurso. Kai prasidės problemos, geriau pinigus naudoti savo poreikių tenkinimui, nei skolos padengimui.
Nėra pinigų, ką daryti?
Nusprendus rengtis ekonominiam Armagedonui, galima susidurti su pagrindine žinoma problema – pinigų nėra, o reikia kažką daryti. Pernelyg didelė priklausomybė nuo senų skolų veda prie gyvenimo būdo nuo kredito prie kredito ir tiesiog nėra galimybės sukaupti kokį nors rezervą. Tokiu atveju būtina parengti biudžeto išlaidų optimizavimo planą, ir tas išlaidas, kurios neatitinką ekonomikos stiprinimo ir saugumo kriterijų, būtina sumažinti arba atidėti geresniems laikams. Būtina nukreipti valstybės politikos prioritetus į gyventojų gerbūvio palaikymą, o po to kurti planingą ekonomiką, sutaupytas lėšas nukreipiant į rezervinį fondą.
Prie ko čia gyventojų gerbūvio auginimas? Valstybė neturi kito šaltinio padidinti savo pajamas į biudžetą. Tiks sudarius galimybę norintiems dirbti ir pakankamai uždirbti, įmanoma realiai sustiprinti valstybę. Gyventojų skurdas – tai simptomas, kad „ledynmečio“ laikotarpis ne už kalnų ir laiko iki jo, su kiekviena diena lieka vis mažiau.
Pagrindinis „kolapso“ efektas, bet kuriai tam nepasirengusiai šaliai, pasireikš primityviu šūkiu: „gelbėkitės kas galit ir kaip galit“. Šalis valdantys neatsakingi optimistai ir tinginiai, dėka objektyvių priežasčių, išnyks, palikdami gyventojus likimo valiai ir badui. Tai kodėl to nepadaryti šiek tiek anksčiau? Kodėl nesumažinti mokestinės naštos smulkiausiam verslui ir duoti galimybę aktyviausiems žmonėms patiems pasirūpinti patiems savimi, kol tai dar įmanoma? Duomenys, kuriuos pateikiau straipsnyje „Bado žaidimai I“ akivaizdžiai įrodo, kad krizės sąlygomis, išsigelbėjimo pagrindas ne stambios kompanijos, kurių interesus pirmiausiai bando ginti visos vadžios nuo nepriklausomybės atgavimo, o būtent smulkusis verslas, kurio būklė blogėja kiekvieną dieną. Duokim žmonėms galimybę atsistoti ant kojų, o jau po to reikalaukime užmokesčio už valstybės teikiamas paslaugas.
Visam tam, kas čia siūloma, galima alternatyva – naivi tikimybė, kad mums pagelbės Europos Sąjunga. Bet teisingai sakoma: aukščiausiuoju pasikliauk, bet ir pats nežiopsok. Visi puikiai matome, kai šiomis dienomis, ne itin didelės krizės sąlygomis, buksuoja pagalba Graikijai ir Ispanijai, kur tūkstančiai žmonių jau šiuo metu yra ant bado ribos, o griūnanti šių šalių ekonomika grąsinasi sugriauti ir pačią Europos Sąjungą. Naivu tikėtis, kad globalaus „kolapso“ atveju, užsiėmusios savo šalies gyventojų gelbėjimu, turtingosios didžiosios Europos Sąjungos šalys ras laiko ir lėšų greitai pagalbai mažosioms valstybėms. O jei ir taip, tai žinant kelioms valstybėms to gali vienu metu prireikti, sunku pervertinti galimą efektyvumą.
Net jei ekonominio pasaulio pabaigos tikimybė būtų menka, siūlomų priemonių įgyvendinimas padėtų realios Lietuvos ekonomikos augimui. O kas tam trukdo? Ar ne tai turėtų būti pagrindinis naujai formuojamos Vyriausybės uždavinys?