2006-ųjų sausį Gaidjurginiai išgirdo Vilniaus apygardos teismo nuosprendį – žmogžudžių veikla buvo įvertinta griežtomis bausmėmis.
Paskutiniai žodžiai
2005-ųjų pabaigoje prokurorai baigė skaityti savo baigiamąsias kalbas ir paprašė teismo Sigitui Gaidjurgiui, Mariui Marijošiui ir Virginijui Baltušiui skirti įkalinimus iki gyvos galvos, o savo kaltę pripažįstantiems ir su teisėsauga bendradarbiaujantiems Benui Juodriui – 5 metus, Renatui Šadeikiui – 7 metus, o Artūrui Damkui – 10 metų nelaisvės.
Sakydami savo paskutinį žodį pastarieji trys atsiprašė savo aukų artimųjų. Tiesa, dauguma jų to neišgirdo, nes iš Klaipėdos atvažinėti į Vilniuje vykstančio teismo posėdžius buvo nepigu. Jie paprasčiausiai laukė teismo nuosprendžio už prieš dešimtmetį nužudytus savo sūnus, vyrus ar tėvus.
Visai kitaip teisme elgėsi nepripažįstantieji savo kaltės. V. Baltušis paskutiniame žodyje traukė savo giesmelę apie esą pažeistą jo nekaltumo prezumpciją. Galų gale bekalbėdamas supyko, pradėjo klykti ir iš teismo salės buvo nešte išneštas (beje, ne pirmą kartą).
Jau kitame teismo posėdyje panašiai kalbėjo ir S. Gaidjurgis bei M. Marijošius. Kaip buvo įprasta, teismo salėje jiedu laidė priekaištus bylą tyrusiems prokurorams, o R. Šadeikį S. Gaidjurgis pareikalavo suimti. „Damkus ir Šadeikis meluoja, neatsimena, kokiais ginklais šaudė ir kur stovėjo“, – per paskutinį žodį teigė S. Gaidjurgis. Jis skundėsi ir savo sveikata, sakė esąs susijaudinęs. „Aš juk irgi žmogus, ne iš mėnulio nusileidęs“, – kalbėjo S. Gaidjurgis ir perdavė teisėjams pluoštą popieriaus lapų su savo kalba.
Atpildo valanda
Nuosprendį S. Gaidjurgiui ir jo parankiniams teismas paskelbė 2006-ųjų sausio 16-ąją. Tuo metu teisme buvo imtasi ypatingų saugumo priemonių. Nusikaltėlius saugojo geros dvi dešimtys automatais ginkluotų ir neperšaunamomis liemenėmis vilkinčių policijos pareigūnų.
Skelbdami nuosprendį teisėjai konstatavo, kad byloje esama pakankamai įrodymų, įrodančių nuteistųjų kaltumą. Už 16 žmonių nužudymą ir kitus nusikaltimus teismas S. Gaidjurgiui skyrė kalėjimą iki gyvos galvos. Tokia pati bausmė buvo skirta ir 5 tyčinius nužudymus įvykdžiusiam jo parankiniui M. Marijošiui. Žmonių nužudymuose dalyvavusiam Panevėžio Tulpinių gaujos nariui V. Baltušiui teismas skyrė 18 metų nelaisvės.
Buvusį S. Gaidjurgio asmens sargybinį R. Šadeikį teismas pripažino kaltu dėl nužudymų ir nusikaltimų slėpimo, tačiau kaip bendradarbiaujančiam su teisėsauga paskyrė tik 6 metus ir 2 mėnesius nelaisvės. Policininkai šį nuteistąjį suėmė teismo salėje.
Su teisėsauga taip pat bendradarbiavusiems A. Damkui teismas skyrė 7 metus ir 2 mėnesius, o B. Juodriui – 5 metus nelaisvės.
Savo nusikaltimų nepripažinusiam A. Graužiniui teisėjai skyrė 8 metus nelaisvės ir pripažino jį pavojingu recidyvistu.
Teisėjai paklausus, ar nuteistieji suprato nuosprendį, S. Gaidjurgis atsakė: „Nesupratau“ ir apkaltino prokurorus sufabrikavus bylą. Nuosprendžiu buvo nepatenkintas ir V. Baltušis. Salėje jo gyvenimo draugė Erika šluostėsi ašaras ir žadėjo nuteistą lankyti.
Metų metais nepastebėtas
Dabar jau pats laikas pakalbėti, ar S. Gaidjurgis – monstras avinėlio veidu, ar tik nekaltai nukentėjęs avinėlis.
Kad tai labai gudrus žmogus, neabejotina. Nuo 1993 iki 1999 metų S. Gaidjurgis padarė ne vieną nusikaltimą, bet vis tiek sugebėjo išlikti „nematomas“. Jis nebuvo sulaikytas net prevencinio sulaikymo tvarka, o operatyvinės tarnybos turėjo tik vieną 1993 metais darytą jo fotonuotrauką. Ir tą pačią policijai atnešė pats S. Gaidjurgis, kai prašė išduoti pasą.
Pirmą kartą S. Gaidjurgis, tuo metu spaudos jau keletą metų vadintas vienu iš Klaipėdos nusikaltėlių lyderių, buvo sulaikytas tik 1999-ųjų vasario viduryje, kai per kratą Palangos restorane „Simris“ pas jį buvo rastas peilis. Pats S. Gaidjurgis visą laiką tvirtino, esą tą peilį jam pakišę pareigūnai, kuriuos jis daug metų vedžiojo už nosies.
Gelbėjo savo kailį
2002-ųjų rugsėjį S. Gaidjurgis buvo sulaikytas su R. Šadeikiu ir A. Damkumi. Jau po kelių dienų R. Šadeikis, pateikus jam įtarimą dėl M. Bendzalausko nužudymo, savo inciatyva parašė prisipažinimą ir suteikė daug vertingos informacijos. Ja pasinaudojus, buvo ne tik užkirstas kelias Gaidjurginių gaujos veiklai, bet ir išaiškintos labai sunkių nusikaltimų padarymo aplinkybės, atskleisti nusikaltimus padarę asmenys.
A. Damkus atsivėrė ne iš karto. Apie pusmetį prokurorams jis nieko nepasakojo. Vis dėlto kai jam buvo pareikšti įtarimai dėl M. Bendzalausko, A. Simonavičiaus, D. Kirilovo ir I. Uškovos nužudymų, A. Damkus prisipažino ir pradėjo pasakoti apie kitus Gaidjurginių padarytus nusikaltimus.
Tiek R. Šadeikio, tiek A. Damkaus parodymai nesiskyrė. Jiedu papasakojo, kaip buvo žudomi S. Gaidjurgiui neįtikę žmonės, rodė, kur paslėpti jų lavonai, padėjo surasti ginklus. Abiejų parodymai buvo nuoseklūs nuo pat pradžios iki galo, tad teisėjai neturėjo ko jais netikėti.
Jųdviejų parodymus per ikiteisminį tyrimą patvirtino ir V. Baltušis, ir B. Juodris, ir M. Marijošius (beje, savo vadeivą šis išdavė anksčiau nei R. Šadeikis). Visų jų nurodytose vietose buvo surasti ginklai ir sprogmenys, kai kurie nužudytųjų lavonai ar bent jau tuščios duobės. Ar galėjo visi šie vyrai iki smulkmenų aptarti nusikaltimų detales, kad vienodai apie juos papasakotų jų bylą tiriantiems pareigūnams?
Visi duodantys parodymus Gaidjurginiai buvo izoliuoti ir negalėjo vienas su kitu bendrauti ir susitarti. Teoriškai gal ir galėtum įtarti, kad dėl vienos kitos aplinkybės gal ir buvo galima susitarti vienam ar dviem, bet penkiems – tikrai neįmanoma.
Bandė paveikti parankinius
O štai tiek S. Gaidjurgio, tiek A. Graužinio, visą laiką neigusių dalyvavus nusikalstamo susivienijimo veikloje, parodymai visą laiką buvo nenuoseklūs ir prieštaringi. Iš pradžių S. Gaidjurgis teigė, kad nieko nežinąs apie jokias gaujas ir nusikaltimus. Teisme jis visą kaltę ėmė versti ant parodymus duodančių R. Šadeikio bei A. Damkaus ir jau tvirtino, kad abu esą turėję savo nusikalstamas gaujas ir nužudę visus tuos žmones.
Teisėjai taip pat turėjo duomenų, kad S. Gaidjurgis bandė paveikti tiek R. Šadeikį, tiek A. Damkų, kad šiedu atsisakytų savo parodymų. Mes jau rašėme apie S. Gaidjurgio laišką R. Šadeikio sugyventinei Julijai, kad ši paveiktų Renatą. A. Damkus buvo gąsdinamas užrašais ant sienos tardymo izoliatoriaus laikinojo sulaikymo kameroje. S. Gaidjurgis liepė A. Damkui sakyti, kad dėl visko esąs kaltas R. Šadeikis.
Simuliavo psichikos ligą
Vienu metu V. Baltušis davė parodymus ir taip pat smulkiai papasakojo apie Gaidjurginių gaujos nusikaltimus. Teisme jis šių parodymų atsisakė, vis dėlto teisėjai patikėjo per ikiteisminį tyrimą duotais jo parodymais. Jie atitiko byloje nustatytas aplinkybes ir buvo patvirtinti kitais įrodymais. O kad V. Baltušis kalbėjo laisva valia, patvirtino ne tik jo apklausos protokoluose įrašyti duomenys ir jį apklausinėjęs prokuroras – tai matyti ir iš vaizdo įrašų, kuriuose jis, tikrinant jo parodymus įvykio vietose, viską patvirtino. Jo pasakojimai sutapo tiek su A. Damkaus, tiek su R. Šadeikio parodymais.
Vėliau V. Baltušis ėmė teigti, kad sergąs psichikos liga, o parodymus davęs priverstinai, dėl psichinio bei fizinio smurto. Bet ekspertai pripažino jį pakaltinamu ir nerado jokių psichikos sutrikimų.
Bausmės nesušvelnino
M. Marijošius teisme irgi atsisakė savo parodymų, kuriuos jis buvo davęs Valstybės saugumo departamento (VSD) Klaipėdos skyriaus pareigūnams. Tie parodymai irgi sutapo su R. Šadeikio, A. Damkaus, V. Baltušio parodymais. Kai kurie jų saugumo pareigūnams buvo duoti anksčiau nei kitų.
M. Marijošius apie S. Gaidjurgį ir jo grupuotės darbelius papasakojo, kai buvo sulaikytas dėl Sauliaus Čiuželio nužudymo. Policija jį sulaikė 2002 metų balandžio 20-ąją, o jau po kelių dienų – balandžio 24–26-ąją – M. Marijošius pats sutiko duoti parodymus – tik ne policijos ar prokuratūros, o VSD pareigūnams. M. Marijošius žinojo, kad S. Gaidjurgis turi ne vieną jam dirbantį policininką, tad būgštaudamas, kad apie parodymų davimą S. Gaidjurgis sužinos ir jam atkeršys, sutiko kalbėtis tik su saugumiečiais.
Kelias dienas su M. Marijošiumi bendravo VSD Klaipėdos apygardos skyriaus vyr. inspektorius Dainius Noreika. Jis visus pokalbius įrašė į magnetofono kasetę.
Duoti parodymus M. Marijošius sutiko, nes jam buvo pažadėta, kad už S. Čiuželio nužudymą jis gaus minimalią bausmę. Vis dėlto kai teismas jo nepasigailėjo ir nuteisė kalėti 17 metų, visų ankstesnių parodymų M. Marijošius atsisakė.
Kitą šeštadienį portale „Balsas.lt“ skaitykite:
Tašką deda Aukščiausiasis Teismas
Žilvinas VIZGIRDA
S. Gaidjurgis: monstras avinėlio veidu? (1)
S. Gaidjurgis: monstras avinėlio veidu? (2)
S. Gaidjurgis: monstras avinėlio veidu? (3)
...
S. Gaidjurgis: monstras avinėlio veidu? (28)
