Ryšardo Maceikianeco straipsnio antroji dalis. Pirmąją rasite čia.
Žinomas rašytojas vilnietis Jozefas Mackevičius knygoje „Provokacijos pergalė“ daug dėmesio skyrė „vokiškam kompleksui“, kaip tipiniam pavyzdžiui sovietinio propagavimo ir manipuliavimo viešąja nuomone, dėl ko Lenkijos ir emigravę lenkai praeito amžiaus šeštajame dešimtmetyje svarbiausiu tikslu ir didžiausia grėsme pradėjo laikyti sienos prie Oderio ir Nisos – sovietų bloko vidaus sienos - išsaugojimą, o ne sovietų okupacijos atsikratymą apskritai. Nepaisant to, kad šiai sienai iš tikrųjų niekas negrėsė.
Šiandien panašiai, postsovietinei spaudai talkinant, Lietuvos ir kitų lenkų sąmonėje kuriamas nenaudingas „lietuviškas kompleksas“, nukreipiant dėmesį nuo su nusikalstama veikla besiribojančių rafinuotų piktnaudžiavimų, nuo eikvojamo Lenkų rinkimų akcijos vadovaujamo regiono plėtros šanso, nuo kasdienio žmogaus ir piliečio teisių pažeidimo, nuo faktiško šiame regione žodžio laisvės, spaudos laisvės, susibūrimo laisvės likvidavimo. Šiais neteisėtais metodais vadovaujančiai grupei susiliejus su postkomunistiniais leidiniais „Kurier Wileński“, „Magazyn Wileński“, „Tygodnik Wileńszczyzny“ bei radijo stotimi „Znad Wilii“, finansuojamais iš Lietuvos ir Lenkijos biudžeto lėšų, stipriai remiant TV „Polonia“ korespondentams Lietuvoje ir aktyviai dalyvaujant Lenkijos diplomatinei atstovybei Vilniuje, atsirado kokybiškai naujas, ypač nenaudingas Lietuvos lenkų visuomenei reiškinys, kurį problemų žinovai apibrėžia kaip informacinį terorizmą, kai nedidelėje teritorijoje kompaktiškai gyvenanti, laikoma uždara, nepasiruošusi pokyčiams, nepakankamai išsilavinusi mažumai priklausanti gyventojų grupė veikiama vienašališkos, labai koncentruotos propagandos. Dėl jos lenkų gyventojai praranda tikrovės, perspektyvos ir moralinę orientaciją, painioja gėrį ir blogį, laikydami savo engėjus ir korumpuotus tikrąja to žodžio prasme postsovietinius pareigūnus bei sovietinius budelius gelbėtojais ir gynėjais.
Žinoma, visa tai padeda kurtis permanentinio nepasitenkinimo atmosferai, kurį vėliau visada, reikalui esant, galima nukreipti reikiama linkme.
Stebint diskusijas interneto portaluose, taip pat lengvai įžvelgiama, kad į šią „kovą“ įtraukiamas jaunimas, kuris, neturėdamas alternatyvių informacijos šaltinių, prisisunkia tos pačios atmosferos ir mentaliteto, kas ypač pavojinga lenkų visuomenei – nuolatinės „kovos“ atmosferoje, daugeliu atvejų propagandos ir politikavimo tikslais, neįmanoma gyventi, kurti ir vystytis. O nesant galimybei pateikti kitą sampratą, pažinti kitą nuomonę, surengti diskusiją, nesant kitų informacijos šaltinių gimtąja kalba, nuotaikos ir pažiūros nesikeis ir ateityje.
Tuo labiau kad Lenkų rinkimų akcijos ir minėtų leidinių veikėjams nekelia jokios abejonės, kad turi būti viena partija, už kurią visi privalo atiduoti savo balsą, privalo būti vienas lyderis ir viena nesveika, nediskutuotina nuomonė. Nes tik tokiomis sąlygomis jiems ir toliau seksis apgaudinėti lenkų visuomenę ir ja manipuliuoti.
Tačiau, kad visuomenė galėtų vystytis, kaip pastebėjo minėtasis J.Mackevičius, ji turi pasižymėti savo pažiūrų ir nuomonių įvairove, lyg plačiai išskleista vėduoklė. Ir „juo daugiau kaip 180 laipsnių ši vėduoklė išskleista, tuo daugiau liudija apie visuomenės brandumą, dinamiką, vadinasi, ir apie minties turtingumą. Tuo tarpu stipriai laikoma suskleista rankose greičiau sukelia trumpos lazdos jausmą...“ (Juzefas Mickevičius. Vokiškas kompleksas. Kultūra, 1956, Nr. 1(99)).
Tokia Lietuvos žiniasklaidos lenkų kalba padėtis yra problema, kurią pirmiausia turi spręsti pati lenkų visuomenė. Tačiau ji yra pernelyg sudėtinga, kad mažumos visuomenė galėtų ją pati išspręsti. Tuo labiau jau laikas suvokti, kad ilgesniam laikui neįmanoma užtikrinti tautinių mažumų informacijos poreikį per postkomunistinius leidinius, daugiausia leidžiamus už kitos valstybės lėšas, net jeigu ji šiandien deklaruoja partnerišką bendradarbiavimą.
Taip pat galima ir neslėpti, kad daug iš minėtos žiniasklaidos išpūstų konfliktų buvo įkvėpti bei remiami Lenkijos Respublikos ambasados Vilniuje. Pavyzdžiui, taip buvo su paminklu kareiviams, žuvusiems 1920 m. Varėnoje, taip buvo su Dievo gailestingumo paveikslo Šv. Dvasios bažnyčioje „gynyba“, taip buvo su organizacijų ir leidinių, demonstravusių kitas nuomones bandant kurti pilietinį pagrindą, naikinimu. Žiūrint iš ilgesnės perspektyvos, tiktai ambasadorės prof. Eufemijos Teichmann laikotarpį galima laikyti naudingu formuojant lenkų kaip Lietuvos piliečių ateities pažiūras. Taip pat nereikėtų pamiršti, kad tarp buvusio socialistinio lagerio šalių tik Lenkija turėjo vadinamąjį oficialų „apvalųjį stalą“, kurio metu įvyko buvusių ir naujų struktūrų įtakos sferų pasiskirstymas, ir tik Lenkijoje nebuvo atlikta diplomatinio korpuso liustracija. Todėl iš to, visų pirma, kyla daugelis įvairių dabartinės, tariamai oficialios Lenkijos vaizdų ir pozicijų, kurie gali būti vien tik sistemos ir priklausomybių interpretavimas.
Pavyzdžiui, dabartinis Lenkijos Respublikos ambasadorius Vilniuje, kuris pagal einančiojo prezidento viešąjį pareiškimą turėjo būti atšauktas dar prieš dvejus metus, savo diplomatinę veiklą pradėjo senais laikais Maskvoje, kur baigė Maskvos sovietinės diplomatijos institutą. Kad būtų lengviau susitarti, būtent tokios diplomatijos reikmėms Vilniuje per Varšuvą „visų lenkų prezidento“ pareigoms buvo paskirtas taip pat daugiametis „Czerwony Sztandar“ darbuotojas ir Maskvos politinės akademijos prie CK KPSS auklėtinis - vienintelis toks tarp lenkų Lietuvoje.
Ir ratas užsidarė.
Aišku, galima, svarstant apie istorines skriaudas, būti atkakliai įsitikinusiam, kad kuo Lietuvos lenkams blogiau, tuo geriau. Arba galima remti mažumos visuomenių plėtrą, pagal programas vykdant pilietinės integracijos planus, kas tikrai bus naudingiau. Viena, rodos, nekelia abejonių, kad politika, kuri buvo vykdoma iki šiol, pagrįsta postkomunistinės lenkų spaudos rėmimu ir politinių koalicijų su kriminalinio atspalvio veikla užsiimančiais asmenimis kūrimu, kas tariamai turėjo tenkinti lenkų mažumos visuomenės ambicijas, nepasitvirtino. Maža to, ji paprasčiausiai kenksminga tiek Lietuvai, tiek pačiai mažumos visuomenei.
