Aiškiau lyg nebūna. Ligi rinkimų belikę trys mėnesiai, o ten – nežinia, tad susigrobti Kuršių neriją reikia dabar, nedelsiant.
Parašiukai, vsio zakonno, kertam arba deginam (kaip Šnipiškes), varom statybas. „Taikos sutartyse“ parašysim, kad kas neteisėta – jau teisėta. Bet štai dvi moterys nesutinka, kalba apie kažkokius įstatymus, gaišina laiką. Tiesiog stribės. Rinkimai artėja. Iš čia bemaž ir desperatiškas draskymasis, kuriame dalyvauja besivienijantys gamtos lito mylėtojai, nusipelnę savaitę pagyventi geriau, ir pats bičiulių interesų apsaugos ministras.
Stilius ir veikimo būdai tokie, kad visi tie Neringos draskytojai turėtų lėkti iš postų, o ne dvi paskutinės mūsų visų gamtos gynėjos. Beje, prieš vieną dabar gal pritaikys nubraižytas automobilio dureles. Prezidentas kartais pasakydavo, kad yra nusivylęs vienu ar kitu ministru, tai kodėl dabar leidžia siautėti? Tokia moralinė priemonė yra, ir Prezidentas gali jos imtis.
Pasakęs „ko mes būsim verti, jei leisim?“ – pasakė ir apie save. Neleiskim, Prezidente, stokim kartu į piketą prie ministerijos ar prie to ministro bičiulio vagonėlio, jeigu jo nėra kam nuo kopų nutempti.
Atėjom prie ribos, kai grobimo laisvę vadina ta pačia laisve, už kurią žmonės galvas dėjo.
Nusidžiovinkit rankas, kurie tokius plakatus rašėt, nerijos rijikai. Pasileisk, seimeli, jei jau taip išsigimęs, kaip rašo Vytautas Rubavičius.
Kuršių neriją oficialiai užsimota sunaikinti ir jos pietinėje dalyje; turėtume ginti, šauktis bent UNESCO, bet gynybai reikia neišsigimusių valstybės struktūrų, o dabartinė veikla kompromituos bet kokį tarptautinį protestą prieš kitus. – Pasižiūrėkit į save!
Klaipėdos teatrui siūlau skubiai pastatyti H. Ibseno dramą „Liaudies priešas“.
Vytautas Landsbergis yra Europos Parlamento narys
