„Rūtos Vanagaitės pasisakymai mums yra nepriimtini ir nesuderinami su „Alma litteros“ leidyklos vertybėmis, todėl nusprendėme nedelsiant nutraukti bendradarbiavimą su R.Vanagaite ir išimti visas „Alma littera“ išleistas jos knygas, įskaitant ir ką tik pasirodžiusią knygą „Višta strimelės galva“, – pranešime spaudai teigė leidyklos „Alma littera“ vadovė Danguolė Viliūnienė.
Sekmadienį naujienų portalo tv3.lt redakciją pasiekė R. Vanagaitės komentaras apie susidariusią situaciją.
(Pabrėžiame, kad publikuojame netaisytą komentarą)
Praeitą savaitę rengiausi savo autobiografinės knygos “Višta strimėlės galva” pristatymui. Knyga išspausdinta 15 000 egzempliorių tiražu, ji jau pasiekė didžiųjų miestų knygynus ir prekybos centrus. Tai jau penktoji mano toje pačioje leidykloje, kuri dar prieš penketą metų išleido mano pirmąją knygą apie senų žmonių slaugą. Aš jaučiausi vertinama, vertinau ir leidyklos vadovus, ir nuostabius jos darbuotojus. Penkeri bendro darbo metai, keturi bestseleriai, ir galbūt naujas - jau pakeliui.
….O tuo metu visai kitoje vietoje, Lietuvos respublikos seime gimė iniciatyva pavadinti 2018-uosius metus legendinio partizanų vado Adolfo Ramanausko - Vanago metais. Perskaičiusi tą žinią vėl nukeliavau į Lietuvos ypatingąjį archyvą – juk ten praleidau vos ne metus rašydama “Mūsiškius”. Vėl varčiau Adolfo Ramanausko- Vanago bylą, kurioje buvau radusi liudijimus ir prisipažinimus kurie man pasirodė ne visai herojiški. Visus klausimus, kurie man kilo skaitant bylą, rengiausi kartu su dokumentų kopijomis pateikti Seimo Istorinės atminties komisijai, kad parlamentarai kartu su istorikais į juos atsižvelgtų prieš priimdami galutinį sprendimą dėl 2018-ųjų.
Apie perskaitytą informaciją pasakiau man paskambinusiam LRT žurnalistui – pasakiau anksčiau, nei buvo numatytas pokalbis seime. Žurnalistą domino, ar Adolfas Ramanauskas- Vanagas yra prisidėjęs prie žydų žudynių 1941-ųjų vasarą. Atsakiau, kad jo byloje tokių duomenų neradau, bet radau kitą mane suneraminusią informaciją. Ja ir pasidalinau.
Jei man kilę klausimai dėl Adolfo Ramanausko-Vanago viešumoje nuskambėjo kaip kaltinimai šiai labai tragiškai asmenybei, to tikrai neketinau daryti. Nesu tikra, ar Adolfas Ramanauskas – Vanagas yra herojus, kankinys, ar tiesiog aplinkybių palaužtas žmogus. O gal visa tai kartu. Aš rašytoja ir žurnalistė. Mano pareiga domėtis, ir domėtis daugiau ir giliau. Aš neturiu atsakymo į visus man kilusius klausimus: teatsako objektyviai tą laikotarpį tyrinėjantys LIetuvos istorikai. Bet teatsako jie atsižvelgdami į archyvuose esančios medžiagos visumą, neatrinkdami tik to, kas naudinga ir kas ne kuriai nors politinei jėgai ar pripažintam naratyvui. Faktų atranka jų naudingumo principu, vadinamoji “istorijos politika” vyravo sovietmečiu, o juk sovietmetis Lietuvoje baigėsi. Labai norėčiau tuo tikėti.
Ir dar apie sovietmetį ir apie Putiną. Prieš keletą savaičių, kalbėdama nuostabiame antiputiniškame, unikaliame “Dialogų” forume Sankt Peterburge į klausimą ar galima sustabdyti emigraciją iš Lietuvos, atsakiau su sarkazmu: galima, jei Putinas okupuos Lietuvą ir uždarys jos sienas. Tai buvo juodo humoro frazė, pasakyta tikriausiai ne vietoj, ir ne laiku ir, be abejo, dabartinėje geopolitinėje situacijoje gerokai per juoda. Bet man kaip Lietuvos pilietei, mylinčiai savo kraštą, baisu, kad mano tauta iš savo tėvynės bėga nesulaikomai. Žmonės bėga ne tik nuo skurdo, bet ir nuo korupcijos, nuo jausmo, kad savo valstybėje tu esi niekas. Kilus dabartiniam skandalui vienas buvusių valstybės vadovų viešai pavadino mane Dušanskiene ir pasiūlė nueiti į mišką, susirasti medį, pasimelsti ir “nusiteisti”. Tai perskaičiusi dar kartą pagalvojau: štai nuo šitokios valstybės , nuo šitokio požiūrio į žmogų ir bėga mano tauta.
Leidykla žaibiškai sureagavo į skandalą ir informavo žiniasklaidą, kad visos mano knygos bus nedelsiant surinktos iš prekybos vietų ir sunaikintos. Man tai buvo skaudu ir netikėta. Mano knygos – mano vaikai, leidyklos vaikai, ir jos apie žmonių gyvenimą, žmonių tragedijas ir laimę, o ne apie kokį nors Putiną ir ne apie Ramanauską.
Poetas Heinrichas Heinė prieš du šimtmečius pasakė: “Ten, kur deginamos knygos, kada nors bus deginami ir žmonės “ Hitlerinėje Vokietijoje taip ir įvyko. Stalino valdymo laikais Michailas Bulgakovas pasakė kitą, daug optimistiškesnę frazę: “Rankraščiai nedega”. Aš esu optimistė.
