Pasak "Lietuvos žinių", Sergejus Artiomenka, prisistatęs kaip regioninės plėtros posovietinėje erdvėje ekspertas, pasiryžo duoti atsaką prof. V. Landsbergio paskelbtoms publikacijoms žurnale „Veidas“ ir tinklalapyje „Balsas.lt“.
Rusijos ekspertą labiausiai piktina tai, kad prof. V. Landsbergis negaili kritikos Rusijai. „Iš principo tai nestebina, galų gale Europos parlamentaro darbas toks ir yra – kalti prie gėdos stulpo tuos, kuriuos laikai savo priešais, – rašo jis Rusijos informacinės agentūros REGNUM straipsnyje. – Tuo labiau turint tokią palankią auditoriją tarp tų, kurie mano, kad Rusija visada ir dėl visko kalta. Diskutuoti ar aptarinėti šiuos „kaltinimus“ beprasmiška.
Ir V. Landsbergis, ir jo gerbėjai visada ir visur matys grėsmingą „Gazprom“ ir Kremliaus šešėlį. Taip jau juos išauklėjo. Išauklėjo Sovietų Sąjungoje kovos su tarptautiniu imperializmu dvasia“. S. Artiomenka dar priduria, kad "kovos su Rusija įkarštyje dešinieji taip įsijaučia, kad ima abejoti visa dabartine pasaulio tvarka“.
Baltijos šalys – kritikos objektas
Toks „nuoširdus“ S. Artiomenkos pasipiktinimas neatsitiktinis. Nuo balandžio Rusijos televizijos kanalai kone kasdien randa progą pakritikuoti Estiją dėl to, kad ji „negerbia“ Rusijos karių ir siekia išmokyti norinčius ten gyventi jaunus rusus kalbėti estiškai, o Latviją už tai, kad ši „aukština“ nacius.
Praėjusią savaitę iš aukštos tribūnos apie tai piktu tonu kalbėjo ir pats Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, užsipuolęs visas Baltijos valstybes, o paskui ėmęs vardyti, kuo kuri iš jų neįtiko Rusijai.
Tačiau jis taip ir nerado dėl ko papriekaištauti Lietuvai. Užtat dabar Rusijos ekspertai, matyt, atidžiai sekantys Lietuvos spaudą, pagaliau rado dėl ko galima prikibti prie Lietuvos ir iš karto pateikė klausimą, ar Lietuva pasirengusi atsisakyti Vilniaus ir Klaipėdos.
Labiausiai Rusijos ekspertas pasipiktino, kad V. Landsbergis Jaltos ir Potsdamo konferencijas dėl pokarinio pasaulio perdalijimo pavadino „gėdingomis“, todėl jis ir nutarė priminti, kad tose konferencijose buvo ne tik sutarta dėl teritorinio Europos padalijimo, bet ir nuspręsta įkurti Jungtinių Tautų Organizaciją (JTO).
„Jei sektume V. Landsbergio logika, tai viską, kuo paremta pokarinė Europos ir pasaulio tvarka, reikėtų peržiūrėti. Juk V. Landsbergis nepasidrovėjo nurodyti, kad Baltijos šalys savarankiškai ir vienašališkai peržiūrėjo dalį tų sprendimų 1990-1991 metais“, – rašo S. Artiomenka, pasišaipydamas, kad tokie profesoriaus teiginiai atveria plačias perspektyvas Lietuvos diplomatijai.
„Apibūdinus Jaltos ir Potsdamo susitarimus kaip gėdingus ir būtinus peržiūrėti, Lietuvai laikas pradėti aktyviai siekti, kad į Lietuvos sudėtį būtų grąžinta Mažoji Lietuva, t. y. dalis Kaliningrado srities. Be to, vadovaujantis V. Landsbergio teiginiu, Lietuva turi teisę pareikšti finansines pretenzijas Didžiajai Britanijai ir JAV, nes jos buvo tų „gėdingų“ susitarimų, vadinasi, ir Lietuvos okupacijos, dalyvės. Juk tose konferencijose SSRS antihitlerinės koalicijos sąjungininkai nė žodeliu neužsiminė apie būtinybę suteikti nepriklausomybę Pabaltijo respublikoms“.
Straipsnio autorius eina dar toliau siūlydamas Lietuvai įdėmiai perskaityti Winstono Churchillio memuarus, kuriuose rašoma, kaip „Didžiosios Britanijos premjeras aktyviai priešinosi tam, kad Lietuvos TSR (?) nebūtų įtraukta į JTO, užtat visiškai neprieštaravo, kad toje organizacijoje būtų atstovaujama Baltarusijos ir Ukrainos socialistinėms respublikoms ir net aktyviai tą siūlymą palaikė.
Taigi Lietuvai kartu reikėtų atskirai prašyti ir kompensacijos iš Jungtinės Karalystės, nes po 1991 metų vietas JTO jai teko išsikovoti, ne taip, kaip Ukrainai ir Baltarusijai, kurios tas vietas tiesiog išsaugojo. Be to, jei jau JTO buvo faktiškai sukurta remiantis „gėdingais“ susitarimais, tai aišku, kad anot V. Landsbergio, yra prasmė „peržiūrėti“ ir ją“.
S. Artiomenkos teigimu, V. Landsbergis jau žengė ta kryptimi pirmą žingsnį, nes tinklalapyje „Balsas.lt“ reikalauja, kad Europos Parlamentas, o ne JTO steigtų tarptautinius tribunolus ir nuteistų Rusiją. Būtent dėl to Rusijos ekspertas siūlo NVS šalių parlamentinei asamblėjai pagalvoti, kaip sukurti tarptautinį tribunolą, kuriame būtų pasmerkta Lietuvos Respublika už neteisėtą Irako ir Afganistano okupaciją.
Teigdamas, kad Lietuva, įstojusi į ES ir NATO, nesugeba rasti jokių naujų užsienio politikos gairių, S. Artiomenka pataria Lietuvos užsienio reikalų ministerijai pasinaudoti „V.Landsbergio doktrina“ generuojant naujas iniciatyvas ne tik regioniniu, bet ir tarptautiniu mastu.
„Geradarė“ Rusija
Straipsnio autoriui atrodo, kad „buvęs sovietų, o dabar antisovietų profesorius“ labai jau nenori, kad antisovietinėje retorikoje pirmautų estai, todėl vis rodo pavyzdžiu Lietuvai Estijos valstybės veiksmus. Užtat iš straipsnio dvelkte dvelkia Rusijos susirūpinimas mūsų valstybės gerove ir jos ateitimi.
„Matyt, preferencija antirusiškai pozicijai tokia didelė, jog V. Landsbergis pasiryžęs rizikuoti tarptautiniu Lietuvos įvaizdžiu (įvesdamas terminą „gėdinga Jalta ir Potsdamas“), savo valstybės ekonomine gerove (kas norės turėti ekonominių ryšių su šalimi, kuri nuolat kelia skandalus ir amžinai ko nors reikalauja iš kaimynų) ir aiškiai pasirengęs patikslinti Lietuvos sienas, nes dabartiniai Lietuvos valstybės kontūrai buvo suformuoti būtent po „gėdingų“ Jaltos ir Potsdamo konferencijų“.
Tačiau už tai, kad Lietuva apskritai egzistuoja, ji labiausiai turi būti dėkinga Rusijai, mat jei ne jos geranoriškumas ir rūpinimasis, mūsų valstybės nebūtų pasaulio žemėlapyje, nes ji paprasčiausiai neturėtų savo teritorijos.
„Dėl tų konferencijų, taip pat Sovietų Sąjungos, Lietuva šiandien turi sostinę Vilnių (Stalino atimta iš lenkų ir perduota Lietuvos valstybei 1940 m.), didžiausią jūrų uostą Klaipėdą (atimtas iš vokiečių ir prijungtas prie Lietuvos 1945 m.), dalį vadinamojo Suvalkų kyšulio (1940 m. „nusikalstamas“ sovietų režimas išpirko iš Vokietijos ir atidavė Lietuvai) ir dalį buvusių baltarusių žemių (perduotos Lietuvai kaip dovana narystės SSRS proga 1940 m.)“.
Taigi viską mums davė Rusija ir Stalino režimas, tik mes kažkodėl to neįvertiname.
Straipsnio autorius daro išvadą, esą „antisovietinė retorika vis vien gali būti naudinga. Juk visada visas nesėkmes tiek ekonomikoje, tiek valstybės kūrime, galima suversti Rusijai. O jei ims nesisekti ir tarptautinėje arenoje, tai kaltininką taip pat galima rasti Rusijoje. Juk V. Landsbergio taip šlovinamiems estams tai puikiai sekasi“.
Tačiau ar ne taip elgiasi pati Rusija, nuolat peršanti savo piliečiams mintį, neva dėl jos problemų labiausiai kaltos Baltijos valstybės ir Gruzija. Net žinomas rusų apžvalgininkas Leonidas Radzikovskis kartą pasišaipė iš to, kad rusai didžiausiais savo priešais laiko Estiją ir Gruziją. O jei dar Liuksemburgas antrą frontą atidarytų, Rusijai apskritai būtų galas.
