Mano pasą vartantis jaunas vyras, vilkintis civiliais drabužiais, klausia: „Ar buvote Bučoje?“ Mes sėdime mažoje patalpoje be langų 2-ajame Šeremetjevo oro uosto terminale. Pirmą kartą po šešių mėnesių grįžau į Maskvą – miestą, kuriame gyvenu jau 14 metų. Tačiau šįkart Rusijos institucijos norėjo užduoti man kelis klausimus.
Pasienio pareigūnas paėmė mano pasą. Tuomet kiti du pareigūnai su manimi pasikalbėjo. „Ką galvojate apie specialiąją karinę operaciją?“, – paklausė vienas jų, kai kitas jau buvo palikęs kambarį. „Specialioji operacija“ – tai rusų kalbos naujadaras, kuriuo yra įvardijamas karas Ukrainoje. „Karas yra baisus“, – atsakiau. Taigi dabar, po kelių valandų laukimo, buvau pakviestas antrą kartą. Jaunas vyras prisistatė Aliko vardu. Tikėtina, kad jis yra FSB agentas.
Tiesa tokia, kad taip, aš buvau Kyjivo apylinkėse esančioje Bučoje ir mačiau ten Rusijos karių įvykdytus nusikaltimus prieš Ukrainos gyventojus. Rusijos vadovybė tikina, kad visa tai tėra Vakarų žiniasklaidos – tai yra, tokių žmonių, kaip aš – inscenizuotas melas. Mačiau, kokie yra Vladimiro Putino atakos prieš Ukrainą padariniai. Lygiai taip pat, kaip Alikas turi klausimų man, aš turiu klausimų Rusijai. Kas vyksta šioje šalyje? Šalyje, kuri pradėjo man nesuvokiamą karą. Šalyje, kurią pažįstu jau tiek laiko, tačiau vis vien nesugebu jos perprasti.
Alikui užtenka ir paprasčiausio atsakymo: „Taip“. Jis mandagiai paprašo peržiūrėti mano telefone esančias nuotraukas (aš mandagiai atsisakau) ir nerašyti blogų dalykų apie Rusiją (sumurmu atsakymą, kuriuo bandau išsisukti). Po gerų trijų valandų, mano laukimas baigiasi. Aš patenku į šalį.
Per visą šį laiką, kurį praleidau gyvendamas Maskvoje, ne kartą bandžiau pakeisti savo draugų geografijos suvokimą. Tie patys berlyniečiai, kurie skraido ilsėtis į Atėnus, Palermą ar Madridą, nežinojo, kad iki Maskvos jie lėktuvu gali nusigauti vos per dvi su puse valandas. Rusija jiems atrodė nepasiekiama ir tai mane liūdino.
Tačiau V. Putinas ir pasaulio politika parodė, kad aš klydau ir kad Maskva tikrai tapo nuo pasaulio atitolusiu kraštu. Čia nebėra tiesioginių skrydžių iš Vokietijos. Mano „Aeroflot“ skrydis iš Antalijos į Šeremetjevą buvo penkiomis valandomis ilgesnis, nes siekiant išvengti oro erdvės virš pietinės Rusijos dalies turėjome skristi iki Kazachstano sienos. Maskva dabar tapo tik tolimųjų reisų tikslu.
Jeigu nežinotumėte, kad Rusija vykdo karą prieš jos kaimyninę valstybę, to Maskvoje tikrai nepastebėtumėte. Čia retai sutiksi „Z“ simbolį, jau tapusį savotišku „specialiosios karinės operacijos“ sinonimu. Jo nematyti nei ant pastatų, nei ant žmonių automobilių. Kartais pakelėje gali pamatyti kabantį kario portretą, tačiau nieko daugiau. Čia viešoji erdvė yra atribota nuo karo šurmulio.
Tačiau tokio šurmulio pilna televizijoje ir radijuje. Tai suprantu namie įsijungęs savo radijo imtuvą, kuriuo anksčiau klausydavausi „Echo Moskvy“ bangų. Nors ši stotis priklausė „Gazprom“ dukterinei įmonei, ji tapo liberalios, opoziciją palaikančios Maskvos visuomenės dalies forumu. Vietoje muzikos, jie transliuodavo diskusijų ir pokalbių laidas. Ši stotis tapo mano gyvenimo Maskvoje garso takeliu.
Kai vėl įsijungiau radijo imtuvą grįžęs į Maskvą liepos mėnesį, 91.2 dažnis buvo perimtas kitos radijo stoties – „Radio Sputnik“. Tai valstybinei žiniasklaidos grupei „Russia Today“ priklausanti propagandinė stotis. Tuo metu eteryje buvo kalbama apie Rusijos raketų ataką prieš Vinicą. Jaunos moters balsas aiškino, kodėl yra negerai jausti perdėtą užuojautą Ukrainos civiliams. Koketišku tonu ji sako: „Man taip pat yra gaila šunų, kačių, arklių ir paukščių. Tačiau, šiuo atveju, nereikėjo viso to pradėti.“
„Echo Moskvy“ buvo įkurta 1990 metais, bet kovo mėnesį buvo priversta užsidaryti dėl kaltinimų skleidžiant „melagienas“ apie „specialiąją karinę operaciją“ Ukrainoje.
Venediktovas iš priešo tapo išdaviku – tai dvi skirtingos kategorijos
Už Užsienio reikalų ministerijos įsikūrusiame restorane susitinku su Aleksejumi Venediktovu, kuris vadovavo šiai stočiai daugiau nei 24 metus. Dėl jo baltų ir pasišiaušusių plaukų jis šiek tiek primena pamišusį mokslininką.
Man A. Venediktovas yra Maskvos, kuri vasario 24 d. žuvo visam laikui, simbolis. Tai buvo miestas, kuriame nebebuvo demokratijos, tačiau kuriame galingieji ir opozicija vis dar susidurdavo akis į akį. Šie ryšiai tuomet dar nebuvo galutinai nutraukti.
A. Venediktovas užsibrėžė tikslą neskaldyti pasaulio į draugus ir priešus, jis siekė eiti riba tarp valdžios ir opozicijos, būti skirtingų pusių tarpininku. Jam yra tekę gerti vyną su V. Putinu, jis pažinojo ministrus, draugavo su V. Putino atstovu spaudai ir propagandos kanalo „RT“ vadove. Savo radijo stotyje jis reguliariai mikrofoną duodavo ir aršiems demokratijos priešininkams, pavyzdžiui, rašytojui Aleksejui Prochanovui. Po „Echo Moskvy“ uždarymo rašytojas sakė, kad tie, kurie nori ir toliau klausytis šios stoties, gali: „Priglausti savo ausį prie žemės. Ar girdite Donbase riedančių tankų garsą? Čia kalbu aš.“
Kiekvieną rudenį A. Venediktovas ir jo radijo stotis surengdavo didžiulį vakarėlį, kur susitikdavo valstybės pareigūnai, Dūmos deputatai, „Pussy Riot“ aktyvistės ir opozicijos politikai. Jie kartu mėgaudavosi vynu ir užkandžiais Zurabo Ceretelio meno galerijoje tarp kičinio stiliaus carų portretų ir milžiniško obuolio su viduje jo esančiomis erotinio pobūdžio miniatiūromis. Kartą atėjo net ir Michailas Gorbačiovas. Prie įėjimo stovėdavo ekscentriškai apsirėdęs vakarėlio šeimininkas su medkirčio marškiniais ir apsaugine liemene. Jis tapo linksmų ceremonijų represuotai, bet vis dar funkcionuojančiai, visuomenei meistru. Ir šie žmonės, net ir metams bėgant, vis dar susitikdavo jo namuose, net jeigu susirinkdavo ir nebe tiek daug politikų ir verslininkų.
Dabar atspalvių ir pustonių pilna Rusija žuvo kartą ir visiems laikams. Režimas reikalauja vienareikšmiškumo ir atsidavimo. A. Venediktovas prarado savo vaidmenį.
„Jau vasario 24 d. žinojau, kad jie uždarys mano stotį. Net jeigu transliuotume tik muziką“, – sakė A. Venediktovas. Tiesa, panašu, kad jis stengėsi paspartinti pabaigą: „Atėjau į studiją anksti ryte ir pasakiau: „Tai turės pražūtingų pasekmių mano šaliai. V. Putinas padarė nesuvokiamą klaidą.“ V. Putinas tai suprato kaip išdavystę.“
Išdavystės yra svarbi V. Putino mąstymo kategorija. 2000 metų vasarą, po pirmosios rimtos jo prezidentavimo krizės, kai nuskendo povandeninis laivas „Kurskas“, net kelias valandas trukusio pokalbio metu V. Putinas A. Venediktovui sakė, kad reikia skirti priešus nuo išdavikų.
Tuomet V. Putinas aiškino, kad priešai su tavimi kovos atvirai, tu žinai, kokia jų nuomonė. O išdavikai smeigia peilį tau į nugarą. Su priešais gali susitarti. Tačiau išdavikams negali rodyti net menkiausio pasigailėjimo.
„Ir kurioje kategorijoje esu aš?“, – paklausė A. Venediktovas.
„Priešas“, – besijuokdamas atsakė V. Putinas.
„Dabar perėjau į kitą kategoriją“, – sakė A. Venediktovas. Balandžio mėnesį jis buvo paskelbtas „užsienio agentu“. Šis terminas yra vartojamas, kai norima apibūdinti žiniasklaidos priemones ir individus, kurie, esą, yra paveikti užsienio įtakos arba gauna užsienio finansavimą. Dauguma valstybės pareigūnų nutraukė bet kokius ryšius su A. Venediktovu.
Simonian tiki, kad ukrainiečiai bombarduoja patys save?
Kovo pradžioje, kai radijo stotis jau buvo uždaryta, A. Venediktovas susitiko su „RT“ vadove Margarita Simonian. Jis ją vadina Margo, kadangi jiedu yra bičiuliai. A. Venediktovas į susitikimą atsinešė Ukrainoje kare žuvusių vaikų nuotraukas. „Sakiau: „Margo, jie tokie pat vaikai, kaip ir tavieji.“ Maniau, kad ji pradės man ką nors kalbėti apie atsitiktines civilių aukas. Tačiau jos akys užtemo ir ji pasakė: „Naciai patys save bombarduoja. Visa tai surežisuota.“ Ji neapsimetinėja, ji tikrai tuo tiki“, – po šio pokalbio jis su ja nebepalaiko jokio kontakto.
Gali kilti klausimas, kaip vienintelės Kremliui kritiškos radijo stoties vadovas iš viso galėtų bendrauti su vyriausia šalies propagandiste. Ko jis tikėjosi?
Kai kurie opozicijos nariai A. Venediktovą laikė tik pusiau bendradarbiu, geriausiu atveju – nepavojingu juokdariu.
A. Venediktovui M. Simonian empatijos Ukrainos vaikams trūkumas yra puikus Rusijos visuomenės atspindys. „Vienuolika milijonų Rusijos šeimų turi artimų giminaičių Ukrainoje. Tai reiškia, kad yra apie 40 mln. žmonių, kurių motina, tėvas, brolis, sesuo ar anūkai gyvena ten. Ir tuomet pastebi tą paramą karui. Kaip taip gali būti?“, – klausia pašnekovas. Jo teigimu, vien propaganda to nepaaiškina: „Žmonių viduje yra kažkas blogo. Tai susiję su mažąja sese Ukraina, kuri yra laikoma išdavike, nes ji nori gyventi geriau nei gyvename mes.“
Apibrėžti santykį tarp rusų ir ukrainiečių yra sudėtinga ir dėl to, kad jis keičiasi. Kiekviena rusų karta turi savo Ukrainą. Vyresnio amžiaus žmonėms, Ukraina tėra regionas, kur žmonės kalba juokingu kaimietišku dialektu ir mėgsta valgyti šoninę. Laikui bėgant, jie susitaikė su tuo, kad šie žmonės sukūrė savo atskirą valstybę. Tačiau jie niekaip negali įsivaizduoti jos kaip užsienio valstybės.
Bet jaunesniems rusams Ukraina yra užsienio valstybė. Jiems nerūpi, kad ji nori priartėti prie Vakarų. O aštuoneri susvetimėjimo metai, sekę po 2014-ųjų Krymo aneksijos, jiems paliko stiprią žymę.
Man atrodo, kad tiek seni, tiek jauni rusai nesupranta Ukrainos. Jaunesni žmonės bent jau yra pranašesni, nes jie suvokia, kad nieko apie ją nežino. V. Putinui yra 69-eri. Ir net jis nesuvokia, kiek nedaug jis žino apie Ukrainą.
A. Venediktovas mano, kad V. Putinas į priešus ir išdavikus skirsto ne tik žmones, bet ir tautas. „Baltijos šalys V. Putinui yra priešės. Ukrainiečiai yra išdavikai – mūsų žmonių dalis, kuri išėjo, apleido mus ir nuėjo pas prakeiktą NATO ir Vakarus“, – taip šią situaciją Latvijos prezidentui prieš kelias dienas aiškino A. Venediktovas. Rusijos apsisprendimą panaudoti jėgą galima paaiškinti jos tariamu artumu ukrainiečiams.
Tik praėjus pradiniam šio karo sukeltam šokui, A. Venediktovas sugebėjo suprasti V. Putino veiksmų logiką. „Ši „specialioji operacija“ puikiai jam tinka. V. Putinas yra fanatikas“, – sakė jis. Pašnekovo manymu, Rusijos lyderio pasaulėžiūra jau daugelį metų yra tvirtai nusistovėjusi: „Mane stebina ne V. Putinas, o Rusijos visuomenė.“
Kovo pabaigoje kažkas prie A. Venediktovo buto paliko nupjautą kiaulės galvą, o ant jo durų buvo nupieštas Ukrainos herbas ir žodis „Judensau“ (žydų kiaulė). Iš kitos pusės, gatvėje prie jo prieina žmonės ir dėkoja jam, kad jis vis dar Rusijoje. „Kol nesulauksiu fizinių grasinimų, tol liksiu šalyje, – teigė A. Venediktovas. – Tačiau vienintelis dalykas, kurį galiu daryti dabar yra paguosti, gydyti ir nuraminti.“
Rusai nesugeba priimti informacijos, kad jie yra blogiečiai
Dauguma mano kolegų, draugų ir pažįstamų rusų paliko Maskvą kovo pradžioje, kai pasklido gandai, kad bus paskelbta karo padėtis. Dalis miesto tiesiog dingo. Dabar, kai kurie jų grįžta. Tarp tų, kurie paliko šalį, ir tų, kurie liko, jaučiamas nusivylimas ir abipusis skausmas. Garis Kasparovas, buvęs šachmatų čempionas ir opozicijos politikas, teigė, kad visi šalyje likę asmenys yra: „Asmeniškai atsakingi už šį karą“.
Vienas mano draugas žurnalistas, kuris liko, sakė: „Mano draugų ratas smarkiai sumažėjo.“ Jis jaučia kartėlį dėl tų, kurie bėgo, rodomos moralinės arogancijos. „Visa kūrybininkų klasė parodė tikrąsias savo spalvas“, – tikino jis.
„Nėra jokio gero sprendimo. Yra tik pasirinkimas tarp dviejų blogų“, – tikina Marina Litvinovič, su kuria susitikau kavinėje. M. Litvinovič yra pilietinių teisių aktyvistė ir opozicijos politikė su įdomia praeitimi. Kai ji buvo jauna, ji dirbo Kremliaus atstove spaudai, vėliau milijardieriui Michaillui Chodorkovskiui, G. Kasparovui ir Kseniai Sobčak – spalvingai įžymybei, kuri 2018 metais Rusijos prezidento rinkimuose stojo prieš V. Putiną, taip bandydama pagyvinti nuobodžią rinkimų kampaniją.
Prasidėjus invazijai į Ukrainą, M. Litvinovič pradėjo rengti protestus. Išėjusi iš namų ji buvo suimta. Balandžio mėnesį ji ragino žmones likti šalyje: „Čia bus daug darbo. Kas jį atliks, kai visi pabėgsite?“
M. Litvinovič yra suorganizavusi ne vieną diskusiją, kad išsiaiškintų, kodėl kai kurie rusai palaiko „specialiąją karinę operaciją“. Ji pasakoja apie beveik religinį įsitikinimą, kad karas yra teisingas. „Tu negali jų įtikinti racionaliais argumentais. Jie tikina, kad karą pradėjome ne mes, nes mes esame geriečiai. Mes nežudome taikių piliečių, nes esame geriečiai. Mes neniokojame miestų, nes esame geriečiai. Kai paklausi žmonių apie Bučą ir Mariupolį, jie sako: „Mūsų kariai nesugebėtų to padaryti.“
Tai tikslingas Kremliaus karo retorikos rezultatas. Invazija į Ukrainą yra pateikiama kaip būtinas žingsnis galutinei pergalei prieš Adolfo Hitlerio Vokietiją išplėšti. Kova su nacizmu yra pateikiama taip, tarytum pati Ukrainos nacionalinės valstybės idėja būtų fašistinė. Ja bandoma modernų konfliktą įkrauti praeities energija.
„Žmonės negali susitaikyti su mintimi, kad mes esame blogiečiai. Tai suniokotų jų pasaulį, jų šalį, jų požiūrį į viską, kas nutiko per pastaruosius 30 metų“, – sakė M. Litvinovič. Ji lygina šią situaciją su Sovietų Sąjungos griūtimi. Tuomet, dar būdama paauglė, ji prisijungė prie komjaunimo – komunistinės jaunimo organizacijos: „Buvau šokiruota, kai viskas, kas manėme yra gėris, staiga tapo blogiu. Netilo kalbos apie Josifą Staliną ir jo represijas.“
Gali būti, kad rusų įsitikinimas karo ir jų kariuomenės teisumu negali būti paneigtas, sako politikos ekspertė M. Litvinovič. „Galbūt turėtume palikti ramybėje žmones ir jų įsitikinimus ir sutelkti dėmesį į V. Putiną ir jo nusikalstamus įsakymus. Lygiai taip pat kaip tuomet, kai visą kaltę tiesiog suvertėme J. Stalinui.“
M. Litvinovič kalba lengvai ir sklandžiai, tarytum jai nekyla joks pavojus. Jos jauniausiajam sūnui yra 10 metų. Yra didelė tikimybė, kad moteriai pavyktų išvengti kalėjimo iki kol jam sukaks 14 metų. Tačiau būdamas Rusijoje negali pasikliauti vien tuo. Ji žino, ką patiria kaliniai, nes ji juos lanko kaip pilietinių teisių aktyvistė. Atėjo laikas ruoštis: vėl nueiti pas dantistą, patikrinti vaikų dokumentus, susiplanuoti ilgesnį pabėgimą iš šalies.
„Keleri metai kalėjime man nekelia daug baimės, – tikino aktyvistė. – Septynerių metų būtų per daug, bet štai kokie treji...“ Septyneri metai kalėjime – tokią bausmę už kritiką karui gavo Maskvos savivaldybės tarybos narys Aleksejus Gorinovas. Prokurorai jį apkaltino pažeidus įstatymą, draudžiantį skleisti melagienas apie kariuomenę.
Negali pabėgti iš povandeninio laivo
Nėra geresnio skirtumo tarp Rusijos ir Ukrainos visuomenių, kaip šių tautų pasiryžimas paklusti beveik monarchinei valdymo formai. Rusijos visuomenei, tai geriausiai žinoma sistema. Per tris dešimtmečius Ukrainoje įvyko net penki teisėti valdžios pasikeitimai – Rusijoje nė vieno.
Niekas, net ir elitas, nemano, kad galėtų paveikti prezidentą. Seniai praėjo dienos, kai V. Putinas priklausė nuo jų ir veikė kaip arbitras tarp skirtingų klanų. Dabar net ir elitas priklauso nuo V. Putino. Ir jie dreba. Pasipriešinimas ir net pabėgimas atrodo beprasmiškas.
„Negali pasprukti iš povandeninio laivo, – sakė vienas verslininkas. – Pasakiau savo vaikams: „Dabar mūsų užduotis yra išgyventi.“
„V. Putinas padarė tokią milžinišką klaidą, kad jis niekada jos nepripažins. Jau verčiau jis išgers nuodų“, – sakė vienas buvęs aukšto lygio pareigūnas. Jis pasakoja, kad jam prireikė net mėnesio su puse atsigauti nuo įsiveržimo į Ukrainą sukelto šoko: „Kas rytą pabusdavau ir bandydavau suprasti, ar visa tai išties vyksta.“
Tačiau ar tai nereiškia, kad reikia kritikuoti šį karą? „Politiniais klausimais komentarų nedalinu, – atšauna vyras. – Be to, vis tiek negali nieko pakeisti.“
Nėra aišku, kas šioje autokratinėje sistemoje vis dar turi bent kiek įtakos V. Putinui. Tai, kaip į šį klausimą yra atsakoma, dažnai suteikia daugiau informacijos nei pats atsakymas. „Juris Kovalčiukas. Jis, iš esmės, yra antrasis po V. Putino“, – sušnabžda vienas, pirštu rodydamas į lubas, lyg bandydamas parodyti pasiklausymo įrangą. J. Kovalčiukas yra artimas V. Putino vaikystės draugas ir bankininkas, kuris, manoma, gali bet kada susisiekti su prezidentu. Atsisveikinant su pašnekovu, jis man sako: „Būk atsargus! Pastaruoju metu Maskva yra pilna informantų.“
Tačiau Maskvos elitas yra paklusnus ne tik iš baimės. Dabar jie susiduria ir su bejėgiškumu, nes jiems yra taikomos Vakarų valstybių sankcijos, su jais nebenori bendradarbiauti užsienio bankai. „Dabar randasi nauja žmonių klasė, kuriems rūpi V. Putino režimo išlikimas. Kitaip būtų atimtas net ir čia esantis jų turtas“, – sakė buvęs pareigūnas. – Visa valdžia tapo V. Putino įkaite. Tai galima pasakyti ir apie V. Putino įpėdinius. Rusija dar ne vienerius metus bus visiškai izoliuota.“
Ką galima pasakyti apie elitą, tą patį galima pasakyti ir apie paprastus rusus. Jų nuomone, sankcijos tik patvirtina, kad šis karas iš tiesų nėra Rusijos ataka prieš Ukrainą, o bandymas apsiginti nuo valdingų ir įnoringų Vakarų.
„Jie sako, kad mes pradėjome karą Donbase ir Ukrainoje. Tačiau iš tiesų jį sukėlė Vakarai“, – liepos mėnesį sakė V. Putinas. Sakydamas tai, jis omenyje turėjo 2014 metų Euromaidano revoliuciją, kuri jo akyse buvo agresyvus Vakarų išpuolis ir, iš dalies, gimtoji nuodėmė, iš kurios ir kilo visos bėdos.
Remiantis šia argumentacija, Rusija 2022 metais pradėjo „specialiąją operaciją“, tačiau „karą“ neva pradėjo Vakarai 2014 metais. „Kaip žmogui gali atrodyti, kad karas yra gerai? Karas visada yra blogas“, – sako taksistas, kai paklausiu jo nuomonės. Iškvėpiu su palengvėjimu. „Bet ne mes jį pradėjom“, – prideda jis ir pradeda ginti „specialiąją operaciją“ bei šaipytis iš kvailų ukrainiečių, kurie, jo nuomone, vietoje prezidento išsirinko klouną. „Jie bent kartą galėjo balsuoti su savo galva!“, – šaukia jis.
Net ir patys maskviečiai negali pasakyti, kaip dauguma vertina karą, nes jie tarpusavyje apie tai šneka retai. Aš išgirstu tiek palaikymo, tiek kritikos.
„Per televizorių rodė karių motinas, su pasididžiavimu kalbančias apie jų žuvusius sūnus. Aš gerklę perkąsčiau kariuomenės vadovams: „Atiduokit man mano sūnų! Kaip drįstat išsiųsti jį į karą!”, – pasakoja viena kaimynė.
„Aš nusivyliau rusais“, – teigia mano kolega, kuris, nepaisant to, kad pats yra kilęs iš Donecko, ne vienerius metus praleido kritikuodamas Ukrainos vyriausybės susidorojimą su „liaudies respublikomis“. Dabar jis smerkia Rusijos vykdomą ataką prieš Ukrainą.
Karą prieš Ukrainą vadina džiaugsmingu laiku
Maskvoje ne tik nėra daug karo požymių, čia mažai jaučiamos ir sankcijos. Mano vokiška kredito kortelė neveikia, tačiau mieste atsidarė daugybė valiutos keityklų. Kai kurių gėrimų pakuotės yra tik pusiau atspausdintos, nes trūksta reikiamos spalvos. Rusiją paliko vakarietiški automobilių gamintojai, o atsargines dalis dabar reikia pirkti internetu. Nebėra „Apple“ ir „Nike“. Puškino aikštėje esantis milžiniškas „McDonald‘s“ greito maisto restoranas, atsidaręs dar sovietmečiu, dabar vadinasi „Vkusno & točka“ (liet. „Skanu ir taškas“), o jame parduodamų mėsainių ir bulvyčių skonis dabar yra šiek tiek kitoks. Tiesa, „Burger King“ vis dar veikia.
Apskritai, yra pastebimi tik juokingai maži pasikeitimai. Sankcijos meta šešėlį ant Rusijos ateities, tačiau ne ant dabarties. Vis dar įmanoma apsimetinėti, kad viskas yra gerai, kad gyvenimas eina toliau, kad Rusija nesistengia sunaikinti savo kaimyninės valstybės. Čia negirdėti oro antskrydžių sirenų kaukimo, priešlėktuvinių ginklų pabūklų – čia tik šiek tiek pasikeitė parduotuvėse esantis prekių asortimentas. Tiems, kurie matė Bučą, šis kontrastas yra nepakeliamas.
Šalia Jungtinių Amerikos Valstijų ambasados, kuri dabar yra beveik tuščia, o prie jos durų kabo perspėjimas, raginantis nekeliauti į Rusiją, susitinku su vienu iš nedaugelio žmonių, laukusių šio konflikto. Su juo prisėdame vieno prekybos centro rūsyje esančiame rūkomajame, kurio sienas „puošia“ erotiško pobūdžio nuotraukos.
Aleksandras Borodai, Dūmos narys, atstovaujantis Kremliaus partijai „Vieningoji Rusija“, yra vyras su storais žandais, kuris kalba greitai ir nervingai. Pirmą kartą su juo susitikau 2014 metais Donecke. Tuo metu A. Borodai buvo paskelbtas naujai suformuotos Donecko liaudies respublikos ministru pirmininku. Maniau, kad tai buvo keistas pasirinkimas. Ar tariami separatistai negalėjo pasirinkti nieko geresnio už Maskvos politiką, kuris neturi nė menkiausio ryšio su Donbasu? Tada A. Borodai sakė, kad tai visiškai nesvarbu, nes: „Mes visi esame rusai.“ Jis taip pat prisidėjo prie Krymo aneksijos.
Konservatyvių pažiūrų atkaklus Rusijos imperijos gynėjas A. Borodai jau tada norėjo išplėsti karą visoje Ukrainoje. Tokie žmonės kaip jis nusivylė Rusijos sprendimu sutikti su 2014 ir 2015 metais Minske sudarytais paliaubų susitarimais. Vietoj to, kad atkurtų imperiją, V. Putinas sustojo pusiaukelėje.
Dabar A. Borodai, neseniai atšventusio savo 50-ies metų jubiliejų, svajonės pradėjo pildytis. „Man prasidėjo svarbus ir, taip, džiaugsmingas laikas, – pripažįsta politikas. – Niekas nesakė, kad geri laikai turi būti lengvi.“
Parlamento narys kartu su valdančiąja partija dabar yra su ginklu rankose ir pakeliui į kaimyninę šalį. Jis vadovauja Donbaso savanorių sąjungai – veteranų organizacijai, kuri šiuo metu Ukrainoje turi tris batalionus po 400 karių ir du būrius, kuriuose yra po 250 vyrų. A. Borodai pripažįsta, kad jau žuvo maždaug 1500 jo vyrų. Tai absurdiškai didelis aukų skaičius. Rusijos gynybos ministerija jau keturis mėnesius neskelbia žuvusiųjų skaičiaus.
A. Borodai kalbėdamas apie Ukrainą, ją visuomet vadina „taip vadinama Ukraina“ – jam tai ne valstybė, o paprasčiausia Vakarų kolonija, kuri „turi būti sujungta su likusia Rusija.“ Jis, žinoma, pripažįsta, kad yra ukrainiečių, kurie to nenori. Tačiau jis teigia, kad su savo ukrainietiška pavarde jis turi „bent jau tokią pat apsisprendimo šiuo klausimu teisę, kaip ir Volodymyras Zelenskis, kurio kraujas net nėra ukrainietiškas.“ Šiuo komentaru jis bando pasišaipyti iš V. Zelenskio žydiškų šaknų. A. Borodai netgi tikina, kad daugybė žmonių pačiame Kyjive stotų į kitą barikadų pusę: „Kai suprastų, kad galia ir pergalė yra mūsų pusėje.“ Taigi kur karas sustos? „Panašu, kad prie vakarinės Ukrainos sienos“, – atsako jis.
Tokie yra rėksmingi karo balsai, nors A. Borodai šį karą vadina pilietiniu. Kol likusi Maskva įvairiose kavinėse apsimeta gyvenanti taikoje, A. Borodai savo rūkomuosiuose svajoja ištaisyti Sovietų Sąjungos žlugimo klaidas, neatmesdamas ir galimybės likviduoti Ukrainą. Kadaise apie tai mąstydavo tik atstumti radikalai. Tačiau dabar tai tapo Rusijos lyderių svajone. A. Borodai bijo tik vieno – kad V. Putinas vėl užsinorės taikos per anksti, kaip jis padarė Minske.
Vyksta neįtikėtini asmenybių lūžiai į blogąją pusę
A. Borodai nepasikeitė. Dmitrijus Treninas, iš kitos pusės, kurį sutikau vienoje Maskvos kavinėje, dabar yra visiškai kitoks žmogus. Mane tai liūdina, nes jis turėjo daug įtakos mano darbui. Šis draugiškas vyresnio amžiaus džentelmenas su ūsais, kimiu balsu ir nuostabiu protu, paaiškino man, kaip Rusija mato pasaulį. Vienas jo kolegų seniau juokaudavo, kad idealioje ateities Rusijoje D. Treninas būtų Kremliaus nacionalinio saugumo patarėjas. D. Treninas jautėsi patogiai tiek Vakaruose, tiek Rusijoje. Šis užsienio ir saugumo politikos ekspertas vadovavo Maskvos „Carnegie Center“ – amerikiečių ekspertų grupės filialui, kurį Rusijos valdžia uždarė. Tačiau jis taip pat du dešimtmečius tarnavo armijoje, kur vienu metu, Šaltojo karo laikais, dirbo ryšių palaikymo karininku Potsdame, Vokietijoje.
D. Treninas visuomet buvo patriotas, o kai kuriems netgi atrodė, kad jis yra per arti Kremliaus. Tačiau man patiko jo protingos analizės. Jam atrodė, kad V. Putino susitelkimas į NATO ekspansiją į rytus yra perdėtas, o Rusijos įsikišimas palaikant maištautojų pusę Donbase 2014 metais buvo „rimčiausia V. Putino padaryta užsienio politikos klaida.“ Jo manymu, Rusija turėtų perimti ne Ukrainos teritorijas, bet verčiau tuos Ukrainos gyventojus, kurie norėtų gyventi Rusijoje. Paskutinė jo knyga man pasirodė kaip tikras bandymas atmesti naujo karo Ukrainoje idėją.
Likus vos savaitei iki V. Putino invazijos į Ukrainą pradžios, kai Vašingtonas kasdieną skelbdavo perspėjimus dėl artėjančio Rusijos įsiveržimo, D. Treninas tvirtai mane ramino: „Karo niekas neplanavo.“ Jau tuomet jis kalbėjo būtuoju laiku, lyg krizė jau būtų pasibaigusi. Jis manė, kad V. Putino sprendimas dislokuoti karius pasienyje tebuvo grasinimas.
D. Treninas, kurį sutinku Maskvoje po penkių mėnesių, yra visiškai pasikeitęs vyras. O galbūt aš susidariau klaidingą jo įvaizdį? Nuo vasario mėnesio jis nesumurmėjo nė vieno kritiško žodžio apie invaziją į kaimyninę šalį. Jis palaiko šį karą. D. Treninas užuominomis yra teigęs, kad Vakarai nori „galutinai išspręsti Rusijos klausimą“. Dėl šios priežasties su jais nėra prasmės megzti rimto dialogo. Jo teigimu, Rusijai reikia apsivalyti nuo materializmo ir kitų neteisingų vertybių – jai reikia naujos „rusiškos idėjos“.
„Jau vasario 24 d. pasakiau savo draugams amerikiečiams: „Aš esu veteranas. Taigi kol karas tęsis, aš neištarsiu ir neparašysiu nė vieno žodžio, kuris galėtų pakenkti Rusijos armijai, jos vadovams ir vadams“, – kavinėje pasakoja D. Treninas. Rusus, kurie pasisakė prieš karą, jis vadina veidmainiais, nes jie nekritikavo ankstesnių karų ir nevadino jų „antivalstybiniais“. Be to, priduria, jis yra realistinės politikos šalininkas, o ne pacifistas.
D. Treninas man yra panašus į Vokietijos profesorius 1914 metų rugpjūtį. Jis šaltai spekuliuoja apie kaimyninės šalies sunaikinimą ir ar tai, kas liks iš Ukrainos, vis dar savo sostine vadins Kyjivą.
Jis tiki, kad šis karas leis Rusijai „išsigryninti“: „Kai tiek daug žmonių yra siunčiami į karą – daug daugiau nei į Čečėniją – ir ten žudo arba yra nužudomi, tai griauna šalyje susidariusį pinigų kultą.“ Senasis korumpuotas elitas gali susidurti su kareivių, dabar kariaujančių Ukrainoje, konkurencija. Dabar šaliai reikia ideologijos – kaip sako D. Treninas, „ruskaja pravda“, rusiškos tiesos arba „teisingumo“ – ir kitokios, daug geriau valdomos ekonomikos.
D. Trenino teigimu, analitikai, kurie paprasčiausiai mąsto apie pasaulį, iš principo neturėtų užimti pasaulį keičiančių žmonių vaidmens. Taip jis paaiškina ir tai, kodėl jis nesugebėjo nuspėti V. Putino veiksmų. Jis vertino V. Putiną pagal savo racionalumą. Visa tai man skamba taip: V. Putinas nėra asmuo, kurį tu bandai suprasti. Tas asmuo, kurį tu seki.
„Geriausi mūsų laikai praeityje“
Penktadienio rytą sėdu į lėktuvą ir dvi su puse valandų skrendu į Rytus, į Jekaterinburgą – V. Putino pirmtako Boriso Jelcino gimtąjį miestą. Šiame mieste yra įsikūręs milžiniškas B. Jelcino centras – muziejus ir archyvas, suprojektuotas sekant Amerikos prezidentinių bibliotekų pavyzdžiu. Jame galima sužinoti ne tik kaip atrodė Rusija prieš V. Putiną, bet ir kokia Rusija būtų, jeigu V. Putinas nebūtų atėjęs į valdžią.
Televizijoje 10-asis dešimtmetis yra tapęs tamsiu fonu, kuriame turi spindėti dabartinė V. Putino valdžia. Tačiau iš tiesų tai buvo nuomonių ir žiniasklaidos įvairovės bei vilties kupinas laikotarpis.
Prie įėjimo į šį muziejų galima pamatyti animuotą filmuką, kuris pasakoja Rusijos, kaip laisvės trokštančios visuomenės, istoriją. Jame vaizduojama daugybė potencialių B. Jelcino įpėdinių, o V. Putinas tik vienas iš jų. Ekspozicijos pabaigoje žiūrovai išgirsta pavargusį B. Jelcino balsą, jam perduodant savo oficialias pareigas V. Putinui: „Būkite laimingi. Jūs tai užsitarnavote“, – sakė jis rusams.
Kaip atrodytų V. Putino centras ateityje? Kokią svarbą jame užimtų invaziją į Ukrainą? Ką parodos pabaigoje savo piliečiams sakys nuvargęs V. Putino balsas?
B. Jelcino laikais ateitis atrodė laisva. Dabar, panašu, kad šalies laukia ilgas nuosmukis. „Geriausi mūsų laikai yra praeityje“, – Maskvoje sakė mano kolegė Lena. Ši frazė buvo kupina liūdesio.
Gali būti, kad net pats B. Jelcino centras nebeturės savo vietos naujojoje Rusijoje. Vasario mėnesį ši įstaiga paskelbė kreipimąsi prieš karą, kuris galiausiai buvo pašalintas iš centro interneto puslapio. Jis dažnai yra atakuojamas valstybinėje televizijoje. Visas Jekaterinburgas jiems yra „šlykščių liberalų centras“. Bent jau taip jį vadina vienas V. Putinui lojalus pokalbių laidos vedėjas.
Dabar Rusijoje daug mažiau vilties
Šeštadienį apsirengiau bėgimo drabužiais ir išėjau prie Jekaterinburgo centre esančios užtvankos. Kiekvieną savaitgalį buvęs miesto meras Jevgenijus Roizmanas kviečia žmones prisijungti prie jo bėgiojimo grupės. J. Roizmanas yra puikiai žinomas visoje Rusijoje. Jis yra vienas iš nedaugelio žinomų V. Putino kritikų, kuris vis dar nėra įkaltinas, bei pats aktyviausias karo kritikas šalyje. Savo „Twitter“ paskyroje jis rašė, kad šis konfliktas yra „blogiausias, pats gėdingiausias ir neteisingiausias karas, kurį Rusija kada nors yra paskelbusi.“
„Ir aš tikrai nesakau visko, ką galvoju“, – vakarą prieš tai man paaiškino J. Roizmanas. Mes kalbėjomės jo paramos fondo biure, į kurį, vienas po kito, vis užeidavo pagalbos ieškantys lankytojai. Jie prašė brangių vaistų, teisinės pagalbos prieš nesąžiningą automobilių pardavėją arba patarimo, kaip parašyti karui prieštaraujantį eilėraštį. J. Roizmanas išklausė visų jų su stoiška veido išraiška.
Paskutinį kartą J. Roizmaną mačiau 2021 metų sausį, kai Maskvos Šeremetjevo oro uoste laukiau opozicijos politiko Aleksejaus Navalno sugrįžimo. Jis kurį laiką gydėsi Vokietijoje po to, kai buvo apnuodytas FSB agentų. Jiedu yra artimi draugai. Pareigūnai iškart sulaikė A. Navalną. „Tada daugybė politikų man sakė: „Tu galėtum būti naujasis lyderis!“ Aš klausiau jų: „O kam? Kad pats po mėnesio atsidurčiau už grotų?“, – pasakojo vyras.
Dabar yra iškeltos trys bylos prieš J. Roizmaną dėl „ginkluotųjų pajėgų diskreditavimo“. Ir jis vis vien supranta tuos, kurie renkasi neprieštarauti karui atvirai. Jo teigimu, šalyje egzistuoja rimtas pasyvus priešinimasis šiam karui. „Tai Rusija. Net jeigu žmonės ir tyli, tai vis tiek kažką reiškia“, – aiškina J. Roizmanas. Iš tiesų, net ir Jekaterinburge galime išvysti stulbinamai mažai karą palaikančios propagandos, čia nėra „Z“ simboliu paženklintų automobilių.
J. Roizmanas nemato savęs kaip opozicijos, kuri išnyko po A. Navalno sulaikymo, nario. Jo nuomone, jis iš viso neturi nieko bendra su politika. „Mano darbas yra parodyti žmonėms, kad jie neturi pasiduoti, kad jie ir toliau turėtų daryti tai, kas jiems atrodo teisinga ir naudinga, nebandydami įtikti valdžiai. Aš suprantu iš to kylančias rizikas.“
2022 metais Rusijoje toks požiūris jau yra drąsus. Tai yra ta paguoda ir gydymas, apie kurį viename Maskvos restorane kalbėjo radijo žurnalistas A. Venediktovas. Šalyje, kur kiekvienas protestas iš karto yra išvaikomas, vien susitikimas kiekvieną šeštadienį kartu pabėgioti yra narsus veiksmas.
Šįkart susirinko apie 30 žmonių. Jie vieną kartą apibėgo miesto tvenkinį, prabėgo pro B. Jelcino centrą ir grįžo į jų susitikimo vietą. Tai tylus panašiai mąstančių individų susitikimas. Be jokių vėliavų ar plakatų.
„Tikiuosi jie nepasodins J. Roizmano į kalėjimą“, – pasakau šalia manęs bėgančiam Ruslanui, kuris pabėgioti kartu su buvusiu meru čia atskrido iš Maskvos su savo mergina.
„O aš tikiuosi, kad jie jo nenužudys“, – atsako Ruslanas.
Dabar Rusijoje daug mažiau vilties.
