Rusija įtaką skleidžia per tam tikrus tinklus į kuriuos yra įpintos ne tik bendrovės, bet verslininkai, politikai, sprendimų priėmėjai. Rusija į Baltijos šalis, o kartu ir į Lietuvą, veržiasi pasitelkdami Latvijos ir Estijos bendroves, tampriai susijusias su Kremliumi. Šias tendencijas, pasak M. Laurinavičiaus, pastebi ne tik analitikai, bet žvalgybos. Tiesa, Estijos žvalgyba apie tai kalba garsiai, o lietuviškoji – tyli.
Anot Vilniaus politikos ir analizės instituto analitiko, kalbant apie Rusijos bandymus daryti įtaką Lietuvoje pasitelkiant geležinkelių sektorių, reiktų kalbėti ne apie pavienius atvejus, bet apie ilgalaikę didžiosios kaimynės strategiją, kuria ji remiasi dar nuo 2010 metų.
„Mes kalbame ne tik apie įtaką sektoriui, bet apie įtaką sprendimų priėmimui. Jei valstybės nesusirūpins yra grėsmė „valstybės užgrobimui“. Kodėl dabar? Prasidėjo viskas anksčiau, bet reaguojame kiek vėluodami. 2010 metais Rusijoje buvo surašytas dokumentas, kaip sistemiškai plėsti Rusijos įtaką. Tai tarsi Baltijos šalių ekonominio užkariavimo planas arba naujoji Rusijos užsienio politikos doktrina. Ten akcentuojama įtaka per ekonomiką, kalbama ne tik apie transportą, bet ir apie geležinkelius. Pats Vladimiras Putinas pripažįsta poreikį išlaikyti Rusijos įtaką energetikos ir geležinkelio tinkluose“, – kalbėjo analitikas.
Anot jo, Rusijos prezidentas į vieną gretą stato energetinę įtaką ir geležinkelius. O štai Vladimiras Jakuninas, buvęs Rusijos geležinkelių vadovas, o dabar analitinius centrus ir forumus Vakaruose kuriantis strategas, pabrėžia, kad geležinkelių transportas karo atveju Rusijai bus ta sritis per kurią jie įgyvendins savo tikslus.
Tyrimą atlikę analitikai baiminasi, kad su Lietuvos geležinkelių tinklu gali atsitikti panašūs dalykai, kurie anksčiau buvo nutikę su Lietuvos energetikos sektoriumi, mes galime tapti priklausomi nuo Rusijos.
„Kas buvo atsitikę su Lietuvos energetika ir kodėl mes neatsikratėme priklausomybės? Rusija turėjo savo energetikos tinklą, turėjome valstybę valstybėje energetikoje ir tai trukdė siekti nepriklausomybės nuo Rusijos. Šiuo metu matome grėsmę, kad Rusija pakeis energetinį ginklą geležinkeliu. Energetikos srityje mes ėmėmės reformų, bet geležinkelių srityje tai gali nepavykti. Įtaką jau buvo mėginama daryti per „Lietuvos geležinkelius“, dabar ten vykdomos reformos, todėl Rusijai reikia kitų būdų ir jie mėgina apeiti iš kitos pusės“, – kalbėjo M. Laurinavičius.
Anot analitiko, per tam tikrus painius bendrovių ir asmenų tinklus, kurie tiesiogiai arba netiesiogiai yra susiję su Kremliumi, Rusija mėgina „užimti“ strateginę padėtį Baltijos šalių geležinkelių sistemoje. Tokios bendrovės, kaip „Transmašholding“ arba „Globaltrans“, glaudžiai susijusios su V. Putinu, jam artimais oligarchais ir Maskvos vicemeru, galimai skinasi kelią į Lietuvą su „LGC Cargo“, kuriai vadovauja buvęs „Lietuvos geležinkelių“ vadovas Stasys Dailydka, pagalba. Latviją ir Estiją, o kartu ir Lietuvą, Kremlius mėgina pasiekti per „Euro Rail Trans“, „SpaceCom Skinest Rail“ ir „Railvec“ bendroves. Jose sukasi buvę geležinkelių vadovai, vietiniai oligarchai ar už konkurencinius pažeidimus bausti asmenys.
„Mes turime štai tokį paveikslą ir kalbėdami apie grėsmes turėtume atkreipti į tai dėmesį. Dar yra pinigų plovimo įtarimai ir ryšiai su mafija kur persipina Estijos, Latvijos ir Rusijos politikai, su geležinkelių verslu susiję asmenys. Ir šie žmonės šiuo metu veržiasi į Lietuvos geležinkelio rinką“, – sakė analitikas.
Tiesa, nereikia pamiršti ir karinių grėsmių. Rusija savo geležinkelio vėžę laiko strateginiu pranašumu karo atveju. Jei nekalbame apie karinį tranzitą, o tik apie pervežimus, galima manyti, kad tai yra nerimtos grėsmės, bet tai netiesa – grėsmės išlieka tos pačios. M. Laurinavičius aiškino, kad konkurencinė kova geležinkeliuose mums svarbi, bet nereikia pamiršti, kad kai kalbame apie Rusiją ir jų strateginius interesus, jie nesinaudoja konkurencijos pagrindu, verslas ten daromas kiek kitaip.
„Estijos geležinkelių reprivatizavimas, tarkime, su konkurencija yra mažai susijęs, bet susijęs su interesais tų žmonių ir bendrovių, kurios dabar dairosi į Lietuvą. „Skinest Railway“ savininkas Olegas Osanovskis, kuris veržiasi į Lietuvos rinką, Estijos teismo yra svarstytas dėl konkurencijos mažinimo, todėl naivu, kad mes tikimės, jog jo atėjimas į Lietuvą padidins konkurenciją“, – svarstė analitikas.
Diskusijoje dalyvavęs parlamentaras ir Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) narys Arvydas Anušauskas sakė, kad grėsmės geležinkelių sistemai jam nebuvo naujiena, bet Kremliaus veiklos mastas ir norai – kelia susirūpinimą. „Čia yra ką veikti ir politinės valios sprendžiant šiuos klausimus tikrai reiks“, – sakė politikas.
Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) vadovas Vytautas Bakas tikino, kad šis tyrimas užpildo informacijos skylę. „Į visus klausimus, kurie čia buvo minimi, komitetas atsakė savo parlamentiniame tyrime. Tai, ką mes padarėme pakanka, kad priimtume politinį sprendimą. Lietuvą padarė didelį žingsnį priimdami strateginių įmonių įstatymą. Jis leido apsaugoti svarbias įmones nuo nepageidaujamos įtakos, skiriant vadovus, tarkime į geležinkelių vadovus, galima atlikti patikras, ko anksčiau nebuvo galima daryti“, – sakė V. Bakas.
Jis tikino, kad aukščiausiems vadovams ir NSGK komitetui grėsmės, bendrovės ir tam tikri žmonės tikrai yra ir buvo žinomi. Jis paminėjo ir tai, kad strateginės bendrovės tik visai neseniai buvo atvertos Lietuvos teisėsaugai. Anksčiau į jas kištis buvo uždrausta, tiesa, kas išleido šį draudimą – nepasakė.
„Žvalgybos, teisėsauga negalėjo ten kištis. Šiandien ten kištis jau neuždrausta. Antras komponentas, kuris leidžia klestėti pilkosioms įmonėms yra oligarchinis interesas, o dar vienas dalykas – politinė valia. Už parlamentinės kontrolės nebuvimą buvo gaunama politinė parama. „Lietuvos geležinkeliai“ valosi, bet atsikratyti visiško priklausomumo yra sunku, nes vien technologinis priklausomumas nuo Rusijos kainuoja dešimtis milijonų eurų“, – problemas strateginiame sektoriuje vardijo V. Bakas.
M. Laurinavičius patikino, kad didžiausią grėsmę šaliai daro ne paskiri asmenys, bet tinklai. „Asmenys negali būti grėsmės, nes juos lengva pakeisti. Jei kovosime prieš asmenis ir bendroves – nieko nepakeisime. O strateginio požiūrio, deja, nesimato. Yra pokyčių, bet spragų, net įstatyminių yra daug. Kalbant apie politinę valią, kaip mes saugomės? Pritariu, kad blogai buvo ir praeityje, bet, kaip yra dabar? Kas yra padaryta, kad apsisaugotume nuo grėsmių?“, – klausė M. Laurinavičius.
Jis tikino, kad kol kas mes neturime strateginio požiūrio į grėsmes, bet reaguojame „ad hoc“ principu, nematome viso paveikslo.
