Rusijos agresija Ukrainoje kelia klausimų ir dėl Lietuvos saugumo. Juolab kai visai čia pat, Kaliningrado srityje, juda Rusijos sunkioji artilerija ir tūkstančiai karių pratybose repetuoja, cituoju, „gynybos ir puolimo“ (!) veiksmus.
Tam, kad valstybė būtų saugi, reikia kelių dalykų:
- kad būtume pasiruošę ginti šalį
- kad turėtume draugų, pasiryžusių padėti
- kad turėtume kuo mažiau priešų, norinčių pulti
Ką reikia daryti, kad šios sąlygos būtų Lietuvoje?
1. Pasiruošę gintis žmonės. Piliečiai turi matyti, kad jų šalis yra jų ir jų vaikų sėkmingo gyvenimo garantas, o agresoriai – to griovėjai. Būtent tai labai stipriai jautėme prieš du dešimtmečius. Jei tai jausime ir ateityje, tai bus svarbus mūsų visų kolektyvinio saugumo garantas. Galimybė siekti čia laimės, pagarba žmogaus orumui, tarpusavio supratimas, pasididžiavimas savo šalimi – tai būtina gynybos sąlyga.
2. Piliečiams būtina turėti galimybę gintis efektyviai, įskaitant ir galimybę turėti ginklus. Tam reikia, kad valdžia pasitikėtų savo piliečiais, kad valstybės struktūros teiktų organizacinę pagalbą. Šveicarijos gynybos sistema yra tai, kas daro šią šalį saugią. 1,5 milijono ginklų, laikomų patriotiškų piliečių namuose – tikrai ne tai, ką mėgtų priešų kariuomenės. Todėl Šveicarija – viena labiausiai ginkluotų ir viena saugiausių valstybių pasaulyje.
Žinoma, galime kalbėti apie tai, kad šiam žingsniui mūsų visuomenė dar turi subręsti, to galima siekti palaipsniui. Bet imtis veiksmų būtų naudinga.
3. Įgali valdžia. Senai žinoma, kad net armija liūtų yra neįgali, jeigu jai vadovauja avinai. Ir, galiausiai, valstybė privalo turėti efektyvias karines struktūras, kurias remia žmonės.
Visi šie veiksniai, manau, labai svarbūs. Paradoksalu, tačiau aukščiau pagal svarbumą esantys veiksniai yra mažai susiję su gynybos biudžetu. Mano supratimu, adekvatus finansavimas gynybai yra reikšminga. Tačiau iš tikrųjų svarbu tai tampa tik tada, jei piliečiai bus linkę ir pasiruošę gintis.
4. Šalies draugai. Pačios nesaugiausios yra save izoliavusios valstybės, visuomenės. Jos tiesiog niekam nerūpi. Kai nedalyvauji abipusiai naudingame mainų pasaulyje, tampi aktualus tik tiems, kas norėtų tave išnaudoti jėga. Ir atvirkščiai – šalis, susaistyta plačiais įvairiausiais ryšiais su kitomis šalimis, yra svarbi kitoms valstybėms. Niekas nenori, kad tokia šalis subyrėtų.
Jei Lietuvoje bus daug užsienio investicijų, užsienio piliečių, mes būsime ekonomiškai integruoti su kitomis šalimis ir mes joms rūpėsime – tada mes būsime jų draugai, kuriuos reikia užstoti. Viešumoje dažnai girdime priešingai? Taip. Darykime išvadas dėl taip sakančių.
5. Valstybė savo saugumo labui turi dalyvauti kolektyvinio saugumo sistemoje. Norime tikėtis pagalbos? Kitos šalys turi žinoti, kad prireikus irgi sulauks mūsų paramos. Vienas kaip pirštas ir žmogus, ir valstybė yra mažiau saugi nei draugų kompanijoje.
Spėju, šiandien ne vienas vėl pagalvojome, kad geriau būti NATO nariu, negu atvirkščiai. Ko gero, turime pripažinti, kad ir šios narystės našta, nors kartais ir sunki, yra būtina mūsų saugumui. Šiandien turbūt tas laikas, kai galime pasidžiaugti Lietuvos spalva NATO šalių žemėlapyje. Ir turėtume pagalvoti, kaip šią spalvą padaryti dar labiau įkvepiančia.
6. Jei norime saugumo, neturime draugų versti priešais. Pavyzdžiui, Lietuva ir Lenkija yra natūralūs sąjungininkai. Ši sąjunga turi būti tvirtinama, o ne silpninama. Beje, tai, jog Lietuvos žmonės palaiko Ukrainą, irgi ne tik padrąsina ukrainiečius, ne tik sukelia dar vieną galvos skausmelį Putino agresoriams, bet ir stiprina mūsų pačių saugumą.
7. Priešų neturėjimas. Tai bene sunkiausia užduotis, nes tai mažiausiai priklauso nuo mūsų pačių. Jei su šia užduotimi kas galėtų susidoroti idealiai, pasaulyje nereikėtų ginklų ar kariuomenių. Tačiau svarbu suvokti, kad negali apsimesti, kad neturi priešo. Net jei pats nesielgi agresyviai, tai dar nereiškia, kad chuliganas iš gretimo kiemo taip nepasielgs.
Ką daryti, jei visgi turi „problemišką“ kaimyną? Ori laikysena, kalbėjimasis, bendravimas yra svarbu. Dar svarbiau yra tikras supratimas, kad net jei kitos valstybės valdžia yra nedraugiška, reikia stengtis, kad jos piliečiai nebūtų nedraugiški. Kalbėkime konkrečiai – ne Rusija yra mums pavojinga, o dabartinės valdžios valdoma Rusijos valstybė.
Ekonominiai, kultūriniai ir turistiniai saitai čia yra svarbu. Kuo daugiau Rusijos žmonių nuoširdžiai mus mėgs, tuo sunkiau bus tos šalies valdžiai nukreipti į mus agresiją. Paprastai sakant – mums naudinga, kad Lietuvoje būtų daugiau rusų turistų, verslininkų, ir kad jie žinotų, jog Lietuva yra puiki šalis jiems kaip svečiams ir partneriams.
Pabaigiant apie priešus – galimas priešas yra ne tas pats, kas esamas priešas. Galbūt daug kas norėtų užsiimti agresyviais veiksmais. Tačiau jei tai tampa per sudėtinga ir neapsimoka, to ir nebus. Pasiruošimas ginti ir draugų turėjimas yra daug svarbiau nei bandymas su niekuo niekada nesipykti, ar juo labiau visiems ir visada nuolaidžiauti.
Pabaigai – niekada niekas negali džiaugtis visišku saugumu. Ukrainos įvykių akivaizdoje pasipylę komentarai, esą ne mes sprendžiame savo likimą, kad Rusija per didelė ir per galinga, yra vergo mentaliteto išraiška. Ir ji veda tik į vergo būtį.
Laisvė yra tai, ko niekada negauni laisvai ir lengvai. Tiesiog reikia atlikti namų darbus, ir tada tavo situacija tampa tvirtesnė nei tų, kurie norėtų tave skriausti, bet to nebesugeba.
Remigijus Šimašius, Liberalų sąjūdžio vicepirmininkas, Seimo narys
