Ar iš tikrųjų padėtis sveikatos sistemoje tokia nepavydėtina ir ar nenutiks taip, kad už sveikatos priežiūros paslaugas žmonės turės mokėti papildomai portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutavo sveikatos apsaugos viceministrė Jelena Čelutkienė ir Seimo narė Jurgita Sejonienė.
Viceministre, gyventojai mums siunčia istorijas ir pasakoja, kaip jiems reikia skubiai patekti pas gydytoją ir ne visada tai būna sėkminga istorija, tada jie kreipiasi į privatininkus, nes nori paslaugas gauti greičiau ir turi už tai susimokėti. Ar galima kažkaip šitą problemą išspręsti, kad žmonės gautų paslaugas nemokamai ir greitai?
J. Čelutkienė: Šitą problemą matome ir mes ir šituo esame labiausiai susirūpinę, kad šiandien mūsų pacientams tam, kad gautų paslaugas, tarsi dar reikia papildomai primokėti, nors dauguma mūsų gyventojų turi draudimą, yra apdrausti Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis ir turi pagrindines paslaugas, kurios yra numatytos mūsų sistemoje gauti nemokamai. Tačiau dabar susiduriame su tokia situacija, kad nemažai įstaigų, sudariusių sutartis su ligonių kasa, ir tokiu būdu gaunančios iš ligonių kasų apmokėjimą už suteiktą paslaugą, dar papildomai plius verčia pacientus ir sumokėti. Tai gaunasi ne vienas finansavimo šaltinis tos pačios paslaugos – iš ligonių kasos ir dar plius iš paciento kišenės.
Todėl ir siūlome keisti sveikatos sistemos įstatymą, kad, jeigu jau paslauga yra draudžiama, yra valstybės laiduojama ir yra apmokama iš ligonių kasų, tai tada jau jokios priemokos tokiai paslaugai negalėtų būti. Manome, kad toks įstatymų pakeitimas leistų mums praskaidrinti paslaugų gavimą ir taip pat viena iš priemonių sumažinti eiles pas gydytojus.
Ar iš tiesų čia yra problema, kad galbūt tos priemokos yra renkamos ne visai sąžiningai, kažkaip turėtų būti apribota ir priemokos turėtų būti neleistinos surinkti?
J. Sejonienė: Aš manau, kad jeigu priemokos yra neteisėtos ir ypač jeigu pacientas nesupranta, už ką jis prisimoka, tai yra tikrai nelegalus dalykas. Ar mūsų sistema apskritai pajėgi išsiversti be priemokų ir, ar mes galime suteikti paslaugas gyventojams tiek, koks yra jų poreikis, tai aš taip nemanau. Aš manau, kad nuo seno yra žinoma, kad Lietuva ir taip yra viena mažiausiai nuo BVP skirianti sveikatos priežiūrai, kai tuo tarpu paslaugų poreikis yra didelis. Mes turime ir senėjančią visuomenę, turime visuomenę, kuri yra tikrai ligota ir dažniausiai ne viena liga, tai ir perspektyvoje paslaugų poreikis tik didės. Tai mes turėtume galvoti apie tai, kaip padaryti, kad toje sistemoje būtų ir daugiau pinigų.
Maždaug 46 procentai gyventojų susimoka Privalomojo sveikatos draudimo įmokas nuo savo darbo užmokesčio, bet ar tai yra pakankamas skaičius? Tokia mūsų visuomenės struktūra, kad mes turime tikrai daug tų valstybės draudžiamųjų ir tai dažniausiai yra vyresnio amžiaus žmonės. Ar pati įmoka yra pakankama, tai galima lyginti su kitomis šalimis ir jose PSD įmokos yra didesnės. Vėlgi, ką dar reikėtų daryti, tai skatinti papildomą draudimą ir pirmiausiai skatinti darbdavius mokėti, kad vėlgi yra ir kitose šalyse, kur populiarumas papildomo sveikatos draudimo yra kur kas didesnis nei Lietuvoje. Jeigu gyventojai patys iš savo kišenės negali skirti papildomai tų pinigų susimokėti, tai turėtų būti darbdavio interesas ir darbdaviai turėtų būti skatinami tai daryti.
O Jūsų vertinimu, ar galėtų valstybinės įstaigos tada drąsiau ir dažniau tų priemokų prašyti, galbūt aiškiau jas apsirašyti, nes dabar, pavyzdžiui, matome, kad kai kurioms paslaugoms galima gauti tas papildomas paslaugas, kai pavyzdžiui mes kalbame apie gimdymą. Galima oficialiai su gimdymo namais pasirinkti gydytoją, kuris ateis, bus tuo metu ir už tą paslaugą gali gimdyvės sumokėti valstybinei ligoninei. Galbūt tai galėtų būti sprendimas ir kitoms paslaugoms, kai žmonės savanoriškai, papildomai sumoka už kitokias paslaugas – komforto ar kažkokio pageidaujamo gydytojo pasirinkimą, ar kitas?
J. Čelutkienė: Man atrodo, kad dabartinė tvarka ir noras palikti priemokas, turėti priemokas, visiškai iškreipia mūsų sveikatos sistemą ir pirmiausiai norėčiau sugrįžti prie pamatinio principo. Tai mūsų sveikatos sistema yra grindžiama konstituciniu principu, kad kiekvienam apdraustajam yra užtikrinama sveikatos priežiūra ir užtikrinama ji nemokama. Kalbant apie pigiau arba brangiau kainuojančias paslaugas manau, kad šiandien dienai mes turime pasidžiaugti Lietuvos sveikatos sistema, nes nežiūrint to, kad sutinku su gerbiama Seimo nare, kad visumoj mes norėtume žymiai didesnio ir geresnio finansavimo sveikatos sistemai, tačiau šiandien dienai mūsų PSD biudžetas leidžia užtikrinti tokio gydymo kaštus, kaip 100 tūkst. eurų pacientams, sergantiems reta liga. Panašaus lygio yra priešvėžinio vaistų kainos.
Taip pat labai brangiai kainuoja sudėtingoji neurochirurgija, širdies chirurgija ir taip toliau ir visa tai mūsų sistema yra visiškai pajėgi užtikrinti. Pas mus nėra problemų, jeigu žmogus suserga tokia rimta liga arba ūmine liga, kad šiandien dienai jis negaus paslaugų ir negaus jam reikiamo gydymo. Tai reiškia, kad vis dėlto ta sistema pas mus veikia, tačiau priemokos, kurios iškreipia tą sistemą, kad kažkur pacientui reikia už tai, kas jau valstybės yra numatyta ir lėšos paskirtos, kad jis dar turi mokėti iš savo kišenės papildomai prie tų paslaugų, tai, manau, tai nėra priimtinas dalykas ir turėtų būti keičiamas. Ir vat čia mūsų reguliacija sistemoje iki šiol buvo nepakankama.
Kas liečia komforto paslaugas, tai čia yra truputį kitas dalykas, kita istorija ir čia jau kalbame ne apie sveikatą.
Kai mes kalbame apie sveikatos priežiūros paslaugas ir privačiai teikiamas paslaugas, ar jūs matytumėte, kad jos kažkaip dabar galėtų būti glaudžiau sujungtos į vieną paslaugą, kad nebūtų taip, jog kiekvienas žmogus savarankiškai sprendžia, ar jam eiti į privatų sektorių, ar į valstybinį, galbūt tai galėtų būti tokia bendra organizacija, kuri padeda žmonėms pasirinkti?
J. Sejonienė: Yra kontroliuojanti bendra organizacija, Valstybinė ligonių kasa, bet aš manau, kad tai yra demokratijos privalumas, kad žmogus gali rinktis. Nemažai privačių įstaigų turi sutartis su Valstybine ligonių kasa ir čia aš pritariu, kad jeigu kalbame apie priemokas, jeigu tai yra mokama paslauga, tai tikrai pas mus yra pakankamai žmonių, kurie gali naudotis mokamomis paslaugomis, bet jeigu kalbame apie priemokas aš nesakau, kad priemokos yra totalus blogis, bet turėtų būti aiškios taisyklės tiek valstybiniame, tiek privačioms įstaigoms ir svarbiausia žmogui būtų aišku, ką mes kalbėjome ir apie tas pačias komforto paslaugas. Jeigu žmogus gali už jas susimokėti, arba už tą patį geresnį lešiuką, kodėl jam to neleisti?
Ar, Jūsų manymu, galėtų atsirasti papildomos drausminančios priemonės, kurios išpučia eiles. Kai kurie sako, kad galbūt pacientai užsirašo perteklinai pas gydytojus, paskui pamiršta, kad užsirašo, neatšaukia vizito, tada paslaugų negauna kiti. Ar jaučiate, kad ir pacientų pusė čia turėtų sulaukti kritikos ir už kai ką susimokėti papildomai?
J. Čelutkienė: Aš matau čia keletą problemų. Vienas dalykas, mes žinome, kad Lietuvoje per metus pacientas turi maždaug virš 10 gydytojų konsultacijų vidutiniškai. Lyginant su Estija ten yra tik virš šešių, tai skirtumas gana didelis. Manom, kad visa sistema kažkokiu būdu atsakinga už šitą perteklinį greičiausiai paslaugų vartojimą ir nelabai galėtume pasigirti, kad šitoks paslaugų vartojimas atsiliepia geresnei sveikatai pacientų. Taip pat, ką girdime iš žiniasklaidos, iš pacientų ir gydytojų, tai geras yra tas šeimos gydytojas, kuris išrašys tau tiek siuntimų, kiek paprašysi. Ir net žinome, kad šeimos gydytojų įstaigos taip tarpusavyje konkuruoja ir būsi patrauklesnis, jeigu neribosi siuntimų kiekio.
Ligonių kasos mums teikia duomenis, kad yra šeimos gydytojų, kurie išrašo 40-50 siuntimų per dieną. Žinoma, norėtume didesnio šeimos gydytojų savarankiškumo, mes tikime, kad daug ką galima būtų išspręsti pacientų nesiuntinėjant. Taip pat, ką tikrai norėtumėme pasiekti šiandien dienai, jeigu sugrįžti į mūsų priemokų temą, tai kad pacientas gavęs siuntimą pas specialistą, kad galėtų kreiptis į bet kurią įstaigą, nepriklausomai nuo nuosavybės formos, drąsiai galėtų eiti ir žinotų, kad jam nereikės sumokėti nei valstybinėje viešojoje įstaigoje, nei privačioje. Ir kad tikrai privačiose įstaigose atsivertų tie laikai, tos galimybės greitai prieiti prie nemokamų paslaugų.
Visą pokalbį žiūrėkite straipsnio pradžioje.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
