Tačiau neseniai paaiškėjo, kad tai nėra tiesa, ir tą įrodė Didžiojoje Britanijoje atliktas masinis tyrimas. Rūkantieji buvo hospitalizuoti 80 proc. dažniau nei nerūkantys. Taigi, kas atsitiko ir kodėl mokslininkai suklydo?
Matematikas Pierre'as-Simonas Laplace'as kartą pasakė: „Kuo keistesnis faktas, tuo stipresnių įrodymų jam reikia“. Amerikiečių kosmologas Karlas Saganas šią mintį performulavo: „Ypatingiems teiginiams reikia ypatingų įrodymų“. Ir, pripažinkime, kad rūkantiems, kurių plaučius niokoja tabakas, pasiekti geresnių rezultatų sergant kvėpavimo takų ligomis, yra gana keista.
Deja, ieškoti neįprastų įrodymų yra lėtas, sudėtingas ir nuobodus darbas. Kita vertus, visuomenė ypač trokšta sužinoti tokius įrodymus. Išsiaiškinkime, kas atsitiko, rašo theconversation.com.
Pirmoji problema yra ta, kad mokslas yra nepastovus, o tai žmonėms sukelia nepatogumą. Kaip pavyzdį paimkime orų prognozę. Jei jums pasakys, kad lietaus tikimybė yra 10 proc., išeidami iš namų greičiausiai nepasiimsite skėčio. Ir devynis iš dešimties kartų būsite teisūs. Tačiau tą vieną kartą gailėsitės savo pasirinkimo ir skųsitės dėl to, kaip galėjo suklysti meteorologai.
Tačiau problema nėra meteorologai. Dėl to kaltas poreikis būti užtikrintam. Tai pasąmonėje įvykęs teiginio „yra 10 proc. lietaus tikimybė“ pavertimas į „šiandien nelis“. Tai gali būti pritaikyta visur: politinėse apklausose, prezidento rinkimų prognozėse – ir net gydytojų vizituose. Noriu, kad gydytojas pasakytų, kodėl man skauda gerklę, o ne kodėl man galėtų ją skaudėti.
Viskas yra tikimybė
Ir taip veikia mokslas. Viskas yra tikimybė, ir kiekviena nauja informacija verčia mus atnaujinti savo tikimybes. Statistikoje yra garsus to pavyzdys, kurį pirmą kartą pateikė matematikas Josephas Bertrandas. Tarkime, kad turite tris vienodas dėžutes. Vienoje yra dvi auksinės monetos, kitoje – dvi sidabrinės, o paskutinėje – viena auksinė ir viena sidabrinė. Atsitiktinai pasirinkite vieną iš dėžučių (pavadinkime tai A dėžute). Kokia tikimybė, kad joje bus dvi sidabrinės monetos?
Lygiai trečdalis. Tikimybė lygi vienai trečiajai.
Dabar, nežiūrėdami į dėžutę, išimkite vieną monetą. Jei ta moneta yra auksinė, kas atsitiks su galimybe, kad A dėžutė buvo dėžutė, kurioje buvo dvi sidabrinės monetos?
Ji nukris iki nulio. Nauja informacija paskatino nedelsiant atnaujinti tikimybes.
2020 metų sausį mažai žinojome apie koronavirusą. Kai atsiranda gerų įrodymų, mūsų tikimybės atnaujinamos. Štai kodėl mes nebedezinfekuojame gautų siuntinių, bet vis tiek rekomenduojame nešioti kaukes. Niekas negali būti 100 proc. tikras, kad šios rekomendacijos yra teisingos – gali atsirasti naujų įrodymų, tačiau jos atspindi geriausią mūsų turimą informaciją.
Tas pats pasakytina ir apie rūkančiojo paradoksą. Prieš pandemiją buvo įrodyta, kad rūkymas nedaro nieko gero jūsų plaučiams. Turint naujos geros informacijos, tikimybės galėjo būti atnaujintos, pereinant prie neįprasto teiginio, kad rūkymas apsaugo nuo koronaviruso.
Ir tai yra antra problema – ar tai buvo geri įrodymai?
Ne. Pirma, kai buvo paskelbti šie tyrimai apie rūkančiojo paradoksą, jie nebuvo peržiūrėti kitų mokslininkų (nebuvo recenzuoti). Nors nemažai jų buvo paskelbti kaip recenzuoti, kiti buvo išimti, kai paaiškėjo, kad juos finansavo tabako pramonė. Išankstinis publikavimas puikiai tinka greitam informacijos gavimui, tačiau nevertėtų publikuoti nepatikrintos informacijos.
Antra, dauguma šių tyrimų buvo nedideli. Tai nėra blogai, tačiau tai reiškia, kad į įrodymus reikia žiūrėti atsargiai. Kitaip tariant, tikimybės gali būti atnaujintos, tik ne tiek daug.
Tai intuityviai suprantama – jei 1000 kartų išmetus monetą 999 kartus atsivers herbas, būsite visiškai tikri, kad moneta buvo suklastota. Jei iš 3 monetos metimų visus kartus atsivers herbas, būsite daug mažiau tikri. Tyrimai, kuriuose „įrodomas“ rūkančiojo paradoksas, ištyrė tik šimtus paauglių. Tai paneigiančiame britų tyrime dalyvavo 421 tūkst. paauglių.
Galiausiai, rūkančiojo paradoksą teigiantys įrodę tyrimai uždavė kitokį klausimą, nei turėjo. Jie paklausė: „Kiek žmonių, šiuo metu gulinčių ligoninėje, rūko? Tai skiriasi nuo: „Palyginus su nerūkančiais, kokia tikimybė, kad rūkantys gyventojai bus hospitalizuoti?“
Pirmasis klausimas susijęs su žmonėmis, kurie jau gulėjo ligoninėje ir išgyveno pakankamai ilgai, kad juos būtų galima ištirti. Kitaip tariant, kaip ir Bertando monetų dėžutėse, paguldymas į ligoninę jau įvyko, ir yra daug priežasčių, kodėl rūkaliai nebuvo įtraukti į šią grupę. Galbūt jie mirė greičiau nei nerūkantys, todėl jų nebuvo galima suskaičiuoti. Galbūt jie buvo išleisti į ligoninę skirtingu metu. Kita vertus, britų tyrimas ištyrė visą populiaciją, pašalindamas šį šališkumą.
Mokslas nesuklydo dėl rūkančiojo paradokso. Tai buvo įdomus atradimas, dėl kurio buvo plačiai pranešta apie nepaprastą teiginį. Ir jei COVID-19 mūsų dar nieko neišmokė, tai turėtų išmokyti mus susilaikyti nuo keistų teiginių – apie rūkymą, vitaminą D, cinką, baliklį, gargalio jodą ar vandenilio peroksidą.
Mokslas juda lėtai. Neįprasti teiginiai ne. Perfrazuojant Jonathaną Swiftą, jie skrenda kartu, o įrodymai šlubuoja paskui juos.
