Europos vadovų taryba, susirinkusi savaitgaly Briuselyje ir užbaigusi Vokietijos pirmininkavimą Europos Sąjungoje (ES), buvo pirmas rimtas senbuvių ir naujųjų šalių narių susidūrimas. Buvo svarstoma, ką ir kaip pakeisti bankrutavusiame Sutarties dėl konstitucijos Europai tekste.
Padėtį komplikavo faktas, kad 18 ES šalių (iš 27) jau buvo ratifikavusios tą visų vyriausybių pasirašytą sutartį, gi likusios ją atmetė arba signalizavo, kad tokios neaprobuos. Todėl situacija buvo kaip toj pasakoj - reikėjo tą sutartį ir atmesti, ir neatmesti, ir palikti, ir nepalikti.
Kaip ir dera lyderei, atsakomybę be jokių išlygų prisiėmė Vokietija, 2007 m. pradžioje ėmusi pirmininkauti unijai. Liūtą pažinsi iš stoto, neformalų ES lyderį – iš ryžto išspręsti esminę 27-iukės problemą.
Vokietijai, kurią įasmenino vyriausybės vadovė kanclerė Angela Merkel, pavyko išspręsti uždavinį nepaisant įnirtingo Lenkijos pasipriešinimo.
Birželio 21-22 d. Briuselyje buvo deramasi dėl visos eilės klausimų, bet didžiausias ginčas vyko dėl vieno esminio – palikti ar pakeisti Konstitucinėje sutartyje 2004 m. suformuluotą balsavimo principą. Tai dvigubos daugumos taisyklė – ES teisės aktai priimami kvalifikuota balsų dauguma (taip priimama dauguma, nors ne visi, unijos teisės aktų), jei už projektą balsavo 55 proc. šalių narių, atstovaujančių 65 proc. ES gyventojų.
Ši nauja taisyklė buvo didžiausia politinė inovacija, kurios esmė – daromas žingsnis link federalizmo. Kad to federalizmo nebūtų per daug – įvedamas šalių narių daugumos reikalavimas. Tai yra, greta ES gyventojų balsų daugumos (Vokietija turi 83 mln. gyv., Lenkija - 38, Lietuva – 3 su trupučiu) dar veikia ir principas „viena šalis – vienas balsas“. Be abejo, būtent ši šalių daugumos taisyklė ir leido 26 ES šalims sutikti su inovacija. Nesutiko tik Lenkija.
Lenkija, siekdama išlaikyti jai kur kas palankesnę Nicos sutarties taisyklę, pasiūlė balsus paskirstyti pagal gyventojų skaičiaus kvadratinę šaknį (beje, kolegos iš vieno didelio šalies dienraščio išsivertė šį lenkų reikalavimą kaip reikalavimą juos paskirstyti pagal gyventojų skaičių ir ... šalies plotą; mat, angliškai „square root“). Tai gerokai išlygintų skirtingo, pagal gyventojų skaičių, dydžio šalių balsavimo galias.
Pagal niekieno, išskyrus Lenkiją, nekvestionuotą dvigubos daugumos taisyklę Lenkijos balsų galia ES taryboje (skaičiuojant ne pagal lyginamąjį svorį, bet pagal galią sudarant koalicijas ir atsižvelgiant į balsų daugumos susidarymo Taryboje taisykles) sudarytų 5,71 proc., Vokietijos – 11,65 proc. (Lietuvos – 1,95 proc.). Nepalyginamai geresnė Lenkijos padėtis pagal dabar galiojančią Nicos sutartimi nustatytą taisyklę: ji turi 7,42 proc., Vokietija – 7,78 proc. (Lietuva – 2,18 proc.).
Lenkijos pasiūlytas variantas buvo kompromisinis: kvadratinė šaknis Lenkijai suteiktų 6,27 proc., Vokietijai – 9,13 proc. (Lietuvai – 2,03 proc.).
Baigėsi kaip visada – kompromisu, kuris šį kartą pasireiškė tuo, kad iki 2014 m. lapkričio 1 d. paliekamas Nicos sutartimi nustatytas balsų Taryboje paskirstymas. 2014 m. bus eiliniai (po 2009 metų) Europos parlamento rinkimai, o kas dar svarbiau – nuo tada prasidės naujas ES biudžetinis laikotarpis, kurio lėšos bei jų paskirstymas dar bus sprendžiami „senuoju“ (dabartiniu) būdu – sprendimą priimant vienbalsiai (tai yra, egzistuojant šalių veto teisei). Tai ir yra pagrindinis Lenkijos realus laimėjimas – užsitikrindama sau palankų dotacijų iš ES biudžeto režimą iki 2019 m. (jei bus pereita prie penkiamečio biudžeto ciklo; iki 2021 m. – jei liks dabartinis 7 metų ciklas) ji turės daugiau galimybių sparčiau kelti krašto ūkį.
Ginčytasi ir dėl kitų rimtų dalykų, visokių išlygų padaryta daugiau. Britanija darsyk, vėlgi gan kategoriškai, išsireikalavo naujos išimties – jiems (ir tik jiems) nereikės formaliai laikytis Pagrindinių teisių chartijos kaip sudėtinės būsimos sutarties dalies. Jų reikalavimu ES užsienio reikalų ministras taip nesivadins, jo titulas bus Aukštasis ES įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai.
Prancūzai pasiekė, kad iš būsimos sutarties bus išbrauktas siekis užtikrinti Bendrijoje „laisvą ir neiškraipytą konkurenciją“ (prancūzai tokį tikslą laiko anglosaksų liberalizmo Trojos arkliu).
Visa tai ir daug kitų, kartais kosmetinių dalykų, turės būti įkelta į būsimą sutartį (darbiniu pavadinimu „Reformų sutartis“), kurią, kaip visada, turės parengti nauja Tarpvyriausybinė konferencija (TVK) – ES šalių narių valstybių ir vyriausybių vadovų, asistuojamų užsienio reikalų ministrų, forumas, kuriame taip pat dalyvaus trys Europos parlamento nariai bei Europos komisijos atstovas.
Terminai labai glausti – kaip pranešė nuo liepos 1 d. ES pirmininkauti pradedanti Portugalija, TVK pradeda darbą jau liepos 23 d., ir iki metų pabaigos (manoma, jau spalio vidury) Reformų sutarties tekstas turi būti baigtas. 2008-ieji būtų skirti jos ratifikavimui, siekiant, kad 2009 m. Europos parlamento rinkimams (ir naujos Europos komisijos darbui) jau veiktų naujas ES institucijų funkcionavimo mechanizmas.
Tai būtų utopiška, bet šį kartą ES šalių narių vadovų mandatas labai konkretus ir detalus. Pasinaudodami Vokietijos parengtu projektu EVT nariai sutarė dėl visų svarbių ir nesvarbių dalykų. Jo esmė – paliekamos visos Konstitucinės sutarties inovacijos, išskyrus tas, dėl kurių keitimo buvo susitarta Briuselyje. Iš žlugusio projekto bus pašalinti tokie žodžiai kaip „konstitucija“, „ES įstatymas“, nuorodos į ES vėliavą, himną ir motto. Būsimoji sutartis Europos Bendrijos steigimo sutartį pervadins į Sąjungos funkcionavimo sutartį, o Europos sąjungos sutartį paliks su šiuo pavadinimu; nebeliks „ramsčių“ ir „Bendrijos“ (ją visur pakeis „Sąjunga“), ES veiks remdamasi tomis dviem būsima Reformų sutartimi koreguotomis sutartimis.
Ir nepaisant detalaus mandato, prasidedanti TVK ir po jos startuojantis ratifikavimo procesas žada karštą rudenį ir žiemą Europos Sąjungoje.
