Šį kartą nesvarstysime, ar per mėnesį gavus darbdavio įspėjimą, kad būsi atleistas, Lietuvoje įmanoma susirasti kompetenciją atitinkantį lygiavertį ar bet kokį darbą. Nesvarstysime, ar mokslininkų siūlymas keisti bedarbio pašalpos mokėjimo tvarką būtų pakankama garantija, kad žmogus išgyvens, o įvairių sričių specialistai nebus priversti sutikti dirbti bet ką už menką algą, nors oficialūs Lietuvos darbo biržos pateikti duomenys rodo – kad ir kokio darbo žmogus ieškotų, „vidutinė bedarbystės trukmė 2015 m. I ketvirtį buvo 8 mėnesiai“.
Neskaičiuosime, kiek Lietuvoje yra 60-65 metų žmonių, kurie dėl sveikatos gali normaliai dirbti, o ne gyventi iš „Sodros“ mokamų neįgalumo pensijų ir pašalpų, nors „Eurostat-o“ ataskaitoje skelbiama, kad visoje ES moteris gali tikėtis sveikai gyventi (taigi, ir lygiai su jaunesniais dirbti – red. past.) 61,9 m., o vyrai – 61,3 m.
Remsimės sausa statistika ir pasižiūrėsime, kaip ją interpretuoja naujojo socialinio modelio kūrėjai, pripažįstantys, kad jų tikslas „kažkaip tą sistemą („Sodrą“ – red. past.) subalansuoti, kad ji nebūtų deficitinė, kad nereikėtų skolintis“…
Gyvenimo trukmė: ES nelygu Lietuva
„Eurostat“-o pateikti duomenys patvirtina naujojo socialinio modelio kūrėjų teiginį – gyvenimo trukmė ilgėja. Tačiau ataskaitose taip pat rašoma, kad atskirose valstybėse padėtis toli gražu ne vienoda.
Beje, specialiai remiamės ne tomis „Eurostat“-o pateiktomis prognozėmis, kurios, paskelbusios, kad 2060 metais mūsų bus vos 1,8 mln., pastarosiomis dienomis šokiravo visus. Remiamės šiek tiek ankstesniais duomenimis. Prieš trejis metus prognozuota, kad 2060 m. vidutinė vyrų gyvenimo trukmė ES 2060 metais bus 84,6 metų (2010 m. buvo 76,7 metų), o moterų – 89,1 metų (2010 m. buvo 82,5).
„Eurostat“-o duomenų bazėje yra ir tokie 2013 m. sausio 1 d. duomenys: „ES per pastaruosius 50 metų tikėtina gyvenimo trukmė gimstant vidutiniškai pailgėjo apie 10 metų“. Tačiau komentare prie čia pat pateikto žemėlapio, kuriame nurodome tikėtina gyvenimo trukmė (2012 metais) išsivysčiusiose ES šalyse ir besivejančiuose ragionuose, pabrėžiama, jog „vyrų ir moterų tikėtina gyvenimo trukmė vis dar labai skiriasi“.
Pateikti duomenys rodo, kad 2012 m. vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė gimstant visose ES šalyse buvo 80,3 m.: moterų – 83,1 m., o vyrų – 77,5 m. Tiesa, vyresnės moterys, pasirodo, daugiau serga: 2012 m. moteris galėjo tikėtis sveikai (be funkcijų apribojimų ar negalios) gyventi 61,9 m., o vyrai – 61,3 m.
Ir pagaliau esminė „Eurostat“-o paskelbtos ataskaitos dalis – tik keliuose ES regionuose tikėtina gyvenime trukmė nesiekė 78 m. (jie žemėlapyje pažymėti šviesiausiai): „trijose Baltijos jūros regiono valstybėse (…), dviejuose Portugalijos regionuose (…) ir South Western Scotland (Jungtinė Karalystė)“. Daugiau informacijos apie tai rasite „Eurostat"-o duomenų bazėje, skiltyje „Gyventojų amžius ir senėjimas“, o dabar palyginkime kelis skaičius.
Neseniai paskelbta Pasaulio banko ataskaita rodo, kad vidutinė gyvenimo trukmė centrinės Europos ir Baltijos šalyse yra nuo keturių iki septynių metų trumpesnė nei 15 pažangiausių ES narių. Lietuvos gyventojai pagal gyvenimo trukmę ES yra vieni paskutinių – vyrai gyvena vos 68, o moterys 79 metus.
Panašius duomenis neseniai surengtoje viešoje diskusijoje pateikė ir VDU profesorė Vlada Stankūnienė. Ji teigė, kad „per penkiasdešimt metų vyrų vidutinė gyvenimo trukmė ženkliai nepasikeitė: 1964-aisiais ji buvo 68,3 metai, o 2014-aisiais – 68,5 metai. Šis rodiklis yra prasčiausias visoje ES. Moterų vidutinė gyvenimo trukmė už vyrų šiuo metu yra ilgesnė 11 metų“. Tiesa, prognozuojama, kad tikėtina vidutinė vyrų gyvenimo trukmė Lietuvoje 2060 metais bus 79, o moterų 86 metai. Taigi, maždaug po 45 metų vyrai Lietuvoje pagaliau gyvens 1,5 metais ilgiau, negu dabar gyvena normalūs europiečiai. Moterys tuo metu už dabartines europietes gyvens beveik 3 metais ilgiau. Tačiau tai tik bus.
Kam naudingos skirtingos „gyvenimo trukmės“?
Europos Komisija (EK), atsižvelgdama į ilgėjančią gyvenimo trukmę, jau prieš kelerius metus paragino ES šalis ryžtis ilginti pensinį amžių. Tuo metu Olandijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Ispanijoje, Italijoje (vyrams), Graikijoje, Portugalijoje, Jungtinėje Karalystėje (vyrams), Lenkijoje (vyrams), Liuksemburge jau galiojo 65-erių metų pensinis amžius, o kitos šalys, taip pat ir Lietuva, planavo pamažu jį didinti. Tiesa, Danija skelbė siūlanti 2024-2027 metais, Vokietija iki 2029 metų didinti pensinį amžių iki 67-erių. Lietuvoje ir vyrai ir moterys į pensiją sulaukę 65-erių, išeis nuo 2026 metų.
Šiuos skaičius su žemėlapyje pateikta vidutine tikėtina gyvenimo trukme įvairiose šalyse palyginkite patys. O naująjį socialinį modelį kūrę mokslininkai, priremti prie sienos klausimu „ar lyginote, iki kelių metų dirba ir kiek metų po to dar gyvena tų šalių, į kurias lygiuojamasi ilginant pensinį amžių, gyventojai, ir Lietuvos žmonės“, pripažino: išėję į pensiją mes gyvename trumpiau, bet gyvenimo trukmę reikia kaičiuoti nuo išėjimo į pensiją. „Lietuvos žmonės, sulaukę pensinio amžiaus, gyvena maždaug 5 metais trumpiau, negu daugumoje Vakarų Europos šalių. Bet netiesa, kad vyrai nesulaukia pensijos. Jeigu skaičiuojama nuo gimimo – jaunimas žūva, ir vidutinis amžius sutrumpėja. O tie žmonės, kurie sulaukia pensinio amžiaus, Lietuvoje gyvena 5 metais trumpiau negu Vakarų Europos šalyse“, – redakcijai sakė socialinių mokslų daktaras Romas Lazutka.
Pasirodo, kiek gyvens žmogus skaičiuoti galima ne nuo jo gimimo, o nuo tada, kai jis išeis į pensiją, o tie, kurie nežuvo, kurių 50-60 metų sulaukus į kapus nenuvarė infarktas, vėžys ar kitos ligos, ne taip daug atsilieka nuo pažangiausių ES šalių 15-uko.
Taip skaičiuojant Lietuvos vyrų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė būtų ne 68-68,5 metai, o net 13,38 metų po to, kai sulaukia 65-erių. Jeigu sulaukia… Moterys, pasirodo, gyvena ne 79, o daugiau kaip 83 metus. Bet vistiek trumpiau, negu šalyse, į kurias lygiuojamės… Bet kodėl vienu atveju skaičiuojama vienaip, kitu kitaip, klausiame.
„Pasaulio bankas, tarptautinės organizacijos ir kitos šalys skaičiuoja ir vienaip, ir kitaip, bet svarbu tikslas, kuriam naudojama. Pavyzdžiui, jeigu kalbame apie gyvenimo sąlygas, visuomenės gerovę, skaičiuojama nuo gimimo, nes yra svarbu ir netektys. Bet jeigu skaičiuojam pensijom, reikia skaičiuoti nuo tada, kai žmonės jau sulaukia pensinio amžiaus, nes tiems, kurie žuvo, pensijos nereikia mokėti“, – atsako R. Lazutka. Ar tie, kurie pasimirė ištikus infarktui likus pusmečiui iki pensijos ar pusmetis po to, būtų gyvenę ilgiau, jei iš paskutiniųjų nebūtų stengęsi dirbti, nesvarstėme.
Gyvename trumpiau, bet dirbti teks ilgiau
Vis dėlto vienas naujojo socialinio modelio kūrėjų pripažįsta: kaip beskaičiuotume, kiek metų vidutiniškai mes gyvename, į pensiją valdžia mus išleidžia per vėlai.
„Pas mus nemažai vyrų miršta 65-70 metų, o kitose šalyse jie pagyvena ilgiau. Paprastai mokslininkai manydavo ir visuomenėje taip buvo susiklostę, kad žmogaus gyvenimas skirstomas į 4 dalis: iki 20 metų ruošiasi darbui ir gyvenimui, 40 metų dirba, ir paskui 20 metų gyvena pensijoj. Toks gyvenimo ciklas iki 80 metų. Kai vėliname pensinį amžių, lieka mažiau laiko gyventi pensijoj, todėl galėtume sakyti, kad pensinį amžių mes ilginame pernelyg sparčiai, nes Lietuvoje gyvenimo trukmė sulaukus pensinio amžiaus yra gana trumpa. Bet nepaisant to, mes pensinį amžių artinam prie kitų šalių“, – kalba R. Lazutka.
Tyrimai rodo, jog net ilgėjant gyvenimo trukmei, taip ilgai, kaip vakariečiai gyvensime dar labai negreit, bet modelio kūrėjai neatmeta, kad po 2026-ųjų dirbsime dar ilgiau. Tai jie net įtraukė į siūlymus.
„Pensinis amžius 2026 metais pasieks 65 metus. Mes siūlome, kad po to tas amžius būtų ilginamas, jeigu žmonių gyvenimo trukmė sulaukus pensinio amžiaus ilgės. Jeigu ji pailgės puse metų, mes siūlome, kad per 2 metus po to valdžia priimtų sprendimą ir tą amžių irgi ilgintų puse metų – tiesiogiai susieti su būsima gyvenimo trukme tų žmonių, kurie jau sulaukė pensinio amžiaus“, – atskleidžia mokslininkas.
Jam pritaria ir kitas mokslininkas, dalyvavęs kuriant naujojo socialinio modelio pensijų sistemos dalį, ekonomistas, socialinių mokslų daktaras Teodoras Medaiskis.
„Po 2026 netų reikėtų įjungti automatinį sekimo procesą. Jeigu vyresnių žmonių tikėtina gyvenimo trukmė nedidės pakankamai ženkliai, tai nereikia ir pensinio amžiaus didinti, bet jei ji didės, jeigu keisis proporcijos tarp tų, kurie turi gauti pensiją ir dirbančių, reikės ir pensinį amžių didinti. Žmonės iš anksto turi žinoti žaidimo taisykles, todėl įstatymo projekte reikėtų jau dabar numatyti galimą išėjimo į pensiją amžiaus didinimą ilgėjant gyvenimo trukmei“, – redakcijai sakė T. Medaiskis.
Užduotis – kažkaip subalansuoti „Sodrą“ arba dirbdami ilgiau, gausime mažiau?
Pabrėžę, kad norvegai jau dabar dirba iki 67-erių, bet lietuviai tikrai gali skųstis, kad išėję į pensiją gyvena trumpiau, mokslininkai pagaliau atskleidžia kortas: jų siūlymai paremti ne tuo, turi ar neturi žmonės sveikatos dirbti, įmanoma ar neįmanoma Lietuvoje 60-mečiui susirasti darbą, o tuo, kad yra tam tikra pinigų suma, į kurią reikia „sutilpti“.
„Tam reikia pinigų. Negaila pensijas mokėti dideles ir visiems, bet reikia pinigų. „Sodra“ tikrai nėra kažkokia krosnis, kur pinigai deginami, ką paima tą išmoka“, – sakė R. Lazutka.
Anot mokslininko, „visuomenė sensta, ir reikia, kad žmonės kuo ilgiau dirbtų“. „Mes turėjom tokį tikslą, kad pensijoms užtektų pinigų. Mes galim siūlyti išleisti į pensiją žmones labai anksti, bet iš kur paimti pinigų toms pensijoms mokėti? Tada reikia pasiūlyti padidinti momesčius, o to niekas nenori girdėti. Galėtume žmonių paklausti, ar norite padidinti mokesčius „Sodrai“, kad tie, kurie yra vyresnio amžiaus, anksčiau išeitų į pensiją? Kažin kiek atsakytų, kad nori daugiau mokėti „Sodrai“? Tad mūsų tikslas buvo toks – kažkaip tą sistemą subalansuoti, kad ji nebūtų deficitinė, kad nereikėtų skolintis“, – prisipažino R. Lazutka.
Bet ir tai dar ne viskas. Mokslininkai siūlo apriboti galimybę išeiti į išankstinę pensiją.
„Mes siūlome į išankstinę pensiją išleisti ne likus 5 metams, kaip yra dabar, o likus 3 metams. Mes žinome, kad yra vyresnio amžiaus žmonių, kurie neranda darbo, todėl siūlome mokėti jiems ilgiau bedarbio pašalpą. Kadangi ji skiriama ribotam laikui, žmogus būtų skatinamas ieškoti darbo. Negalima sakyti, kad visi įsidarbins, bet jeigu 10 ar 20 proc. įsidarbins, tai vis tiek bus geriau negu nieko. O jeigu juos išleidi į pensiją, jie nusiramina ir neieško darbo“, – aiškino R. Lazutka.
Panašiai kalba ir T. Medaiskis: „Jeigu žmogus priešpensiniame amžiuje neranda darbo, tai yra ne senatvės apsaugos problema, o nedarbo apsaugos problema, todėl ir spręskime ją nedarbo draudimo priemonėmis“.
Į klausimą, ar spaudžiami į kampą 60-mečiai privalės užmiršti metų metais tobulintus įgūdžius ir griebtis bet kokio darbo, jis atsakė, kad gali atsitikti ir taip. „Aš manau, kad dabartinė tvarka buvo nebloga, kai vyresnio amžiaus žmogui ilgiau buvo mokama nedarbo draudimo išmoka, ir jis galėjo ilgiau ieškoti tinkamo darbo, o ne griebti pirmą pasitaikiusį už minimalią algą. Bet kada nors žmogus vis tiek atsidurs tokioje situacijoje, kai teks imtis prastesnio darbo negu save vertini pagal kvalifikaciją. Kokia yra darbo rinka, tokia yra“, – apgailestaudamas pripažino T. Medaiskis.
Pašnekovai neatsakė į klausimą, kaip gyventi žmogui, kurio darbdaviai nenori, o bedarbio pašalpos mokėjimo laikas pasibaigė, ir kiek išleidžiama kitoms varganai gyvenantiems skiriamoms socialinėms išmokoms.
Profsąjungos: vakarietiškas modelis mūsų biudžetui per brangus?
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) pirmininko Artūro Černiausko teigimu, reikia apsispręsti, kokią gyvenimo trukmę skaičiuojame.
„Lietuvoje vidutinė vyrų gyvenimo trukmė yra mažiau negu 65 metai, jeigu skaičiuosime nuo gimimo iki 65 metų. Bet jeigu imsime 50-65 metų intervalą, ji padidėja iki 74, o jei skaičiuosime nuo 60 ir daugiau – ji dar ilgesnė. Skirtingais atvejais taikomas toks „atrankinis“ skaičiavimas. Aš sakiau, kad tai negerai, R. Lazutkai, nes įstatyme turėtų būti aiškiai pasakyta, kokiu vidurkiu, kokiais rodikliais mes remiamės“, – sakė jis.
Tačiau profsąjungietis pastebi ir daugiau gyventojams nepalankių dalykų, apie kuriuos garsiai beveik nekalbama. „Iki 35 metų ilgėja būtinas stažas pensijai gauti. Tai mažina žmonių pensiją. Nedaug, po 3 eurus už kiekvienus metus, bet dabar žmogus gauna kas mėnesį, o kai stažas ilgėja, daug ateities pensininkų tų 15 eurų už 5 metus negaus“, – aiškina A. Černiauskas.
Anot vienos didžiausių šalies profsąjungų lyderio, modelio ir iš jo gimstančių įstatymų rengėjai nutyli ir tai, kad Vakarų šalių gyventojams likus keliems metams iki pensijos nereikia griebtis nekvalifikuoto menkai apmokamo darbo, kad išgyventų.
„Vakarų šalyse žmonės, kurie turi būtinąjį stažą, bet negali dirbti pagal įgytą profesiją, gali išeiti į pensiją anksčiau. Pavyzdžiui, skadinavų vyrų pensinis amžius yra 67 metai, bet vidutiniškai jie išeina į pensiją 62,5-64 metų. Jiems nereikia dirbti mažai apmokamo darbo, dėl kurio vėliau nukentėtų pensija, jei negali atlikti pareigų, kurias atliko paskutinėje darbo vietoje. Pavyzdžiui, medikai patikrina geležinkelio mašinisto sveikatą ir dėl didelio spaudimo neleidžia vairuoti traukinio. Tai ne profesinė liga, bet jam neleidžiama dirbti geležinkelio mašinistu. Jei toks žmogus turi būtiną stažą, pavyzdžiui, 30 ar 35 metus, priklausomai nuo to, koks nustatytas toje šalyje, jis gali išeiti į pensiją net ir 55-erių. Ir gaus visą pensiją“, – apie skandinavų sistemą pasakoja A. Černiauskas.
Profsąjugietis pabrėžia, kad tose šalyse žmogui nereikia bėgti į darbo biržą su medikų rekomendacijomis ir prašyti bet kokio darbo, kurį dirbti leidžia gydytojai ir prarasti dalį pensijos. „Apie tai įstatymo rengėjai nutyli, o paklausti, kodėl jie Lietuvai to netaiko, atsako, kad „Sodros“ biudžetas šito nepakeltų. O pas mus išeiti į išankstinę pensiją neapsimoka, nes tikroji pensija labai sumažėja. Beje, daug labiau, negu didėja dėl priedų už stažą“, – priduria A. Černiauskas.
Post scriptum
„Ir aš galvoju, kad seniems žmonėms reikia padėtį gerinti, pensijos turėtų būti didesnės, pensinis amžius neturėtų taip sparčiai ilgėti, bet tam reikia susitarti, kad iš dirbančių žmonių būtų surenkama daugiau mokesčių, o šito niekas nenori“, – baigiantis pokalbiui prasitarė R. Lazutka.
Kodėl mokslininkai dalyvavo kuriant „modelį“, kuris jiems patiems nepriimtinas, ir kodėl darbo grupė vykdė „užsakymą sutilpti į tam tikrą sumą“, užuot pateikusi valdžiai Lietuvos darbo rinkos tendencijas ir gyventojų interesus atitinkantį variantą – neklausėme.
Ir paskutinis klausimas – ne mokslininkams, o tiems, kurie priiminės sprendimus: Vadinasi, svarbiaua ne tai, ar žmonės galės susirasti tinkamą darbą, o ne vegetuoti iš pašalpų, bet subalansuoti sistemą, kad neduok die, ponams verslininkams papildomo euro buvusių darbuotojų labui mokėti nereikėtų?
