Pastarąjį pusmetį šioje valstybėje nieko nevyksta apart pasistumdymų prie valdiško lovio, kai keli įšokusieji į valdžios ratus bando apsibrėžti savo įtakos laukus, kai dėl kelių balsų vyksta nuolatinė prekyba postais, spaudoje nuolat mirga informacija apie užkulisinius susitarimus ir naujas intrigas. Todėl, kas vyksta valstybėje ir pasaulyje, jau tikrai ne išrinktųjų dėmesio verti klausimai. Latvija ir Estija dabar kalba apie Brexit mažinimo padarinius ir finansinius fondus šiems padariniams minimalizuoti, apie tai, kokiomis priemonėmis išlaikyti ekonomikos ir pramones konkurencingumą artėjant naujoms krizės bangoms....o mes turime šioje valstybėje svarbesnių darbų – kaip sudėti į biudžetą visus artėjančių rinkimų pažadus. Kiekvienas politikas dabar jaučia pareigą nešdamas naują tokį madingą šūkį, kurio turiniu taip niekas ir nesugeba iki šiol pripildyti, „Kurkime gerovės valstybę“, aplipdyti savo danajų dovanų paketą rinkėjui kuo prašmatnesniais naujais pažadais.
Metų metais stebime tą patį paveikslą - rinkimų maratone kiekvienas nori iš bendro katilo pasemti tos saldžios miros ir tada nuo savęs visiems po lygiai padalinti, bet kai tų geradarių pažadus sudeda į bendrą katilą, kuris vadinasi valstybės biudžetu, tai jis skilinėja ir trūkinėja nuo nuolatinių geradarių pažadų ir neapgalvotų norų iššokti aukščiau bambos. O tada ir prasideda desperatiškas ir trumparegiškas pasiubagavimas, įgaunantis skubos tvarka priimamų reformų ir naujų mokesčių formas. Kaip iš gausybės rago pasipila nauji mokesčiai, kurių esmės nesupranta niekas, kaip jei bus įgyvendinami, taip pat nežino niekas. Parlamentas, kuris balsuos už jų patvirtinimą, apie tai net nekalba, nes neturi laiko – jie valdo ir dalinasi postus bei kovoja dėl mistinių įtakos zonų. O tie, kurie kasnakt sapnuoja košmarus, kad po kitų rinkimų gali būti išmesti iš jų avataro erdvės, pavymui visų mokesčių paketo dar atbėga su mokesčiais bankams ir prekybos tinklams. Iš šiuo atveju niekas nenori net girdėti, kad tai išvirs ne į mokesčius prekybos tinklams, o į mokestį perkančiam eiliniam žmogeliui, kad tai ne mokesčiai bankams, o bus nauji mokesčiai būsto paskolų gavėjams ir verslui, kuris nuolat stokoja prieigos prie finansų.
Visa tai vainikuoja vieno iš ministrų pasakymas, kad nauji mokesčiai, tai „Viešas diskursas, kad įvyktų visuomenės elgsenos pokyčiai“. Jis teisus, visuomenės elgsenos pokyčiai tikrai įvyks – visuomenė vėl eilinį kartą pasijaus apgauta, išdurta ir susivokusi, kad šioje valstybėje pilietis niekuo negali pasitikėti - kad jeigu kas nors jį apgaus ar išdurs, tai pirmiausia valstybė. Akivaizdu, kad bendrystė, kuri turėtų vienyti siekyje savo visuomenėms sukurti kuo stabilesnį gerbūvį, kuri mus visus turėtų vesti bendros pažangos link, dabar pradėjo trupėti.
Apie patį principą, kaip veikia valstybė ir kaip priimami sprendimai - ar laikomasi susitarimų, ar gali piliečiai pasitikėti valstybe, kai jos sprendimai kinta priklausomai nuo politinių ciklų, ar yra įvertinamos priimamų sprendimų pasekmės, ir kokią tai įtaką daro ekonomikai, verslo galimybėms plėstis ir investuoti niekas nekalba, o juolab negalvoja.
Prieš daugiau nei dvejus metus premjeras pasakė – jokie mokesčiai keičiami nebus, bet jau po metų situacija pasikeitė ir atkeliavo tektoniniai mokesčių pakeitimai. Tuomet buvo daug diskutuojama apie mokesčių pakeitimus ir vyriausybė deklaravo, kad šią kadenciją daugiau niekas nebus keičiama. Dar daugiau –vyriausybė, verslo konfederacijų atstovai, profesinių sąjungų vadovai pasirašė Nacionalinį susitarimą dėl Lietuvos pažangos reformų, kuriame sutarta kelti gyvenimo lygį, didinti darbo rinkos patrauklumą, kurti konkurencingą ekonomiką. Susitarime aiškiai deklaruota, kad bus vadovaujamasi principu, jog vieni mokesčiai bus didinami mažinant kitus – nedidinant bendros mokestinės naštos. Dabar matome, kad įsipareigojimų nesilaikoma ir joks parašas šioje valstybėje – net ir jos vadovų - nieko nereiškia. Tad apie kokį pasitikėjimą mes galime kalbėti? Dar geriau, kad politikai laužo savo pačių priimtus įstatymus: įstatymu yra įtvirtinta, kad mokestiniai pakeitimai įsigalios ne anksčiau nei po pusės metų, o dabar pati valdžia šiuos įstatyme fiksuotus įsipareigojimus laužo, priimdama sprendimus skubos tvarka.
Naujais pakeitimais ir mokesčiais tikimasi į biudžetą surinkti 180 mln. eurų. Tai yra nedidelė suma, kurią valstybė galėtų surinkti optimizavus savo veiklą ir sprendimus. Nepasitenkinimą efektyvumu pripažįsta visa valdžia ir užuot sprendusi šiuos klausimus, eilinį kartą buvo nueita greičiausiu keliu – įkišau ranką į dirbančio žmogaus kišenę ir išsprendžiau problemas. Bet apie esminius dalykus – kaip mes tuos surinktus pinigus išleidžiame, tai nekalbama. Valdžia net negalvoja, kur ir kaip bus taupomi mokesčių mokėtojų pinigai ir kaip atsakingai jie bus leidžiami. Visi supranta, kad mažiausiai socialiai apsaugotoms žmonių grupėms yra būtina skirti lėšų, bet tikrai valstybė turi galimybių surasti tam finansavimą, neužkraunant naujais mokesčiais dirbančių žmonių, kurie, rodos, tampa kaltais tiesiog todėl, kad dirba.
Pasižiūrėkime: jau dabar deklaruojama, kad yra nesurinkta virš 1 mlrd, eurų PVM nuo planuojamo surinkti, planai ištraukti milijonus iš šešėlio taip pat kažkur nutolo ir apie juos nekalbama. Mūsų valstybės paradoksas - kai su kiekvienais metais auga neužimtų darbo vietų skaičius, tuo pačiu auga ir bedarbių skaičius. Per penkerius metus, kai verslas nuolat kalbėjo apie darbo jėgos trūkumą, pašalpas gaunančių skaičius išaugo nuo 43 tūkst. iki 60 tūkst., o su dabartinėmis nuostatomis, akivaizdu, kad mes ir toliau auginsime pašalpinių armiją. Technologiniai pokyčiai reikalauja vis daugiau kvalifikuotų ir išsilavinusių žmonių, todėl turėtume skatinti žmones atnaujinti savo žinias ir kelti savo kvalifikaciją. Apie paskatas dirbti pačiam sau, apie įtraukios darbo rinkos sukūrimą, apie efektyviai veikiančia perkvalifikavimo sistemą niekas nekalba. 2018 m. užimtumo didinimo programoms vykdyti skirta 7,76 mln. Eur, bet tik 27 proc. bedarbių, baigusių programą, įsidarbino, o po 3 mėn. iš jų darbo rinkoje liko tik 6 proc. Visi jau ne vienerius metus kalba apie tai, kad dėl neskaidrios ir neefektyvios viešųjų pirkimų sistemos valstybė kasmet praranda iki 1 mlrd. eurų. Pridėkime dar neefektyvią sveikatos sistemą, ydingą biudžeto sudarymo mechanizmą ir šį sąrašą galima būtų tęsti ir tęsti. Pažiūrėkime, ką skelbia Valstybės kontrolė: Lietuvoje beveik 30 metų veikia programų fiksuoto finansavimo sistema. 2018 m. šiuo būdu be derybų finansuojamoms programoms skirta beveik 706 mln. Eur, t. y. 5 proc. viso valstybės biudžeto išlaidų. Daugiau kaip pusė fiksuoto finansavimo sistemoje esančių programų veikia ilgiau nei 16 metų. Tačiau finansavimo būdo taikymo tikslai ir kriterijai nenustatyti, tvirtinant ar keičiant šioms programoms skiriamų lėšų dydį, nė karto nesiremta sąnaudų ir naudos analize, neatsižvelgta į veiklos rezultatus. Visų fiksuoto finansavimo programų, nepanaudotų lėšų likučių neprivaloma grąžinti į valstybės biudžetą, 2018 m. jie sudarė beveik 208 mln. Eur. Jeigu taip būtų valdoma privati įmonė, tai ji jau seniai būtų bankrutavusi... Visi šie pavyzdžiai šaukte šaukia, kad yra būtinos valdymo reformos, reikia galų gale valstybėje sutarti kokių ilgalaikių tikslų siekiama tomis pačiomis mokesčių reformomis, o tik tada daryti sprendimus. Bet tokie žingsniai būtų nepopuliarūs ir trumpalaikių dividendų politikams nesugeneruotų, o juolab tam reikalinga politinė lyderystė, kurios dabar mūsų valstybė stokoja.
Mūsų visuomenė dar iki šiol neatsikrato iš tarybinių laikų atkeliavusio nepasitikėjimo valdžia. O dabartinė situacija tik dar labiau augina žmonių apatiją valdžios atžvilgiu. Priimdama neprognozuojamus, neaiškius sprendimus, keisdama savo poziciją valdžia nuvilia žmonių lūkesčius ir ypatingai pačios aktyviausios ir veikliausios visuomenės dalies, kuri ir yra šios valstybės varomoji galia. Mes labai lengva ranka nubraukiame tai, ką tiek laiko auginome. Juk augant ekonomikai auga ir žmonių pasitikėjimas, kad šioje valstybėje žmogus turi ateitį, gali kurti ir veikti savarankiškai. Bet kai visi planai ir lūkesčiai griūva dėl politinio elito trumparegiškumo, atsakomybės trūkumo ir neprognozuojamų veiksmų, tai apie kokį bendruomenės sutelktą veikimą ir sąmoningumą galime kalbėti. Žmogus pradeda vėl veikti ir gyventi pagal savo išmanymą, o jie ten – valdžioje – lai pasikaria.
Mes turim daug puikaus ir ambicingo jaunimo, kuriam tik tereikia sudaryti sąlygas realizuoti savo idėjas bei sudaryti pagrindą čia kurti ir veikti. Ar politikai nuolat kalbėdami tik apie teisingą padalinimą, keisdami kas pusę metų įstatymus skatina mūsų jaunus žmones čia kurti verslą, čia plėtoti savo idėjas – manau, kad ne, nes jų pasitikėjimas valstybe mažėja su kiekviena diena, o kai jie mato tokį neprognozuojamumą, tai suveikia tik vienas instinktas - „grab and run”.
Jauni žmonės, gyvendami tokioje trumparegiškų politikų ambicijų karo zonoje, tikrai nemato erdvės ir prasmės čia kurti savo ateitį. Piliečiai vargubau ar matys prasmę eiti į rinkimus, nes kiekvieną nauja politikų karta vis labiau devalvuoja šį vardą. Verslas jau pavargo visiems šioje valstybėje įrodinėti savo reikalingumą ir dairosi, kur būtų galima plėsti savo verslą stabilioje ir prognozuojamoje aplinkoje. Tai tiek tos mūsų gerovės valstybės.....
Robertas Dargis, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas
