Kaip ir buvo galima prognozuoti, prezidentė Dalia Grybauskaitė laimėjo rinkimus ir liko dar penkeriems metams vadovauti. Tai dėsninga, nes ji vienintelė iš visų startavusių kandidatų to tikrai norėjo.
Pergalė be kovos
Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) kandidatas Zigmantas Balčytis pergalės nuo pat pradžių nei planavo, nei siekė. Tas pats pasakytina ir apie likusius kandidatus, išskyrus D. Grybauskaitę. Nepaisant to, kad ji nebelaikoma Deus ex Machina, kad, pagal pirmojo turo duomenis, prarado trečdalio milijono rinkėjų paramą, ji laimėjo. Dešinysis rinkėjas antrajame ture, kaip ir tikėtasi, buvo labiau motyvuotas, nes prezidentę rėmė konservatoriai ir liberalai, o ji savo ruožtu rinkosi patriotinę retoriką. Tai padiktavo ir tarptautinės realijos. Rinkimų kampanijos aspektu Rusijos agresija prieš Ukrainą dešiniesiems buvo neabejotinai naudinga kaip kontekstas.
Ką prezidentė D. Grybauskaitė šnekėjo apie užsienio politiką kadencijos pradžioje, mažai kas atsimena, o priminimas daugeliui jos rėmėjų neretai sukelia įniršio priepuolius, tad šįkart netemdysime jiems pergalės džiaugsmo – ūmai prasimušusi superpatriotinė retorika ir pažadai „nepardavinėti Lietuvos už sviestą“ iš dalies suveikė.
Z. Balčytis ir antrajame ture nesiekė pergalės. Nebuvo kokių nors derybų su iškritusiais kandidatais, siekiant ne formalios, o realios jų paramos. Kandidatas neišnaudojo savo pranašumų (antai į visus susitikimus nevažinėjo su šeima, ją demonstratyviai glėbesčiuodamas, kaip jo vietoje būtų daręs suinteresuotas D. Grybauskaitės oponentas, ir t. t.), ramiai ir tykiai išlaukė antro turo, apsiribodamas mėginimais neskaudžiai įgelti kokiu atviru laiškeliu ar debatų fraze. Kovos nebuvo ir nieko įdomaus neįvyko. Iš dviejų velionio komunistų vado Algirdo Mykolo Brazausko mums paruoštų kadrų Lietuva pasirinko ramiai.
Ką švenčia dešinieji?
Rinkimai į Europos Parlamentą, nepaisant kai kurių žiniasklaidos priemonių rėkavimo apie sensacijas, didelių staigmenų irgi nepateikė. Na, aplenkė konservatoriai socialdemokratus, o Liberalų sąjūdis gavo daugiau, nei tikėtasi, – galbūt tų pačių konservatorių sąskaita. Bet tai ir viskas, kuo opozicija gali pasidžiaugti, nes susumavus valdančiojo bloko (LSDP, Darbo partija, „Tvarka ir teisingumas“, Lietuvos lenkų rinkimų akcija) ir opozicijos (konservatoriai bei liberalai) rezultatus visgi išeina, kad valdantieji gavo daugiau mandatų ir gerokai didesnį nuošimtį rinkėjų balsų.
Net ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pergalė yra gana sąlyginė, nelygu, kokį palyginimą laikysime atskaitos tašku. Antai, 2009 m. ir 2014 m. rinkimų į tą patį Europos Parlamentą rezultatai. Palyginkite ir paskaičiuokite, kas daugiausiai neteko ar prisidėjo (pagerėjimas žalia spalva, pablogėjimas – raudona):
Visgi matyti, kad bendrai valdančiajai koalicijai priklausančios partijos susišlavė 49,54 nuošimčio balsų. O Seimo opozicijoje esantys konservatoriai ir liberalai jų gavo 32,52 proc. Tad nelabai aišku, kur matomas tas „esminis lūžis“ ar „sensacinga pergalė?“. Jų nematyti net ir lyginant su pastaraisiais Seimo rinkimais. Rezultatai daugiamandatėje apygardoje buvo tokie: LSDP – 18,38 proc., TS-LKD – 15,06 proc. Vietomis susikeista, tačiau pokyčiai nežymūs.
Galima sakyti, kad konservatoriai pagaliau aplenkė socialdemokratus po to, kai Andriaus Kubiliaus Vyriausybė esą paaukojo populiarumą Tėvynės labui vykdydama nepopuliaras reformas. Lygiai taip pat galima atkirsti, kad konservatoriai jau antri metai opozicijoje ir turi palankią poziciją valdžios kritikai. Be to, prezidento rinkimus laimėjo jų remta kandidatė ir net šitai nepadėjo pasiekti sensacijos, apie kurią jau mėginama trimituoti. Taip – socialdemokratų aplenkimą galima laikyti psichologiniu laimėjimu, jei jis labai reikalingas. Na, galbūt dar kas nors nori atskirai atšvęsti, kad į Europos Parlamentą ateina tokie naujokai kaip Gabrielius Landsbergis ir Antanas Guoga, kurį, beje, viešai labai giria Viktoras Uspaskichas. Tebūnie šventė.
Tiesa, tuo pat metu A. Kubilius sako, jog Lietuvoje pralaimėjo Kremlius. Kartu tiek jis, tiek jo kolega, liberalų vadas Eligijus Masiulis, kalba apie pasiryžimą kurti naują koaliciją „nuo balto lapo“. Tikėtina, kad jei toks scenarijus pavyktų, šventė dešiniųjų stovykloje būtų kiek panašesnė į tikrą. Rezultatų statistika tam jokios rimtos dingsties neduoda. Ir nelabai aišku, ar koalicijai iš esmės nepasikeitus, – o gali ir taip atsitikti, – Kremlius vėl bus nugalėjęs? Klausimas labai painus, tad šampaną dar pataupykite.
