Tikra tiesa. Nieko jūs, Lietuvos žmonės, negausite. Už okupaciją, už senolių kančias, už išžudytus tautiečius Sibire ir Lietuvos miškuose. Nieko jūs negausite. Nė rublio, nė lito, nė dolerio.
Niekinis referendumas
Na tai kas, kad 1992 metų birželio 14 dieną referendume daugiau kaip 90 proc. Lietuvos piliečių pareikalavo savo valdžios siekti žalos atlyginimo iš SSRS teisių perėmėjos (Rusijos Federacijos) už 50 okupacijos metų. Galite surengti dar tris tokius referendumus, bet valdžia liks akla ir kurčia.
Greičiau su Rusijos koncernu „Gazprom“ derėsis dėl kelių procentų nuolaidos dujų kainai arba maldaus Vladimiro Putino paleisti iš kalėjimo Michailą Chodorkovskį nei per vizitus pareikalaus iš to paties V. Putino ar jo pakalikų pripažinti SSRS okupacijos nuostolius.
Pradėkime nuo to, kad nei jūs, nei kuris nors kitas Lietuvos pilietis savo akimis nematė keliasdešimties puslapių apskaičiuotos žalos ataskaitos, kuri Vyriausybei pateikta dar 2000 metais. Jei tikėtume skaičiais, tiesioginė žala Lietuvai siekia 80 mlrd. JAV dolerių, o apskaičiuota pagal Jungtinių Tautų metodiką sudarytų stulbinamus 800 mlrd. dolerių. Tiek Lietuvos ekonomika uždirbtų per 100 metų.
Graudus „vaizdzialis“
Žinoma, tokią situaciją regime iš savo varpinės. Apskaičiavome ir susiruošėme pateikti sąskaitą Rusijai. Tai yra apskaičiavome, bet nepateikėme. Vis kuriame komisijas ir darbo grupes, kurios tą sąskaitą vis tikslina, peržiūri iš naujo, vėl tikslina.
Paskui mums susišviečia, kad neturime derybinių pozicijų, todėl renkame argumentus, juos dedame į stalčių, vėl ištraukiame. Galiausiai suvokiame, kad sąskaitą vėl reikia tikslinti... Nesvarbu, kas Vyriausybės vadovas – Andrius Kubilius ar Algirdas Butkevičius. Abu vienodai apgailėtini.
Jei šalia jų pridėtume nuolat atsiprašinėjantį dabartinį užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių, kuris šioje situacijoje galbūt netgi pats primokėtų Rusijai už lietuvių tautos kančias, išeitų graudus „vaizdzialis“.
Nevykdyti piliečių valios yra viena. Neturėti noro – visai kita. Aišku, nieko negali paimti iš ubago, kokia šiuo metu yra Rusijos Federacija, kurios piliečiai patys vos galą su galu suduria. Bet tai joks pasiteisinimas politikams. Kur jūs, mūsų valdžios vyrai (ir moterys), kur jūsų drąsa, kur jūsų stuburas?! Kiek dar lankstysitės prieš prakeiktą mešką?!
Kuo čia dėti rusai?
Štai šiomis dienomis paklausiau Rusijos Federacijos ambasadoriaus Vladimiro Čchikvadzės, ką jis mano apie reparaciją. Atsakymas nenustebino, nes, pasiuntinio žodžiais, „šiuolaikinė Rusija klausimo apie kompensacijų reikalavimus svarstymą yra nutraukusi visiems laikams“.
„Esu įsitikinęs, kad finansinių pretenzijų kėlimas ir okupacinės retorikos naudojimas nėra geriausias būdas Lietuvos Respublikai pasiekti deklaruojamus tikslus, plėtojant abipusiai naudingus santykius su Rusija“, – pareiškė V. Čchikvadzė.
Ir dar pridūrė, kad Rusija neatsakinga už jokias okupacijas. Girdėjote? Rusija, kuri perėmė visas SSRS teises, už nieką neatsakinga. Dar blogiau, kad dabartinė Rusijos vadovybė apskritai neprisimena ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos ar Estijos okupacijos.
Jei Rusija tikisi, kad mes tai pamiršome, turiu nuvilti ir poną ambasadorių. Nė velnio nepamiršome ir visada priminsime. Išgraužkit visus pasaulio rabarbarus, bet mes vis priminsime. Jei ne valdžios, tai savo poziciją.
Gediminas Stanišauskas
