Interviu naujienų portalui tv3.lt R. Šimašius apžvelgė svarbiausius kadencijos darbus, pagalbą ukrainiečiams, kritiką dėl šios kadencijos metu priimtų sprendimų. Antrąją kadenciją baigiantis Vilniaus meras taip pat papasakojo, kodėl svarbu, kad sostinė ne tik eitų Vakarų šalių pėdomis ir būtų draugišku miestu LGBT bendruomenei, bet ir atsisakant sovietinių reliktų taptų pavyzdžiu kitoms Europos valstybėms.
Dar pernai pavasarį jūs pranešėte, kad nekandidatuosite į merus 2023-iaisiais. Ar jau suplanavote, ką veiksite pasibaigus mero įgaliojimams?
Prieš kandidatuodamas daliai žmonių sakiau, kad dar vienai kadencijai nekandidatuosiu, todėl mano planas yra vykdomas. Dabartinis mano tikslas – sklandžiai užbaigti likusius darbus.
Likus metams [iki rinkimų] pradėjau detaliau dėliotis, ką veiksiu. Žinau, kad turiu gerų savybių, kurios pravers privačiuose sektoriuose – strategiškai veikti labai sudėtingose situacijose su labai ribotais ištekliais, diegti kūrybiškumo atmosferą ir valdyti krizines situacijas. Žinau, kad šie dalykai bus labai reikalingi. Nenoriu visko atskleisti, bet kokiu atveju privačiame sektoriuje veikla bus susijusi su tuo.
Koks laukia tolimesnis jūsų, kaip politiko, kelias?
Bent jau kol kas planuoju dalyvauti savivaldos rinkimuose į miesto tarybą. Manau, kad tai neturėtų trukdyti mano kitoms veikloms. Planuoju, kad tarybos nariu galėčiau būti ir rinkimuose dalyvausiu kaip tarybos narys, todėl tai nėra visiškas išėjimas nuo politikos. Man Vilnius labai rūpi, jis nedings iš konteksto. Taip pat labai rūpi, kad iš tų dalykų, kuriuos padarėme Vilniuje, mokytumėmės ir kitiems miestams Europoje būtume gera kryptimi.
Po savivaldos rinkimų lauks ir prezidento, ir Seimo, ir Europarlamento rinkimai. Ar šiuose rinkimuose galėsime išvysti jūsų pavardę?
Esu pakankamai patyręs, kad tvirtai nesakyčiau nei „ne“, nei „taip“, kai nesu apsisprendęs. Pirmas fokusas šiai dienai – sklandžiai užbaigti tuos darbus, kurie yra, taip pat pakloti pamatą kitiems merams tuos darbus sklandžiai vykdyti. Antras žingsnis – svarstau, ką planuoju po mero kadencijos, bet tolimesnė politinė karjera nėra dabar mano fokuse.
Kas norėtų ar galėtų užimti Kauno mero postą, viešojoje erdvėje jau matėme diskusijų, o taip pat ir kai kurie politikai patys pasisakė, kad kandidatuos. Kas, jūsų manymu, galėtų būti naujasis sostinės meras? Galbūt girdėjote pasvarstymų, kas norėtų kandidatuoti?
Viešumoje yra keletas pasisakiusių žmonių, tačiau nenoriu komentuoti, ar jų pasisakymai įkvepia, nes tai tikriausiai priklausys nuo to, kokią programą jie pristatys ir kaip jie atrodys rinkimų metu. Be abejo, iš savo politinio rato ir aplinkos šnekuosi su žmonėmis, nes man labai rūpi, kas tai bus. Jeigu reikės, padėsiu kandidatams ir nebūtinai iš savo partijos, nes norisi sąžiningai supažindinti su viskuo, kas yra. O iš vidaus yra kandidatų, su jais kalbamės. Pavardes dar per anksti įvardinti, bet yra daug galinčių. Turbūt iš to, kas gali, ne visi nori, nes šios pareigos reikalauja ir iššūkių, ir asmeninių aukų, todėl ne visi tam ryžtasi.
Vilniečiams renkantis merą yra labai svarbu žinoti, kokia yra jo vertybinė orientacija kalbant ne tik apie žmogaus teises, bet ir kitus aspektus, pavyzdžiui, diskutuojant apie pėsčiųjų, dviratininkų ar vairuotojų teises. Labai svarbu, kad žmonės atskleistų savo vertybes.
Yra ir tokių pasvarstymų, kad jūsų nekandidatavimas Laisvės partijai gali neišeiti į naudą, nes visgi Vilniaus mero pozicija partijai yra naudinga, nes jis yra matomas politikas. Kaip jūsų įžvalgomis, Laisvės partijai pavyks paruošti kitą tinkamą kandidatą?
Aišku, kad tai yra iššūkis. Ir asmeniškai tam žmogui, kuris nuspręs kandidatuoti, ir partijai, todėl reikia labai smarkiai padirbėti, nes rinkimai visą laiką yra iššūkis. Aš labai džiaugiuosi, kad ir tie žmonės, kurie svarsto kandidatavimą, labai rimtai ir atsakingai jį priima. Labai džiaugiuosi, kad nėra svarstymų pasididinti savo populiarumą, bet žiūrima rimtai į darbą.
Šios kadencijos metu bene daugiausiai diskusijų ir kritikos sulaukė gatvių siaurinimas. Kai kurie specialistai teigia, kad dėl to gatvėse atsirado daugiau kamščių, o krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas teigė, kad dėl gatvių siaurinimo nelaimės atveju kiltų problemų karinės technikos mobilumui. Kaip jūs vertinate šią kritiką?
Į kai kurią kritiką norėčiau nereaguoti, nes ji kyla dėl emocijų ir yra paremta tradiciniu įsivaizdavimu. Į rimtesnę kritiką reaguojame tikrai rimtai, nes turėjome daug diskusijų su policija, gaisrininkais, greitosios pagalbos tarnybomis dar prieš paskelbiant standartus. Esame su visais apsitarę ir viską išsigryninę, į visas pastabas atsižvelgę. Suprantu, kad labai smarkiai tą temą užaštrinome, nes norėjome, kad tai būtų neatsitiktinis, ne tyliai padarytas dalykas, bet, kad tai taptų nauju Lietuvos standartu, pradėtu Vilniuje.
Gal paradoksaliai skamba, bet mes nei vienos gatvės nesiaurinome – susiaurinome važiuojamosios dalies plotį nuo platesnio negu reikalauja Statybos techninis reglamentas iki reglamente reikalaujamo pločio. Pavyzdžiui, jeigu statybos reglamente nurodyta, kad [gatvės plotis] turi būti 3,25 m., tai pas mus pagal sovietinį mąstymą buvo padaryta daugiau – kai kur siekė 3,75 m. Mano principas – nereikia nei daugiau, nei mažiau, bet reikia tiek, kad būtų galima sklandžiai pravažiuoti ir būtų patogu.
Noriu pažymėti, kad tai naujų gatvių standartų diegimas, kurio pagrindiniai akcentai: žaluma, pėsčiųjų judėjimas, santykis su pastatais. Dauguma Vilniaus gatvių toli gražu dar neatitinka standartų, todėl prireiks daug metų, kad atitiktų.
Daugiau nei prieš mėnesį feisbuke paskelbėte įrašą, kuriame rašėte, kad Lietuva turi atsisakyti to, „kas turi šaknis sovietijoje“ – nuo sovietinių pastatų, paminklų iki valstybės tarnybos. Kaip Vilniui sekasi atsisakyti šių reliktų?
Apie sovietinę traumą šnekame dažnai, bet kartais patys užmirštame, kur iki šiol sovietiniai dalykai veikė. Kalbant apie meto pareigas, tai yra daromi matomi dalykai: prieš keletą metų atsisakėme sovietinių skulptūrų ant Žaliojo tilto, o praėjusį rudenį – Petro Cvirkos paminklo.
Taip pat svarbu, kad mūsų sovietinio planavimo miestas, kuris yra pseudo bendruomeniškas, šaltas, nejaukus, neturintis gyvybės gatvėje, neturintis aiškių kiemų, taptų panašus į naująjį rajoną Paupį, o ne į sovietinius rajonus, kurie yra sulaukę net Lenino premijų. Aišku, visko atsisakyti yra didelis iššūkis, nes tai ne vienos kadencijos ir ne vieno dešimtmečio darbas. Turi būti žengiamas žingsnis po žingsnio.
Kalbant apie valstybės tarnybą, tai sekasi visai neblogai. Džiaugiuosi, kad ir pats savivaldybės stilius yra atviras, pritraukiantis. Nepaisant to, kad atlyginimai labai nekonkurencingi, ateina daug jaunų, ambicingų ir kūrybingų žmonių. Iššūkių tikrai labai daug, bet mes judame tikrai gana sklandžiai ir sparčiai.
Turite omenyje, kad sovietinių reliktų atsisakymas sostinėje jau buvo svarbus ir prieš karą Ukrainoje?
Paminklus dabar jau visi puola nukėlinėti, o mes tai darėme before it was cool (prieš tai, kai tai tapo šaunu – liet.). Bet tai nereiškia, kad bet kas, kas padaryta sovietmečiu, yra blogai. Toli gražu ne, nes yra ir gerų dalykų, bet pačią ideologiją ir sistemą reikia perkrauti iš esmės. Kai reikia priimti kokius nors sprendimus, aš užduodu klausimus, ar pokyčiai yra arčiau Maskvos, Astanos ar Niujorko, Kopenhagos, Amsterdamo. Staiga paaiškėjo, kad daugybės specialistų siūlomi modeliai yra užsilikę nuo sovietinių laikų ir niekas jų nekvestionuoja. Tai tokias taisykles tikrai pavyko sulaužyti ir perkrauti, kad taptume vakarietiškos kultūros dalimi.
Šiuos pokyčius labai gerai pamato žmonės, kurie negyvena Vilniuje. Tikrai galime pasidžiaugti, kad mes labai stipriai einame Vakarų link, todėl man labai norisi, kad tas pokytis būtų gilesnis.
Kaip paragintumėte kitus miestus aktyviau šių veiksmų imtis, nes žinoma, kad kai kurie merai neišreiškia itin didelio noro?
Tiesą sakant, kai užsiimu raginimais, jie nėra adresuoti Lietuvos miestų merams, nes, mano vertinimu, visi nori padaryti, kad būtų gerai ir visi vienaip ar kitaip daro tuos žingsnius. Mano raginimai yra nukreipti į Vakarų Europos miestus, nes jie yra toliau, jie ne visada žino tiek, kiek mes žinome apie Rusijos veikimą, nors atrodytų, kad ir ten jie yra atsibudę. Visgi ten to paraginimo ir parodymo reikia.
Netgi užrašas, kabantis ant savivaldybės pastato, kviečiantis Putiną į Hagos teismą, yra svarbus. Airijos, Prancūzijos, Ispanijos miestų merai yra paklausę, ar nebaisu taip aiškiai demonstruoti kvietimą į Hagą, kai esame taip arti [Rusijos]. Ir jiems būtina paaiškinti, kad būtent dėl to, kad mes žinome, kas yra NATO, kad dabar esame stipriausi istorijoje, mes galime tai sakyti ir parodyti, todėl šiuo atveju aš raginimus į kitų šalių merus nukreipiu. Labai džiugu, kad Vilniaus autoritetas šiame kontekste pakilęs.
O kam kilo pati idėja ant savivaldybės pastato pakabinti užrašą, kviečiantį Putiną į Hagą?
Tiek tai, tiek užrašas [ant gatvės] link Rusijos ambasados, vieno savininko ir autoriaus neturi. Su komanda kalbėjome, kad turime pasiųsti labai aiškią, tvirtą žinią, o diskusijų metu konkreti formuluotė kilo man, nes pats esu teisininkas ir žinau, kas yra Haga. Todėl ir leidau sau pačiam ant gatvės su dažais padalyvauti meninėje akcijoje.
Kokius svarbiausius padarytus darbus per šią kadenciją išskirtumėte?
Daug darbų galima išskirti, bet aš noriu paminėti Vilniaus pakėlimą į tarptautinį lygmenį ir tarptautinį prestižą. Neslėpsiu, smagu, kad „Financial Times“ apdovanojimuose mes atsiėmėme 10 diplomų ir buvome daugiausiai diplomų gavęs miestas visoje Europoje, o antroje vietoje liko Hamburgas su 5-6 diplomais. Taip pat ir tai, kad tapome Europos inovacijų sostine, ir tai, kad „Bloomberg“ merų iššūkyje buvo išskirtos mūsų švietimo iniciatyvos, yra svarbu.
Švietimo pertvarkymas yra labai svarbus, nes tai, kad mokyklų vadovus siunčiame į ISM Vadybos ir ekonomikos universitetą mokytis vadovavimo, duos didžiulę naudą. Mokyklose diegdami kūrybiškumo skatinimo programas, informacinių technologijų mokydami pradinukus ir mokydami technologinių dalykų jau matome rezultatus. Pavyzdžiui, į fiziką stojančių studentų iš Vilniaus padaugėjo per kelis metus.
Taip pat svarbūs ir pasikeitę architektūros principai. Per paskutinius kelis dešimtmečius buvo suprastėjusi architektūros kokybė, todėl standartų diegimas leidžia pamatyti, kad namai yra statomi normalesni.
Iki šios kadencijos pabaigos liko vienuolika mėnesių. Kokius likusius nepadarytus, bet būsimus svarbius darbus dar galėtumėte pažadėti vilniečiams?
Kaip politikas preciziškai laikausi principo: reikia nekalbėti apie tai, ką žadi padaryti, bet padarius pasakyti, ką padarei. Tačiau rinkimų kampanijos metu pavyko identifikuoti kai kurias pagrindines sritis. Viena jų – sklandesnis judumas – pėsčiųjų ir dviračių judėjimas.
Iki tikslo, kad 95 proc. miestiečių ne toliau kaip už 1 km. būtų pasiekiamas magistralinis dviračių tinklas, reikia pasistengti dar šiemet ir turėsime 150 km. magistralinių takų. Priminsiu, kad prieš 7 metus daugiausiai 20 km. takų daugmaž atitiko kokybę.
Su gyvenamosios aplinkos gerinimu daugiabučių namų kvartaluose viskas nebus padaryta, tačiau „ant teisingų bėgių pastatyta“. Taip pat reiktų kalbėti ir apie stoties rajoną, kad ten būtų imtasi konkretesnių žingsnių. Taip pat norisi ir švietimo pertvarkas užbaigti iki galo.
Birželio 2-5 dienomis vyks festivalis „Baltic Pride“. Organizatoriai užsiminė, kad sostinė labai geranoriškai padeda ruoštis, nesudaro jokių kliūčių ir teigė, kad vieną iš festivalio dienų būsite vienas iš kalbančiųjų renginyje. Kodėl svarbu, kad politikai ir savivalda paremtų ir įsitrauktų į tokius renginius?
Mes galbūt net užmiršome, kokį kelią Vilnius praėjo pastaruoju metu. Prieš 8 metus savivaldybė neišdavinėjo leidimo „Baltic Pride“ paradams, nors teismas liepė pasielgti kitaip. Dabar meras jungiasi į kvietimus, pats dalyvauja ir kviečia bendradarbiauti. Manau, kad tai yra labai svarbu miestui, nes miestas tuo turtingesnis ir tuo jame geriau gyventi, kai jame yra įvairių žmonių. Miestų žmonės ir susiburia tam, kad jie gautų naudą vienas iš kito, o nauda pagal darbo pasidalinimo principus, yra didesnė, kai mes esame skirtingesni. Esant bendroms patirtims, amžiui, požiūriui į gyvenimą, mūsų skirtingumas ir galėjimas būti skirtingais yra didelė vertybė. Skiriasi tie miestai, kurie priima mūsų skirtingumą ir skatina jį. Labai džiaugiuosi, kad Vilnius labai stipriai ir tvirtai atsistojo į tokių miestų gretas.
Mes nuėjome didelį kelią – dar prieš 29 metus už homoseksualumą buvo baudžiama. Dabar mes gerbiame visus, todėl tikiu, kad Seime greitai bus priimti sprendimai dėl partnerystės ir tai bus įteisinta formaliame lygyje, ne tik miesto atmosferoje.
Ar jums pačiam teko susipažinti su dabartiniu Civilinės sąjungos įstatymu, kurį parengė politikai?
Tiesa sakant, jis taip smarkiai kinta, kad aš nespėju susipažinti. Pats palaikyčiau tokį, kuris niekam nesukeltų abejonių, kad visi yra gerbiami vienodai. Labai džiaugiuosi, kad ir popiežius tą pačią poziciją išsakė. Tikiu, kad tai ir papildomas argumentas gali būti. Bet kuriuo atveju, tikiu, kad sprendimai bus.
Viešojoje erdvėje skelbiama, kad „Baltic Pride“ eitynių dieną planuojamos ir eitynės „Už tradicinę šeimą“. Koks jūsų požiūris į tokius renginius?
Matėme Šeimų maršo renginį, kuriame buvo draudžiamos Ukrainos vėliavos, o ne rusiškos. Todėl džiaugiuosi, kad visi supranta, kad tai yra visiška provokacija, taip pat, kad jie kaimo turizmo sodyboje jį rengė, o ne Vilniaus gatvėse, nes matėme, į ką tai išvirsta ir kaip tai atrodo. Matėme ir tą „tradiciškumą“, kai nemažai šeimų susėdo su vaikais prie stalų alučio išgerti, o tabako dūmų buvo daug Vilniaus gatvėse. Ne taip suprantu tradiciškumą, todėl man nesinori palikti žodžio „tradicija“ žmonėms, kurie negerbia žmogaus teisių. Man atrodo, vakarietiška tradicija yra gerbti kiekvieną žmogų, todėl manau, kad „Baltic Pride“ eitynės tai atspindi. Visa tai, kas yra prieš – aš vadinčiau ne tradicija, o užsisėdėjimu.
