- Buvote laikinas universiteto rektorius, ar tapus „legaliu“ veiklos kryptys pasikeis?
- Darbų atsirado žymiai daugiau, o nebelaikinumo statusas suteikė pamąstymų. Ėjau turėdamas programą, mane išrinko, universitete pasikeitė valdymo struktūra. Gaila, tai padarėme tik dabar, kiti universitetai ją pakeitė seniau. Universiteto valdymo organai dabar yra du – Taryba ir Senatas. Anksčiau Taryba buvo visuomeninės priežiūros organas ir rektorius buvo vienvaldis vadovas. Dabar Tarybai priklauso universiteto valdymo reikalai, išskyrus akademinius klausimus. Akademinius klausimus sprendžia Senatas. Dviejų universiteto valdymo organų pasamdytas rektorius vykdo universiteto strategiją.
- Galbūt yra idėjų ir veiklų, dėl kurių neįgyvendinimo laikinai vadovaujant universitetui dabar gailitės?
- Iki galo nepertvarkyta universiteto struktūra. Struktūrą dar reikia koreguoti. Didžiausias mano įdirbis laikinumo metu buvo administracinės struktūros pakeitimas. Tarnybų, komisijų, atskirų pareigų (juristo, kalbininko) turėjome aibę. Ji buvo nestruktūrizuota ir man pasisekė sukurti 10 tarnybų, žmonės apjungti pagal vykdomas funkcijas. Dabar yra logiška tvarka. Buvo kai kas pradėta daryti fakultetų lygmenyje, optimizuojant struktūras. Dar laukia diskusijos ir darbų tąsa. Laukia mokslo ir meno baras, kuriam irgi reikalingos permainos, šių pozicijų stiprinimas. Šį barą reikia iš esmės pertvarkyti – mokslo ir meno veikla kaip procesas turi įgauti visiškai kitą strateginę kryptį. Jei iki šiol mes rašėme straipsnius, dalyvavome projektuose, tarp kurių mokslinių nebuvo daug, buvo labiau tiriamieji projektai, teoriniai, tai dabar šis laikotarpis galutiniai baigtas – turime padaryti viską, kad mokslo darbai, meno kūriniai turėtų praktinės naudos mūsų regionui, šiaurės Lietuvai. Turime žmonių, kurie atlieka fundamentalius tyrimus pasaulinėje mokslinių tyrimų erdvėje. Tie moksliniai tyrimai kartais padedami į stalčius. Studijose sustiprinome praktikas, kurios būtų dar naudingesnės studentui. Jos dar per mažai naudingos ir darbdaviui. Reikia rasti balansą, kad studentas, atlikdamas praktiką, susirastų būsimą darbą. Jo darbas turi būti surištas su praktikos vieta ir tie rezultatai, kuriuos jis gavo praktikos metu, turi būti naudingi darbdaviui.
- Pasaulyje įprasta, kad kolegijos ruošia žmones profesijai įgyti, o universitetuose mokosi tie, kuriuos domina mokslinė veikla. Kokios šiuo metu stipriausios Šiaulių universiteto mokslinių tyrimų sritys?
- Studijos su mokslu turi būti vienovė. Niekur nesu kategoriškas, daug padaryta, bet tobulėjimui ribų nėra. Universiteto viena iš prioritetinių krypčių – Socialinės gerovės ir negalės studijų fakulteto stiprinimas. Jų studijų programos, moksliniai, tiriamieji darbai, laboratorijos naudingos viso regiono bendruomenei. Lietuvoje mes tokie vieninteliai. Neseniai įkurtas klasteris su Palangos vaikų reabilitacijos centru. Klasterio veikloje dar dalyvauja Klaipėdos universitetas, Hipoterapijos centras ir Jūrų muziejus. Apjungę jėgas, mes naudingi Lietuvos vaikams, kurie atvyksta reabilituotis. Mes stiprūs ir viešojo administravimo srityje. Universitetas parengia specialistus, kurie puikiai pasirengę dirbti viešajame sektoriuje.
Turime sustiprinti Technologijos ir gamtos mokslų fakultetą ir inžinerinių profesijų rengimą. Tikrai pasieksime ypatingų permainų šioje srityje. Turime labiau bendradarbiauti su kolegijomis, nes besimokantieji kolegijose įgyja profesiją ir dalis studentų nori siekti aukštesnio lygmens. Priešiškumo tarp kolegijų ir Universiteto neturėtų būti, jo gal realiai ir nėra, daugiau ši tema tik eskaluojama viešoje erdvėje. Puikiai sutariame su visomis Šiauliuose veikiančiomis kolegijomis, dar labiau stiprinsime bendradarbiavimą su jomis. Manau, ateina laikas, kuomet imsime suvokti universitetinio išsilavinimo vertę. Universitete, mano galva, paruoštas žmogus gali geriau prisitaikyti prie rinkos pokyčių, jo išsilavinimas platesnis. Juk sunku pasakyti, kokių profesijų atstovų reikės ryt poryt. Universitetą baigusiam žmogui lengviau pakeisti, įgyti kitų kompetencijų, prisitaikyti prie gyvenimo poreikių. Žinoma, šaltkalvio profesiją įgijusiam žmogui darbas garantuotas. Be abejonės, šios profesijos atstovas kada nors gali tapti geru vadovu, bet įgijęs universitetinį išsilavinimą žmogus geriau pasirengęs vadovaujamam darbui, greičiau padaro karjerą.
- Pasaulyje Universitetai vertinami ir pagal tai, kaip ir kiek jie geba pritraukti verslo lėšų, atlikti mokslinius tyrimus, kurie naudingi verslui. Ar Šiaulių universitetas atlieka mokslo tyrimus, bendradarbiaudamas su verslu?
- Tokių projektų atsiranda. Minėjau vaikų reabilitaciją, o kitas projektas – bendradarbiavimas su Šiaulių pramonininkų asociacija. Turime klasterį, kuris užsiima automobilizmu, autodetalių gamyba, pardavimais. Technologijos ir gamtos mokslų fakultetui tai plati dirva, nes jie turi sertifikuotą technologinių valdymų centrą, kuris tikrina į rinką patenkančių dviračių kokybę. Kodėl neišplėtojus šios veiklos? Įmonėms, atsivežančioms detales iš viso pasaulio, galima padėti, nes turime specialistų ir aparatūros. Gamybininkai patiria nuostolių sugedusią detalę vežiodami gamintojams tirti. Štai jie investuoja į tyrimus, kviečia universiteto žmones, kad šias problemas spręstume. Iniciatyvą rodysime mes, o išorė, manau, yra pakankamai aktyvi.
Jei įvardiname save regiono universitetu, nereiškia, kad esame užsidarę šiaurės Lietuvoje ir verdame savo sultyse. Regioninių problemų Lietuvoje daug, tyrimų plotai neriboti. Galėtume sukurti struktūrą, kurios sudėtyje būtų mūsų stiprūs viešojo sektoriaus specialistai.
- O Šiaulių universitetas neketina, pavyzdžiui, tapti Europos regiono universitetu?
- Regiono sąvoka neapibrėžta. Mes esame įvairiuose tinkluose, tik reikia apsispręsti. Pirmiausia šiaurės Lietuva turi pajusti, kad čia yra universitetas. Universitetas turi meno kolektyvų, menininkų, muzikantų, didžiulę armiją pedagogų. Sieksiu, kad švietėjiška, kultūros veikla prisidėtų prie regiono vystymo. Latvijoje beveik viskas koncentruota Rygoje. Mūsų universitetas turi prisidėti, kad inovacijos ateitų į regioną, kad rengtume verslius studentus, kurie sugebėtu ne tik rasti, kur dirbti, bet kurtų darbo vietas, įmones. Tokių pavyzdžių yra.
- Pastaraisiais metais universitetas įgijo daug pastatų. Koks bus jų likimas?
- Po dviejų savaičių kalbėsimės su Švietimo ir mokslo ministerija, su miesto Savivaldybe jau sutarta, su kai kuriomis struktūromis taip pat aptarti kai kurie pastatų panaudojimo variantai. Pastatų nei per daug, nei per mažai, bet sumažėjus studentų skaičiui turime laisvų pastatų. Jie universitetą apsunkina, nuostolių patiriame dėl jų šildymo. Pastatus reikia efektyviau panaudoti.
- Jaunimas Šiaulių universitetą laiko provincijos universitetu…
- Sieksiu, kad taip nebūtų. Tie studentai, kurie pas mus mokosi, tokio jausmo tikrai neturi, tad lieka įtikinti platesnę visuomenę, kad esame atviras, šiuolaikiškas ir europietiškas universitetas. Ir įtikinsime abejojančius mumis tik darbais. Turime daugybę tarptautinių ryšių su kitomis aukštojo mokslo įstaigomis, mūsų studentai mokosi pagal įvairias programas kitų šalių universitetuose, dėstytojai vyksta į stažuotes. Šiauliuose mokosi jaunuoliai iš daugelio pasaulio šalių. Štai šiemet turime studentų iš 20 šalių. Draugaujame su JAV Omahos universitetu. Penkiolikos metų prireikė įkurti mokslinių tyrimų kryptis, kurios naudingos jiems. Turime JAV dar vieną partnerį – Kento universitetą. Kitą savaitę pamėginsime sudėlioti prioritetus dar su keliais universitetais Prancūzijoje ir Italijoje. Pasaulinėje erdvėje Šiaulių universitetas neiškils, bet pasirašius sutartį su kitais, taps žinomu. Jaunimui bus parodyta, kad čia vyksta rimti dalykai, o ne žaidžiama. Toje srityje esame truputį pavėlavę, bet reikia pasistengti pavyti tai, ką praradome. Šiais laikais niekas nebedirba po vieną – visi bendradarbiauja.
