Šalies valdžia nekuria regionų, nors valdininkų ir tarnautojų – pilnas buvęs Šiaulių apskrities viršininko administracijos pastatas. Vietoje žadėto tiesioginio Europos Sąjungos lėšų srauto į provinciją barstomi trupiniai. Esant tokiai situacijai Šiauliai pralaimi konkurencinę kovą Panevėžiui, šalia kurio jau veikia logistikos centrai, o įmonės jį renkasi kaip Šiaurės regiono centrą.
Pastatas pilnas, bet regioninės veiklos nematyti
Paskutinė žinia Panevėžio naudai buvo ta, kad sujungus Rytų ir Vakarų skirstomuosius tinklus bei įkūrus AB LESTO bendrovės Šiaurės regiono klientų aptarnavimo departamentas įkurtas ne Šiauliuose, o Panevėžyje. Ši bendrovė pagal klientų aptarnavimo tarnybos funkcijas suskirstyta į keturis regionus: Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Klaipėdos. Taigi, dar vienas Šiaulių pralaimėjimas.
Kas šiandien rūpinasi Šiaulių regiono interesais?
Buvęs apskrities pastatas ūžia kaip bičių avilys. Jis – pilnut pilnutėlis, nors prieš pusmetį atlikta reforma, panaikinta apskrities viršininko administracija. Atleistus tarnautojus galima suskaičiuoti ant pirštų, kiti – darbuojasi ministerijų ir agentūrų, esančių Vilniuje labui. Skirtumas tik toks, kad nebeliko bendros veiklos Šiaulių regionui.
Buvę apskrities žemėtvarkos skyriai tapo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos padaliniais. Buvusi apskrities statybos inspekcija – Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių poskyriumi. Buvusi apskrities švietimo inspekcija pateko Švietimo ministerijos žiniai, Teritorijų planavimo skyriaus funkcijos atiteko Būsto ir urbanistinės plėtros agentūrai ir taip toliau.
Pavadinimas – vienoks, veikla – kitokia
Regina Leknickienė, buvusi apskrities Teritorijų planavimo skyriaus vedėja, dabar dirba Būsto ir urbanistinės plėtros agentūroje, kuri pavaldi Aplinkos ministerijai.
Nors R. Leknickienės atliekama apskrities bendrojo plano priežiūra ir savivaldybių planų derinimas neturi nieko bendra su būsto plėtra, funkcijos priskirtos šiai agentūrai.
„Šiaulių apskritis pirmoji parengė bendrąjį planą, kiti regionai dar jų neturi. Kadangi esame skirtingame lygmenyje, liepta pristabdyti arklius, kad kiti pasivytų“,– sakė teritorijų planavimo specialistė.
„Ministerijos tarpusavyje negali surasti bendrų sąlyčio taškų, regiono reikalai turėtų spręstis vietoje“,– mano R. Leknickienė.
Specialistė vidaus reikalų ministerijai negali patarti regiono plėtros klausimas, nors bendrasis planas su plėtra labai susijęs. Anksčiau vienose rankose buvę reikalai išblaškyti po skirtingas žinybas. Teritorijų planavimas atiteko Aplinkos ministerijai, o regiono plėtra – Vidaus reikalų ministerijai.
Galimybių mato mažiau
Panaikinus Šiaulių apskrities viršininko administraciją, Vilniuje nuo šių metų pradžios įkurtas Regioninės plėtros departamentas. Tai – biudžetinė valstybės įstaiga prie Vidaus reikalų ministerijos. Penki buvę apskrities darbuotojai priimti į šią įstaigą, nors dirba senoje vietoje – buvusiame apskrities pastate.
Anot departamento Šiaulių skyriaus vadovės Dalios Dijokaitės, kol Regiono plėtros departamentas dirbo apskričiai, rašė projektus – gaudavo paramą. Pakeitus pavaldumą neaišku, ar skyrius galės teikti paraiškas į fondus. „Bendrosiose finansavimo sąlygose mūsų įstaigos nėra, todėl pretenduoti į papildomas lėšas negalime“,– sakė D. Dijokaitė.
Kita veikla išliko tokia pati – vykdoma regioninio plėtros plano stebėsena, sudarinėjami Europos Sąjungos lėšomis finansuotinų projektų sąrašai, sekretoriaujama Šiaulių regiono plėtros tarybai. Tačiau dabar pieštuko jau reikia prašyti Vilniuje.
Atsvaros centralizacijai nėra
Šiaulietis profesorius Gintautas Mažeikis, Vytauto Didžiojo universiteto Socialinės ir politinės teorijos katedros vedėjas, pripažįsta, kad regione didėja Vilniaus įtaka.
Anot jo, galimybių, kad kas nors keistųsi – nematyti, nes šalyje nėra stiprios regioninės politikos. Įsigalėja nuostata, kad galima valdyti nuo centro atitolusias teritorijas kuo mažiau dėmesio skiriant savivaldai. Visa, kas geriausia, sutraukiama į sostinę, ir atotrūkis tarp centro ir aplinkinių rajonų dar labiau didėja.
Profesoriaus nuomone, plečiasi pati centro sąvoka. Tuo naudojasi gyvenantieji nuo Vilniaus 100 kilometrų atstumu. Kai geras susisiekimas, Vilnius priartėja.
Tai neguodžia šalies pakraštyje esančių regionų, kuriems lieka dar mažiau dėmesio, o pasienio miesteliai ir miestai, kaip antai – Joniškis ar Žagarė, tampa užkampiais.
Atsvaros centralizavimui beveik nėra, mano profesorius. Įsivaizduojama, kad patys regionai gali rasti konkurencingas sritis ir teikti savo projektus. Anot G. Mažeikio, paprastai projektus rašančios įstaigos, pajėgios daryti lobistinę įtaką, veikia Vilniuje, o tie projektai irgi valdomi iš centro.
Nėra patogaus susisiekimo
Kita vertus, anot G. Mažeikio, niekas ir netrukdo rajonams vietoje kooperuotis sprendžiant problemas.
G. Mažeikis sutinka, kad Šiauliai pralaimi konkurencinę kovą ir su šalia esančiais regionais – Klaipėda bei Panevėžiu. Esą dėl to kaltas lobizmas. Pastaruoju metu Šiauliai nebelaikomi svarbiu regiono centru, o valdančiųjų akys vis dažniau krypsta į Panevėžį. Čia stiprūs konservatoriai, jie turi daugumą ir Seime. Todėl lobistinė situacija žymiai palankesnė Panevėžiui nei Šiauliams.
Profesoriaus nuomone, Panevėžys įgauna didesnį pagreitį nei Šiauliai ir dėl to, kad autostrada, einanti šalia Panevėžio, yra žymiai pralaidesnė ir arčiau Vilniaus. Šiauliai tik giriasi transporto koridoriais, bet tinkamai nesusitvarkė. Į miestą nėra nė vieno patogaus greitkelio. Šalia Panevėžio kuriasi privatūs logistikos centrai, o Šiauliai – tik diskutuoja ir kurpia projektus.
Šiauliai esą nebeturės pranašumo ir dėl universiteto, nes Panevėžyje centriniai universitetai steigia filialus.
„Bet Šiauliuose išliko daugiau autonominės savimonės, dar yra rezervų“,– drąsina G. Mažeikis.
Irena BUDRIENĖ
