Didžiulį plotą apimantis Krekenavos regioninis parkas slepia daugybę paslapčių, neįkainojamų vertybių, o šimtamečiai medžiai saugo partizanų paslaptis. Netoli nuo Panevėžio nutolusiame parke atsiveria įspūdingas vaizdas, o iš paukščio skrydžio matomi išsidriekę senslėniai atrodo nepakartojamai.
Vilioja grožiu
Neretai girdime jaunus žmones sakant, kad neturi per atostogas ką veikti, o kur nors toliau keliauti reikia daug pinigų. Tačiau vargu ar kuris susimąsto, kad vos už keliolikos kilometrų nuo Panevėžio atsiveria įspūdingas vaizdas su nenusakomu kraštovaizdžiu, plačiai išsidriekusiais senslėniais, Nevėžio slėnyje galima pasigrožėti itin retomis, mažai kur išlikusiomis Lietuvoje istorinėmis buveinėmis.
Vos įkėlus koją į Krekenavos regioniniame parke augančius miškus, plaučiai prisipildo lengvo ir švaraus oro, o nuo vėjo linguojančios pušys primena Palangos pušyną. Gamtos apsuptyje pasijunti toks lengvas, kad grįžti į miesto šurmulį visai nesinori. Tačiau Krekenavos regioniniame parke gali mėgautis ne tik oro voniomis. Jis vilioja besidominčiuosius savitu Vidurio Lietuvos lygumų kraštovaizdžiu, itin turtinga šio regiono gamta – augalija ir gyvūnija. Traukia ir tuos, kurie nori išvysti įspūdingą Pašilių stumbryną. Jame laikomi stambiausi laukiniai gyvūnai – Europos stumbrai, įrašyti ne tik į Lietuvos, bet ir į Tarptautinę raudonąją knygą.
Nuo kelio „Via Baltica“ iki stumbryno – tik 10 km. Jis įkurtas 1969 m. Pašilių kaime ties Girelės viensėdžiu įrengus 50 ha ploto aptvarus. Iš Rusijos Prioksko rezervato buvo atvežta stumbrų pora. Šiuo metu maždaug 19 stumbrų gyvena aptvaruose ir apie 40 – laisvėje, jie iki 30–40 km nutolsta nuo stumbryno.
Stebėti šį stambiausią Europoje gyvūną labai įdomu. Kasmet stumbryne rengiamos jauniklių vardynos. Per 35-erius Pašilių stumbryno egzistavimo metus jo aptvaruose gimė 140, o laisvėje – apie 80 stumbriukų. Laisvėje stumbrus sunku tiksliai suskaičiuoti, nes jie pasidarė labai atsargūs, kai kurie nuklysta į nedidelius miškelius ar ūkininkų laukus ir tampa brakonierių aukomis arba žūva dėl kitų priežasčių. 2005 metais Vyriausybės nutarimu Pašilių stumbrynas iš Krekenavos regioninio parko direkcijos perduotas VĮ Panevėžio miškų urėdijos žinion.
Traukos centras
Stumbrynas įkurtas kaip žvėrių veislynas, tačiau pastaruoju metu labiau domina ir vilioja Krekenavos regioninio parko lankytojus iš visos Lietuvos bei daugelio šalių. Stumbryno gamtos takas skirtas miške augantiems augalams ir čia gyvenantiems gyvūnams pažinti. Jo ilgis – 2 km. Įrengta vienuolika stotelių: stumbryno namelis, senoji pušis „Marija“, stumbrų aptvarai, šikšnosparnių inkilas, mišrus medynas su ąžuolais, drėgnas pelkiagiris, mėlynšilis, miegapelių inkilas, miško aikštelė pušyne, senoji laisvųjų stumbrų šėrykla, juodalksnynas.
Netoli stumbryno galima aplankyti partizanų „Rupūžėno“ būrio žemines. Krekenavos regioninio parko direktorė Alma Kavaliauskienė paaiškina, kad tai vaikų bene mėgstamiausia vieta: mažieji šėlioja išlikusiuose partizanų apkasuose, inscenizuoja to laikotarpio kovas.
Parko direktorė pasakoja, kad Krekenavos apylinkėse įkurtas būrys buvo pavadintas „Rupūžėnu“ dėl mėgstamo Stasio Eitmanavičiaus posakio „Biedna rupūžė“. S.Eitmanavičius kilęs iš Šiaulių apskrities. Partizaninėje kovoje dalyvavo Krekenavos apylinkėse, nes iš čia buvo kilusi jo žmona. Būrys kūrėsi Rodų miške. Iš pradžių čia buvo įrengti keli bunkeriai. S.Eitmanavičius daug nusipelnė apginkluojant partizanus, sukuriant ryšininkų tinklą, įrengiant nemažai slėptuvių. Būdamas Lietuvos armijos karininku, jis turėjo nemažą autoritetą tarp partizanų. Buvo įrengtos penkios žeminės, glaudusios nuo dvidešimties iki trisdešimties partizanų.
Laisvės gynėjai 1945-aisiais sužinojo, kad juos rengiasi užpulti NKVD dalinys. Todėl vyrai pasitraukė į Upytės miškus, išsiskirstė į mažesnes kuopeles. Būrio vadas S.Eitmanavičius žuvo 1947 metais. Kadangi iš penkių žeminių autentiškos neišliko nė vienos, pagal iki šiol gyvo vieno partizano atsiminimus viena atstatyta.
Formuoja pasikeitusios vagos
Krekenavos regioninis parkas įsteigtas Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo 1992 m. nutarimu, kad būtų išsaugotas Nevėžio vidurupio paslėnio kraštovaizdis, jo gamtinė ekosistema bei kultūros paveldo vertybės. Išskirtinis teritorijos bruožas – raiškus terasinis Nevėžio senslėnis su natūraliomis pievomis ir daugybe senvagės liekanų. Lygumas paįvairina miškais apaugusios, vietomis pelkėtos vietovės su vinguriuojančiais upokšniais.
A.Kavaliauskienė sako, kad daugybė pasagos pavidalo senvagės liekanų atsirado ilgainiui keičiantis upės vagai.
„Per potvynius Nevėžis plačiai išsilieja ir apsemtų pakrančių pievose palieka daug dumblo, sudaro daugybę netaisyklingos formos ežerėlių, kūdrų“, – pasakoja Regioninio parko direktorė. Ledynmečio tirpsmo vandenų suformuotas lygumų kraštovaizdis, lėtai vingiuojantis Nevėžis, plačiai išsidriekęs jo senslėnis su daugybe senvagės liekanų, intakai su išlikusiais slėniukais yra pagrindinės regioninio parko negyvosios gamtos vertybės. Lietuvoje tai – vienas iš nedaugelio gerai išsilaikęs, raiškus upės senslėnis.
Nevėžio slėnyje bei jo intakų – upelių – slėniuose yra išlikusių natūralių pievų. Tai svarbios, nykstančios ir itin saugomos buveinės.
„Čia auga retos augalų rūšys, tokios kaip boloniniai katilėliai, raudonžiedžiai beručiai, tuščiaviduriai rūteniai bei kitos“, – vardija pašnekovė. Gamtos ir kraštovaizdžio vertybėms apsaugoti įsteigtas Nevėžio vidurupio kraštovaizdžio draustinis.
Puntuko brolis
Parko teritorijoje yra Nevėžio vidurupio kraštovaizdžio, Linkavos hidrografinis, Upytės geomorfologinis, Gringalių botaninis zoologinis, Ramygalos telmologinis, Upytės memorialinis ir Krekenavos urbanistinis draustiniai. Čia saugomi natūralūs, raiškūs upelių slėniai ir kraštovaizdis.
Gamtos mylėtojui, keliautojui bus įdomus šiame lygumų ir dirbamų laukų krašte išlikęs Nevėžio senslėnio gamtinis kompleksas su senvagėmis, įsigraužusiais Liaudės, Upytės, Vešetos ir Linkavos upių slėniukais, prie jo prigludusiais drėgnais ir sunkiai išeinamais Pašilių, Gringalių, Kalnelio ir Ramygalos miškais (jie užima net 43 proc. teritorijos) bei pelkynais.
Viename iš upelių, Linkavos, riogso akmuo Rapolas. Jis krekenaviečių vadinamas Punktuko broliu. Prie šio gamtos paminklo galima prieiti nuo Girinio tako. Iki 14,54 m apimties, 2,55 m aukščio, 5,14 m ilgio ir 4,18 m pločio apsamanojusio akmens Krekenavos parko direkcija nutiesė tiltelį. Kodėl akmuo pavadintas žmogaus vardu, niekas nežino, jokių legendų kol kas apie tai nesklando.
Supažindina su medžiu
Krekenavos girininkijos teritorijoje įrengtas mokomasis pažintinis Girinio takas. Pusės kilometro ilgio ruožas eina per vaizdingą mišką iki Linkavos upelio. Lankytojai supažindinami su medžių rūšimis, pagrindiniais miško priežiūros ir apsaugos darbais, miškininkyste, mokomi pamatuoti augančio ir nukirsto medžio medienos tūrį, gali apžiūrėti medelių apsaugos nuo miško žvėrių priemones, medienos pavyzdžius.
Taką suprojektavo girininkas Jonas Leika ir miško bičiulių būrelio vadovė mokytoja Auksė Leikienė. Tikslas – natūralioje aplinkoje supažindinti lankytojus su mišku, jo struktūra bei jame vykdomais darbais, pratinti žmones kultūringai elgtis gamtoje.
Juo keliaudami lankytojai turi galimybę susipažinti su labiausiai Lietuvos miškuose paplitusiomis medžių rūšimis, miško ardais, pagrindiniais miško priežiūros ir apsaugos darbais, pagrindinėmis miškininkystės sąvokomis.
Informacija pateikta penkiuose stotelių stenduose: „Dažniausiai krašto miškuose sutinkamos medžių rūšys“, „Miško ardai“, „Miško atkūrimas ir želdinių apsaugos priemonės“, „Ugdomieji ir sanitariniai kirtimai“, „Pagrindiniai miško kirtimai ir medienos matavimas“.
Miško lankytojus pasitinka Girinio tako vartai. Tako pabaigoje esančiame Girinio namelyje-pavėsinėje eksponuojamos miško žvėrių ir paukščių nuotraukos, jaunųjų miško lankytojų piešiniai, kūrybiniai darbai. Iš bokštelio-regyklos atsiveria vaizdingas Linkavos upelio slėnis ir skardis. Neskubantieji gali prisėsti ant stotelėse esančių suolelių, pailsėti slėnyje prie laužavietės.
Kalną pylė kepurėmis
Viena iš ryškesnių kultūros paveldo vertybių, istorinės praeities detalė – Bakainių piliakalnis, jį iš trijų pusių supa Liaudės upė. Gerai įtvirtintą piliavietę 1372 m. mini kryžiuočiai. Pasak padavimo, jis buvęs supiltas žuvusio vado garbei.
„Legenda sako, kad mūšyje žuvo vadas, o žmonės nešė kepurėmis žemę ir jo kapo vietoje supylę didelį kalną“, – sako A.Kavaliauskienė. Nuo kalno atsiveria nuostabus vaizdas. Pasak pašnekovės, ant kalno dabar rengiamos šventės, deginami laužai.
„Aplink piliakalnį anksčiau gyvenę žmonės, o kur dabar piliakalnio vidurys, buvo dvaras, į jį žmonės subėgdavę apsisaugoti nuo užpuolikų“, – aiškina A.Kavaliauskienė. Priešais Bakainių piliakalnį yra kapinynas, tačiau apie jį mažai duomenų.
Krekenavos apylinkėse gyveno ir kūrė liaudies menininkas Vincas Svirskis. Jo kūrybos palikimas – daugiau kaip 200 originalių, menine forma nepakartojamų kryžių ir koplytstulpių. Šie liaudies meno kūriniai dažniausiai buvo statomi prie sodybų. Daugelis jų sunyko, kiti saugomi muziejuose, bažnyčiose. Parke V.Svirskio kryžius išlikęs Iciūnų kaime. Vadaktėliuose 1902–1905 m. gyveno kunigas J.Tumas-Vaižgantas (1869–1933), rašė „Vaizdelius iš aukštaičių gyvenimo“, tyrinėjo tarmę, aprašinėjo papročius, rūpinosi lietuviška spauda, palaikė ryšius su Garšvių knygnešiais.
Regioninio parko teritorijoje abipus Nevėžio buvę 20 dvarų su parkais. Viename iš jų – Leonardavo dvaro parke – skulptorius A.Pajuodis kuria akmens skulptūrų ekspoziciją „Mėnulio akmens parkas“. Ustronėje veikia unikalus J.Tumo-Vaižganto ir knygnešystės muziejus.
Krekenavos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia garsi Dievo Motinos paveikslu ir Žolinės atlaidais. 1915–1918 m. Krekenavos klebonijoje gyveno ir kūrė Maironis (1862–1932). Krekenavoje jis rašė eilėraščius, poemas „Čičinskas“, „Mūsų vargai“.
Regioninio parko administracinis pastatas stovi buvusioje dvarvietėje. Artimiausiu metu šalia jo planuojama įrengti apžvalgos bokštą, iš kurio atsivertų nepakartojami senslėnių vingiai.
Vaida REPOVIENĖ
