Bernardas Šaknys
Vilniaus rajono Lavoriškių vidurinė mokykla žinoma visoje Lietuvoje. Ši Tautos fondo dukra, pasienio gyventojų, pasiryžusių vaikus mokyti valstybine kalba, ne kartą jau aprašyta „Valstiečių laikraštyje“. Tai savotiškas žinomo lietuvių išeivijos visuomenės veikėjo inžinieriaus Jurgio Valaičio kūrinys. Kartu su jauna pedagoge Ramune Katinauskiene J.Valaitis mažą lietuvišką pradinę mokyklą išaugino į vidurinę.
Mylėsi mokinį – išauginsi pilietį
Mokyklos direktorė nedejuoja, nesiskundžia likimu. Ją čia kažkada atvežė buvęs apskrities viršininkas Jonas Vasiliauskas, paprašęs mokyti vaikus lietuviškoje pradinėje mokykloje. Jauna mergina suprato savo darbo svarbą.
Lavoriškių vidurinės mokyklos mokiniai ir mokytojai neabejoja, kad artimiausiu metu jai bus pripažintas gimnazijos statusas ir ji bus pavadinta JAV lietuvių išeivijos veikėjo Jurgio Valaičio vardu. Mokyklos direktorė R.Katinauskienė prisimena, kaip J.Valaitis, būdamas Tautos fondo pirmininku, net projektavo lietuviškos pagrindinės, kurios ateitimi netikėjo net didžiausi optimistai, pastatą. Jaunoji pedagogė iš mažos lietuviškos pradinės išaugino pagrindinę, o netrukus ir vidurinę, pasirengusią tapti gimnazija.
Pirmoji abiturientų laida
Lavoriškių vidurinėje visos statybos baigtos, galima ramiai laukti rugsėjo pirmosios. Mokyklos vadovai ir mokytojai pasirūpino, kad mokiniai atostogų metą išnaudotų kuo prasmingiau – būtų su tėvais, jiems padėtų darbymečiu. Iš tėvų daug ko galima pasimokyti – ypač dirbti žemės ūkio darbus, šeimininkauti, gyventi. Mokyklos vadovai, mokytojai pagal išgales rengiasi ateinantiems mokslo metams, keliauja, ilsisi, lanko įdomesnes krašto vietoves, skaito knygas. „Atostogos – ne tik poilsio, bet ir pedagoginės brandos metas, kurį stengiamės kuo prasmingiau panaudoti“, – sakė R.Katinauskienė. Jos nuomone, kuo daugiau jėgų mokytojai turi skirti dvasiniam mokinių ugdymui, gerumui, švelnumui, teisingumui. Lavoriškių lietuviškoji vidurinė būtent tuo ir patraukia mokinius.
Dvyliktą klasę baigė 12 abiturientų. Visi pavyzdingi, stropūs, daug žadantys. Direktorės pavaduotoja ugdymui Edita Indrašienė džiaugiasi, kad visi egzaminus išlaikė, visi ir renkasi širdžiai mieliausią kelią. Neabejoja, kad kiekvienas išgirs savo širdies šauksmą ir tinkamai įvertins gebėjimus tapti specialistu. Mokyklos bendruomenė jaunuolius iškilmingai palydėjo į gyvenimą, tikėdama šviesia jų ateitimi. Dabar didžiausias rūpestis – pirmokai. Mokykloje mokosi 174 mokiniai, penktoje klasėje – net septyniolika. Ar nereikėtų jų perskirstyti į dvi klases? O pirmokų gali būti ir daugiau. Tėvai domisi mokykla ir jos ateitimi. Istorijos mokytojas Vaidotas Pakalniškis svajoja, kad ateinančiais mokslo metais reikėtų kuo daugiau kelionių po Lietuvą. Kad mokinai pamiltų savo Tėvynę, jos žmones, žinotų savo tautos istoriją. Tautos vaiko ugdymas – vienas svarbiausių šios mokyklos rūpesčių.
Mickūnų atžalynas
Mickūnų lietuviško vaikų lopšelio-darželio direktorės pavaduotoja ugdymui Asta Jakštaitė turėjo kuo pasidžiaugti: Mickūnai plečiasi, auga, daugelis miesto gyventojų keliasi į miestelį, nori mokyti vaikus lietuviškoje mokymo įstaigoje. Lopšelyje-darželyje yra net keturios grupės. Dar 40 mergaičių ir berniukų laukia eilėje. Tėvai patiki savo mažylius šiam lietuviškam darželiui. Žino, kad čia jie bus puikiai paruošti mokyklai. A.Jakštaitės nuomone, svarbiausia – įvertinti vaikų galimybes. Kiekvienas žodis, žaidimas, o ypač pasakojimai apie giminės ištakas, kurios dažniausiai, pasirodo, yra lietuviškos, turi prasmę. Tad grįžti į savo senolių erdvę, puoselėti jų papročius, kalbą – garbinga.
Vaikų darželio ugdytiniai dalyvavo respublikiniame konkurse „Sveikatos želmenėliai“. Artima draugystė juos sieja su pasieniečiais. Darželinukai draugauja su miškininkais, dalyvauja akcijose. Iš šios ikimokyklinės įstaigos į pirmą klasę vaikai ateina gerai paruošti, išmokę taisyklingai lietuviškai kalbėti. Negali nesutikti su A.Jakštaite, kad ikimokyklinė įstaiga – būsimo mokinio, žmogaus gyvenimo pamatai. Čia įgytos žinios, sukaupta patirtis – lieptas į mokslų ir išminties pasaulį.
Valstybės ateities žiburėliai
Su „Valstiečių laikraščio“ žurnalistu keliavęs Švietimo ir mokslo ministerijos Regioninių mokyklų skyriaus vedėjas Jonas Vasiliauskas džiaugėsi, kad visos Regioniniam mokyklų skyriui priklausančios mokyklos labai atsakingai ir kruopščiai rengiasi 2014–2015 mokslo metams. „Malonu, jog regioninių mokyklų vadovai ir mokytojai nevilioja vietos gyventojų vaikų pažadais, kad jų mokyklose būsią lengviau mokytis ar jie įgys daugiau galimybių ateityje. Atvirkščiai, jie pabrėžia, kad mokinių laukia didesni sunkumai: ne tik išmokti taisyklingai lietuviškai kalbėti, bet ir rašyti, mąstyti. Jokios priešpriešos tame pačiame kaime ar miestelyje esančioms kitakalbėms mokykloms nėra ir nebus. Tai laisvas tėvų apsisprendimas. Kaip tik todėl daugelyje vietovių lietuviškose mokyklose mokinių gausėja. „Švietimo ir mokslo ministerijos priimami nutarimai labai palankūs mokykloms. Tereikia kruopščiai ir sąžiningai dirbti“ , – sakė J.Vasiliauskas.
„Regioninės mokyklos – didelė jėga. Šimtai jaunų šeimų, leidžiančių savo atžalas į lietuviškus darželius ir lietuviškas mokyklas, kurių anksčiau labai stigo, lieka Lietuvoje, siedami savo vaikų ateitį su valstybe“, – požiūrį į ŠMM Regioninių mokyklų skyriaus mokyklas atskleidė ir Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas Algimantas Masaitis. Jo nuomone, reikėtų ypač įvertinti ŠMM Regioninių mokyklų skyriaus vedėjo J.Vasiliausko nuopelnus kuriant ir saugant šį savitą mokyklų tinklą. Kad ir kur dirbo J.Vasiliauskas, visur stengėsi kurti, statyti lietuviškas mokyklas. Jam padėjo bendraminčiai ir bendražygiai. Ypač daug šioje srityje nuveikė buvęs amžino atminimo Vilniaus meras Alius Vidūnas ir akademikas Zigmas Zinkevius.
A.Masaitis sakė: „Norėčiau paminėti Pietryčių Lietuvos visuomenės veikėją, Čingų labdaros fondo vieną vadovą Joną Endriukaitį, švenčiantį 75-erių metų jubiliejų. Jis labai daug prisidėjo ir prisideda prie to, kad Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose tarp lietuviškų ir lenkiškų mokyklų vyrautų santarvė, abipusis susitarimas ir draugystė nebūtų pigios agitacijos, sandūrų nacionaliniu pagrindu.“ Šiuo keliu turi eiti daug iškentėjusi lietuviška mokykla.
J.Vasiliauskas į ateinančius mokslo metus žvelgia optimistiškai. ŠMM regioninės mokyklos turi puikią ateitį. Planuojamos naujos ikimokyklinės lietuviškos įstaigos, kurių pageidauja tėvai. Nepaliekama be dėmesio nė viena lietuviška šeima, kuri norėtų mokyti vaikus valstybine kalba. Kiekviena lietuviška mokykla – mūsų valstybės dabartis ir ateitis. Saugokime jas ir padėkime joms eiti lietuvišku keliu.
