• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Kas yra reforma? Neatpažįstamas kokios nors sistemos ar praktikos pakeitimas? Egzistuojančio kompetencijų ir ryšių tinklo suardymas? Kultūros tradicijoje įsišaknijusių institucijų pakeitimas kitomis? Veikiausiai ne. Reforma yra egzistuojančios institucijos ar sistemos racionalizacija. Jau pats reformos poreikis byloja, kad kažkas neatitinka pakitusio gyvenimo ir visuomenės lūkesčių bei poreikių.

REKLAMA
REKLAMA

Ar reforma būtinai reiškia kažką, ko niekada niekur nėra buvę? Anaiptol. Neretai reforma yra pats tikriausias sugrįžimas prie ištakų arba tradicijos. Galima perimti svetimą politikos, švietimo arba sveikatos apsaugos modelį, kuris kitoje šalyje jau įrodė savo veiksmingumą, bet sykiu galima sugrįžti prie savo paties turėtos, bet išsižadėtos praktikos, institucijos arba doktrinos.

REKLAMA

Vienas dalykas nekelia abejonių – reforma neįmanoma be reformatorių. Reformatoriai grąžina formą institucijai arba sistemai, kuri nesėkmingos praktikos arba korumpuotos politikos buvo deformuota. Jie ir yra tas sluoksnis, kuriam patikėta (arba kurie patys imasi) kažką racionaliai pakeisti. 

REKLAMA
REKLAMA

Pasikartosiu – nebūtinai tai turi būti esamos socialinės ar moralinės tvarkos atmetimas vardan abstrakčios ir nieko nesakančios modernizacijos. Nepainiokime reformų su stambiais socialiniais ir kultūriniais eksperimentais, į kuriuos demokratiniai režimai paprastai nesileidžia. Socialinio eksperimento kaukėmis neretai dangstosi antidemokratinės pažiūros bei praktikos.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

O reformos neretai esti ne tik liberalios ar kairuoliškos, bet ir iš esmės konservatyvios. Jomis kanonas ne griaunamas, o veikiau prie jo sugrįžtama. Pavyzdžiui, demokratijos nereikia išrasti. Prie jos galima tik sugrįžti, jei nuo jos buvo nuklysta, arba ryžtis pasiekti ją, jei anksčiau nepajėgta prie jos priartėti.

REKLAMA

Žinoma, būna ir taip, kad tradicijos ir vietinės specifikos gynimas nuo reformų pavojaus tėra viso labo tik demagogija, kurios griebiasi korumpuotos sistemos atstovai. Kai kitos visuomenės kažką daro visiškai kitaip (ir nepalyginamai sėkmingiau), nuo jų patirties gintis galima tik savosios savasties išsaugojimo retorika, kuri dažniausiai dangsto korupciją ir dominuojančio sluoksnio interesus.

REKLAMA

Tad ko reikia, kad reformatorių grupė arba sluoksnis galėtų egzistuoti? Moralinio kredito, autoriteto ir pasitikėjimo. Juk reformatoriai pagal apibrėžimą negali būti įsišakniję keičiamoje sistemoje. Jei reformatoriai gerai jaučiasi sistemoje, jie jos nekeis, o tik imituos reformą.

Tai paprasčiausias sveikas protas – negalima patikėti visai visuomenei svarbios sferos reformavimo grupei, kuriai ką tik buvo gera toje sferoje. Lygiai kaip negali reformatoriai būti nuskriaustųjų ir pažemintųjų grupė, nes jie rizikuoja nuslysti į revanšizmą ir sąskaitų suvedinėjimą su buvusiais skriaudėjais.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Valdantieji retai patys išsižada savo galios, įtakos ir prestižo. Bet reformatoriams gresia politinio sektantizmo pavojus, jei jie susitapatina su reforma tik todėl, kad juos kažkas ilgai skriaudė ir persekiojo. Geriausia, kai reformuojantieji instituciją arba valdymo formą savo ateities nesieja su būsimaisiais reformos rezultatais ir pasitraukia iš įgytosios galios bei kredito lauko, kai tik reforma įvykdyta.

REKLAMA

Tam reikalinga politinė etika, kuri buvo žinoma jau senovės Romos Respublikoje. Romėnai pavojaus tėvynei akivaizdoje neribotas galias laikinai suteikdavo vienam asmeniui, kuriam būdavo patikima kariuomenė ir tėvynės gynyba. Kitaip tariant, senatas rinkdavo diktatorių (taip vadinosi tos laikinos pareigos), kuris vėliau privalėdavo atsiskaityti senatui ir sugrąžinti jam patikėtas galias.

REKLAMA

Senovės Romos Respublikos didvyris patricijus Cincinatas tris kartus senato buvo renkamas diktatoriumi ir tris kartus sėkmingai atliko užduotis bei sklandžiai sugrąžino tautai savo laikinas galias. Jis nesiekė valdžios, o tik vykdė romėnų politinės tautos ir senato valią. Ne veltui pas Cincinatą iš Romos atvykę pasiuntiniai surasdavo jį besidarbuojantį savo ūkyje.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tokia politinė etika šiandien atrodo kaip svajotojo fantazija, bet juk tai buvo Romos politinės praktikos dalis. Manding, tokia turėtų būti ir reformatoriaus profesinė bei politinė etika – atlikti reformą ir sugrįžti į kūrybos ar kitokios profesinės veiklos sritį. Jei reforma tave atvedė į aukštą poziciją, tu neišvengiamai pradėsi su ja tapatintis ir nebegalėsi būti nešališkas, teisingas ir kritiškas naujosios praktikos atžvilgiu.   

REKLAMA

Geriausia, kai reformatoriais tampa tie, kurie save daugmaž realizavo buvusioje sistemoje, pasiekdami jei ne karjeros aukštumas, tai bent jau profesinį pripažinimą. Tie, kurie joje kažką reiškė, bet nesitapatino su ja ir turėjo alternatyvią viziją. Jie tada sistemą reformuos ne sau, o vardan savo vizijos įgyvendinimo.

REKLAMA

Šioje vietoje pasistenkime atsakyti į klausimą, kuo reformatoriai skiriasi nuo restauratorių? Juk ir vieni, ir kiti instituciją, valdymą ar sistemą grąžina į kažkokią prarastą būklę. Skiriasi būtent tuo, kad restauratoriai visuomenę sugrąžina į tą būklę, kurios ji jau buvo išsižadėjusi, bet kuri buvo ir yra naudinga patiems restauratoriams – sluoksniui, kuris dėl įvykusių permainų prarado turėtą galią bei įtaką.

REKLAMA
REKLAMA

Priminsiu, kad restauracija prancūzai vadino monarchijos sugrąžinimą į porevoliucinę Prancūziją ir respublikos išsižadėjimą. Restauratoriai yra tie, kurie niekada nebuvo susitaikę su įvykusia revoliucija, reforma ar kitomis giliomis visuomenės permainomis, o todėl svajojo apie prarastosios socialinės ir politinės būklės sugrąžinimą.

Restauratoriai gali kuo puikiausiai maskuotis reformatorių kaukėmis. Argi ne tai vyko ir tebevyksta Lietuvoje? Mes iki šiol turime visą iš sovietmečio paveldėtą švietimo ir kultūros institucijų tinklą, kurio tariamas reformavimas tik dar labiau restauruoja sovietines praktikas ir atgaivina buvusių administratorių galias.

Kodėl Lietuvai taip sunkiai sekasi reformuoti aukštojo mokslo sferą? Dėl daug ko. Dėl to, kad neįvykusi šalies desovietizacija suteikė nomenklatūrai tokias galias, kokių jis neturėjo net sovietmečiu (juk negalėjo Tarybų Lietuvos partiniai bonzos veikti NATO ir ES vardu). Dėl to, kad mokslo, švietimo ir kultūros reformos neįvyko tada, kada jos galėjo ir privalėjo įvykti – iškart po nepriklausomybės atgavimo.

Bet mūsų marksistinis mentalinis paveldas, sumišęs su naujuoju įtikėjimu į visagalę rinką (kvazimarksistinis Adamo Smitho išprievartavimas, iš pastarojo pašalinęs visą jo moralės filosofiją ir tikėjimą kiekvieno individo laisve bei orumu), ir sukūrė visą mūsų dabartinę gyvenimo filosofiją. Mokslas ir kultūra palauks – jie juk yra ne bazė, o viso labo tik antstatas. Svarbiausia – ekonomika. Tik įdomu, kaip pastarąją kurti be mokslo, švietimo, idėjų ir atitinkamo sąmonės lygio?

REKLAMA

Kita vertus, Lietuvoje akivaizdi autoriteto krizė taip pat neleidžia tikėtis reformatorių grupės susiformavimo. Reformatorių ieškoma partinių ir galios institucijų vadams lojalių žmonių gretose. Ar buvo kada nors pamėginta reformatorius burti iš visuomenės atstovų, profesijos autoritetų, Lietuvos universitetų garbės daktarų, išeivijos ir mūsų šaliai neabejingų užsienio kultūros ir mokslo veikėjų?

Bet kreditas mūsuose suteikiamas ne profesinių grupių ir visuomenės atstovams, o tik ministerijos ir partijos pasitikėjimą pelniusiems žmonėms bei grupėms – t.y. žmonėms, savaime įsišaknijusiems sistemoje.

Todėl kiek efemeriškos yra Lietuvos politinės partijos, visą šalies gyvenimą suvedusios į du laikotarpius – iki ir po rinkimų, – lygiai tiek pat efemeriškos bus ir reformatorių grupės. Deja, tai tiesiog suprogramuota mūsų veikimo logikos ir meldimosi tik finansinės ir politinės galios stabams.

Negebėjimas atskirti politinės ir biurokratinės galios lauke veikiančių žmonių nuo tų, kurie sąmoningai to lauko vengia (tam, kad neiškreiptų savo profesinio gyvenimo logikos), taip pat yra tapusi rimta Lietuvos viešojo gyvenimo problema.

REKLAMA

Todėl tik valdantieji ir tebevykdo reformas Lietuvoje – tiesa, kol kas veikiau užkalbėjimais, retoriniais karais, insinuacijomis ir rūmų intrigomis. Niekas šioje būklėje atsidūrusioje šalyje nėra pelnęs tokio pasitikėjimo ir autoriteto, kad gautų mandatą vykdyti tikras reformas.

Šita būklė palanki tik restauratoriams.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų