- Papasakokite, kokioje aplinkoje augote, kokia buvo jūsų vaikystė?
- Matyt, kiekvienam yra skirtas likimas ir kelrodė žvaigždė, kuri žmogų veda. Mūsų šeimoje Tėvas buvo ne tik stiprus lyderis, bet ir labai išsilavinęs žmogus, humanitaras. Mokėjo 7 kalbas, mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, bet dvasininko lemties nepanoro, o metęs seminariją baigė Kauno Vytauto Didžiojo universitetą. Dar ir dabar kartais pavartau Tėvo studijų knygelę, kurioje įrašytos dekano Vinco Krėvės-Mickevičiaus, filosofo Vosyliaus Sezemano, lietuvių kalbos įskaitą priėmusio Antano Jonyno, bendrą lietuvių kalbos kursą skaičiusios Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės, naująją literatūrą dėsčiusio Vinco Mykolaičio-Putino ir kitų šviesuolių pavardės!
Visą gyvenimą, kiek prisimenu Tėvą, žavėjo jo kalboje mirgantys aforizmai, intarpai prancūzų, vokiečių, lotynų, graikų, net esperanto kalbomis! Klausiausi išsižiojęs: kad kada nors ir aš taip galėčiau…
Tėvas buvo kaimo kapelos vadovas, puikiai grojo smuiku, mokėjo daugybę dainų, kurias mes kartais traukdavom duetu. Be to, mėgdavome vienas per kitą „tratinti“ linksmas istorijas. O Mama, o mano Mama! Be proto mėgo knygas! Skaitė ir skaitė, o vertingiausias ne tik aplenkdavo laikraščiu, kad, neduok Die, neužtikštų koks kleckas, o kai kurias net nuo mūsų, vaikų, užrakindavo komodos stalčiuose!
O ir pats skaičiau be proto, net nuvarytas į lovą po antklode žibinau prožektorių ir skaičiau. Brolių Grimų pasakas, Theodore‘o Dreiserio „Geismo trilogiją“ ir t. t… Štai tokioje tokioje terpėje maudžiausi vaikystėje
- Jau paauglystėje nutuokėte, kokiu profesiniu keliu suksite?
- Ne. Kur ten?! Jūs juokaujate! Šiandien net pats nesuprantu, kodėl man taip sunkiai sekėsi lietuvių kalbos pamokose. Nė susapnuoti negalėjau, kad tuomet sunkiai įkąsto klasiko Antano Vienuolio (Žukausko) istorinį romaną „Kryžkelės“ kada nors būsiu priverstas vertinti kritiškai. Tiesa, 11 klasėje mokinių rašinių konkursui pateikiau pilną sąsiuvinį teksto. Mokytoja paskaitė, pavartė ir komisijai pareiškė, kad tai lyg kokio apsakymo pradžia ir… atidėjo į šoną. Iš vidutinioko niekas stebuklo ir nelaukė. Mokykloje žibėjo visai kiti kylantys literatai. Kur ten man! Bet, matyt, manyje kažkas liko, kad prisimenu iki šiol.
- Kokie buvo pirmieji bandymai kurti? Kada ir kokiomis aplinkybėmis tai įvyko?
- Tai įvyko, kai man buvo jau per 40 metų. Seniai buvau supratęs, kad kurti tekstus man sekasi. Tarkim, studijuodamas Maskvos institute sau ir dar dviem kurso draugams parašiau diplominius darbus. Šiaip, šposais, lengvai – net pats nustebau. Aspirantūros metais parašiau 36 mokslinius straipsnius, rašiau tekstus žurnalams, laikraščiams, sienlaikraščiams.
- Kai kurie rašytojai sako, kad nerašyti negalėtų, kad ši veikla – tarsi neatskiriama jų esaties dalis. Ką jums reiškia rašyti?
- Rašymas man – ne tik gyvenimo būdas, bet ir saviraiška. Būties esmė. Žinoma, visada rašau tarsi sau, bet už nugaros žiopso mintis, kad skaitys ir kiti. Rašymas – svaiginantis krytis į bedugnę!
- Ką siekiate perteikti savo kūryba, tekstais, knygomis? Kas jums svarbu?
- Kūryba – mąstymo būdas. Per kūrinius žmonės pažįsta kūrėjus. Ar tai svarbu? Žinoma, nes žmogui įdomiausias pats žmogus. Štai tame santykyje ir išryškėja kūrėjo protas, patirtis, sinapsė. Nepasislėpsi! Proza – vienintelis menas, kuris moko Žmogų gyventi. Rašydamas privalai būti sąžiningas ir nuoseklus. Kiekvienos mano knygos siužetas – kritinės žmogaus gyvenimo kilpos, kurių begalė realybėje. Jokių fantasmagoriškų fantazijų! Ne skaitytojas, o pirmiausia aš pats turiu tikėti tuo, apie ką rašau. Todėl personažų elgesio motyvacijų paieškos užima 95 proc. rašytojo kūrybos laiko. Tai sekinantis darbas, nes vienu metu reikia sekti kelis parametrus: psichologinius, karminius ir asociatyvinius. Štai tas daugiafunkcis gebėjimas matyti visumą – esminis. Kiek talento, toks ir rezultatas.
- Ką darote, kai ištinka kūrybinė krizė? Kur ir kaip ieškote įkvėpimo?
- Rašymas susijęs su transu. Tai būklė, kai įlendi į paralelinį pasaulį. Tai tarsi nesibaigianti šachmatų partija. Šoki žirgu ir matai – negerai. Šoki rikiu – matas, o mato nereikia, nes gyvenime matas – savižudybė. Romano moralas toks, kad iš bet kokios situacijos įmanoma išsigelbėti. Štai buvęs policijos komisaras paskambino ir sako, kad būtų neblogai suvienyti jėgas: komisaras papasakos kas buvo realybėje, o aš romano tekstu paieškosiu moralių išeičių.
- Naujojo istorinio romano „Vytauto žemė“ veiksmas vyksta Vytauto valdymo laikais. Kodėl Vytautas?
- Ambicijos. Man atrodė keista, kad Lietuvos rašytojai nepasinaudojo dviem auksinėmis temomis: pirmoji – nepaprastai stipri ir romantizmo persunkta Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilė, o antroji – Vytauto Didžiojo lemtis. Tiesa, būta mėginimų, bet kažkodėl buvo pasirinktas ne romano, o kiti kūrybos žanrai. Nagrinėjant vertingiausių romanų apie Vytautą (Kazio Puidos „Magnus rex“, 1932 m,. ir A.Vienuolio (Žukausko) „Kryžkelės“, 1930 m.) turinį, siužetines linijas akivaizdu, kad tai istoriografiniai, dialogais apraizgyti tekstai. O kur to meto būtis? Mano pažiūriu, tokiam istoriniam romanui turi būti keliami gerokai aukštesni kriterijai. Ar romane „Vytauto žemė“ man pavyko perteikti Vytauto Didžiojo epochos dvasią, pasakys skaitytojai. Jau netrukus. Laukiu.
