Šiomis dienomis Vilniuje viešėjo Rusijos kriminalinės literatūros asas ir žurnalistinių tyrimų autorius Andrejus Konstantinovas (49 m.), parašęs milijoniniais tiražais išpirktus kriminalinius romanus. Jo kultinė knyga „Peterburgo banditai“ vėliau virto to paties pavadinimo televizijos serialu, kuris buvo pamėgtas ir mūsų žiūrovų. Vėliau A. Konstantinovas parašė knygas „Advokatas” ir „Advokatas 2” (abi jos išverstos į lietuvių kalbą), scenarijų ne vienam kriminaliniam serialui. Jis sako, kad darbo ir šiuo metu turi per akis, tačiau dažniausiai mėgsta nieko neveikti.
Išskirtiniame interviu žurnalistas ir rašytojas A. Konstantinovas portalui balsas.lt pasakojo apie Rusijos knygų verslą, naujausią savo darbą, kontaktus su giliomis kriminalinėmis tradicijomis garsėjančio Sankt Peterburgo nusikalstamo pasaulio autoritetais.
Naujausioje knygoje – sprogusios tvirtovės paslaptis
„Prieš dvidešimt metų visoje Rusijoje pagarsėjote kaip kriminalinių dokumentinių romanų autorius. Apie ką pasakojama jūsų naujausioje knygoje, nejaugi tęsiate istorijas apie Peterburgo banditus? – paklausiau A. Konstantinovo.
Šiuo metu kriminalinės temos mane jau mažiau domina. Pagaliau kiek galima? Norisi ir kokių nors kitokių temų, projektų. Tikrais faktais paremtas romanas „Peterburgo banditai“ – visiems puikiai pažįstama knyga. Galima sakyti, kad ji rašoma visą gyvenimą. Ir dabar kartkartėmis užsirašau mane pasiekiančius naujus faktus iš Peterburgo kriminalinio pasaulio. Galbūt jie bus išspausdinti naujausiuose, papildytuose šios knygos leidimuose. Ateityje ši knyga bus labai stora.
Pati naujausia mano knyga „Jeigu mane kas nors girdi” nėra kriminalinė, tai greičiau istorinis, karinis, grožinės literatūros romanas. Jo siužetas paremtas tikrais įvykiais, kurie klostėsi 1985-aisiais karinėje tvirtovėje Pakistano ir Afganistano pasienyje.
Tada šioje Pakistano kariškių ir Afganistano modžahedų prižiūrimoje tvirtovėje buvo laikomi įkaitais paimti sovietų kariai. Iki šiol niekas tiksliai negali pasakyti, kiek žmonių buvo šioje slaptavietėje, tačiau kai kuriais neoficialiais duomenimis, galėjo būti apie 260 asmenų.
Manoma, kad tada buvo paimta 15 karo belaisvių. Tarp jų buvo ne tik sovietų kariai, bet ir kartu su jais kariavę afganistanų kovotojai. Vieną dieną belaisviai sumanė sukelti sumaištį. Pakistano kariai ir Afganistano modžahedai nutarė šturmu imti tvirtovę, kurioje buvo sandėliai su įvairiausia ginkluote. Spėjama, kad šturmo arba žūtbūtinės kovos su priešais metu belaisviai pajuto, kad niekada gyvi neištrūks, todėl nusprendė susprogdinti mūšio lauku virtusią tvirtovę. Dabar, žvelgiant iš kosmoso, matomi tik keli nežymūs perimetrai, faktiškai nieko nelikę šioje vietoje. Iki šiol taip ir liko neaišku, kas išties dėjosi tą siaubingą dieną. Šalia tvirtovės buvo Afganistano modžahedams skirtas karinių mokymų centras, todėl nugriaudėjus sprogimui žuvo ir jame dirbę amerikiečių instruktoriai. Deja, apie minėtą atvejį iki šiol nieko nelinkę kalbėti nei Pakistano kariuomenės atstovai, nei amerikiečiai.
Mano naujausioje knygoje pateikiama šių dramatiškų įvykių versija. Ji yra ir sudėtinga, ir beprotiškai liūdna. Kartu pasakojama apie paskutinius Sovietų Sąjungos režimo metus. Šia savo knyga esu patenkintas. Nors ji pasirodė prieš du mėnesius, jau daugybė skaitytojų įsigijo ir perskaitė. Jos pardavimo skaičiai neblogi. „NTV kino” televizija nupirko teises į knygos ekranizavimą. Neaišku, kada, bet minėtos televizijos vadovai žada kurti televizijos serialą. Netrukus serialui bus pradėtas rašyti scenarijus.
Kitas projektas, kuris mane žavi ir domina, atskleidžia mums nežinomą Rusijos istorijos paveikslą. Tai istorija apie simpatišką ir plačiajai visuomenei ne itin gerai žinomą personažą, kuris kadaise mėgo save vadinti visažiniu caru, tačiau vėliau buvo sugautas ir nubaustas žiauria mirties bausme. Idėja mano galvoje sklando, bet esu tingus. Paprastai mano gyvenime taip ir būna: nuo galvoje kirbančios idėjos pradžios iki galutinio jos įgyvendinimo gali praeiti daugybė laiko (juokiasi).
Vienas žingsnis iki beprotnamio
– Ar buvo tokių knygų, kurias parašėte rekordiškai greitai?
– Greičiausiai įveikiau knygą „Advokatas“, nes į ją rimtai nežiūrėjau. Man tai buvo tiesiog puikus nuotykis. Niekada netikėjau, kad ji bus išleista milžiniškais tiražais, vėliau bus sukurtas ir filmas. Visiškai nedėjau jokių pastangų rašydamas šią knygą. Todėl ją įveikiau per du mėnesius. Ji nebuvo stora, 300 puslapių. Rašymo procesas vyko bet kurioje aplinkoje – autobuse, lektorių skaitomuose seminaruose. Paprastai rašydamas dirbu greitai. Mano galvoje kur kas ilgiau dėliojasi mintys, siužetų vingiai, bet juos prisėsti ir surašyti ant popieriaus neužima daug laiko.
Nesinaudoju kompiuteriu, rašau tiktai ranka. Jei labai sėkminga diena, pavyksta parašyti iki 20 puslapių. Dažniausiai surašau 12 teksto puslapių per dieną. Dirbdamas mažesnio skaičiaus parašyti sau neleidžiu, nes vadovaujuosi taisykle: jei pradėjai dirbti – nesustok.
– Kaip dažniausiai atsipalaiduojate parašęs eilinę savo knygą?
– Mano biografijoje buvo išleista knygų, kurių rimtai nevertinau. Juk pasitaikė ne vienas atvejis, kai leidėjai sakydavo: „Na, parašyk ką nors naujo iki tokio ir tokio laiko. Išleisime, sumokėsime tau honorarą.“ Tačiau tokios knygos man pačiam nebuvo įsimintinos, jos greičiau buvo skirtos leidėjų lūkesčiams patenkinti.
Paskutinę knygą rašiau net dvejus metus. Užbaigęs ją, labai sunkiai grįžau į normalų gyvenimą. Nors knygą užbaigiau rašyti praėjusių metų rugpjūtį, tik dabar nuo jos išsilaisvinau.
– Kas jus taip ilgai laikė pririšęs?
– Knyga labai liūdna, tragiška, labai gailėjau sunaikinti jos personažus. Juk knygos pabaigoje žūsta visi jos herojai. Ši knyga labai emocionali, todėl kai kurios moterys skaitytojos prisipažino, kad ją perskaičiusios ilgai verkė.
Reikia pripažinti, kad šiais laikais mažai išlikę kūrybinių projektų, kurie žmones priverčia lieti ašaras. Nesu genijus, bet džiugu, kad pavyko įsiskverbti į kai kurių skaitytojų vidų.
Kaskart rašydamas labai įsijaučiu į savo personažus, juos supantį pasaulį. Kūrybinio proceso metu neretai girdžiu herojų balsus, matau vaizdinius. Pasijaučiu tarsi gyvenčiau savo herojų sukurtame pasaulyje. Manau, kad tai gana pavojinga rašytojo psichinei savijautai, nes kuriam laikui tampi nebe savimi. Parašęs paskutinę knygą persigandau, kad kas nors nenutiktų mano psichikai, nes buvau labai smarkiai įsijautęs.
Tokie eksperimentai knygas rašantiems žmonėms yra labai žalingi.
Nelaikau savęs profesionaliu rašytoju, greičiau esu žurnalistas. Neužsiimu profesionaliu knygų rašymu, todėl prašau atleisti, jei kas nors jose nepatinka. Šiaip esu gana tingus.
– Iš kur tas tingumas atsirado?
Kai prieš dvidešimt metų pradėjau savo, kaip knygų rašytojo veiklą, viskas buvo paprasčiau. Tada mokėjo neblogus pinigus. Daugelis žurnalistų 1990-ųjų pradžioje išgyveno krizę, jiems neužteko pinigų būtiniausioms reikmėms: maistui, drabužiams. Kaip, beje, ir šiais laikais.
Šiandien kartu su keliais bendraminčiais valdau žiniasklaidos holdingą Žurnalistinių tyrimų agentūrą (ji leidžia garsius Sankt Peterburgo savaitraščius „Vaš tainyj sovetnik”, „MK v Pitere”, žurnalą „Gorod 812”, interneto portalą „Fontanka.ru” ir „47 Novostej iz Leningradskoj oblasti”).
Už pastaruoju metu leidžiamas knygas jau nesulaukiu tokių honorarų, kokie buvo anksčiau. Susidomėjimas popierinėmis knygomis, kaip ir jų tiražai, ženkliai krinta ne tik Rusijoje, bet ir visame pasaulyje.
Vienintelis dalykas, kuris mane, kaip autorių, gelbsti, yra knygų ekranizavimas. Juk už vieną ekranizaciją mūsų šalyje galima sulaukti honoraro, kuris siekia iki 150 tūkstančių JAV dolerių. Aišku, Holivudo mastais tai nėra įspūdinga suma. Bet juk ir tie patys pinigai nėra viskas, kiekvienas naujas projektas turi „vežti”, jaudinti ir teikti begalinį malonumą.
Už pirmą knygą – automobilis
– Prisiminkite kokios emocijos aplankė, kai išleidote savo pirmąją knygą?
– Mano pirmoji knyga „Nusikalstamas Rusijos pasaulis“ išleista 1993 m. Švedijoje (tenai išleista du kartus, o 1998 m. pasirodė nauja jos versija „Rusų mafiozai”). Kaip dabar pamenu, su knygos bendraautoriumi švedų žurnalistu Malkolmu Dikselijumi dalijomės honorarą per pusę. Tąsyk kiekvienas iš mūsų gavo po 16 tūkst. JAV dolerių. Tais laikais ši suma atrodė astronominė!
Už šiuos pinigus Švedijoje nusipirkau automobilį – rusišką „devintuką”, kuris buvo skirtas eksporto rinkai. Tuo metu atrodė, kad esu visagalis genijus. Per tuos metus esu išleidęs ne vieną knygą, kurioje, be manęs, buvo ir bendraautoriai. Visi jie buvo suminėti knygų viršeliuose ir visiems atiteko honorarai už atliktus jų darbus. Šiandien tarp Rusijos rašytojų yra paplitęs būdas dirbti nusamdžius daugybę „negrų”, o knygos viršelyje užrašyti tik vieno autoriaus pavardę. Man tokie metodai nepriimtini.
Rasdavo bendrą kalbą su gangsteriais
– 1993-iaisiais, kai buvo išleista pirmoji jūsų knyga, Rusijoje ir Sankt Peterburge vyko tikrieji tarpusavio mafijos karai. Kaip jūs tada nepabijojote rašyti apie kriminalines gaujas?
– Su vienu bičiuliu neseniai prisiminėme tuometinius, laukinio banditizmo laikus. Mes nusprendėme, kad tada buvome kvaili. Mums atrodė, kad nieko blogo nenutiks. Daugiau niekada nieko panašaus nepakartotume.
Pripažinsiu, su kolegomis smarkiai rizikavome, kai anuomet mums pavyko atskleisti skinų grupuotę, kuri nužudė net 12 įvairių tautybių žmonių. Mūsų atskleisti skinai ilgiems metams sėdo už grotų, kai kurie nuteisti iki gyvos galvos. Jie iki šiol internete lieja emocijas, kartais man asmeniškai rašo piktus laiškus.
Ne mažiau mūsų žurnalistų grupę sukrėtė pagrobimo istorija, kai paslaptingų banditų gauja pagrobė du mažamečius vaikus. Savo laikraštyje „Vaš tainyj sovetnik” išspausdinome skelbimą, kad už informaciją suteiksime solidų honorarą. Atsirado bankininkas, buvęs policininkas, kuris sutiko už išpirką sumokėti net 1 milijoną dolerių. Derybos truko ne vieną dieną. Kažkodėl nusikaltėliai metė tuos vaikus, nepaėmė siūlomų pinigų ir paslaptingai dingo. Man asmeniškai teko su pagrobėjais vesti derybas dėl vaikų išlaisvinimo. Per tuos pokalbius jie ėmė grasinti, kad mane nužudys. Rimtai persigąndau dėl savo artimųjų, kuriam laikui jie buvo išvežti iš Sankt Peterburgo. Neatmetu, kad tai buvo ir specialiųjų tarnybų „treniruotė” pasitelkus niekuo dėtus žmones.
Žlugus Sovietų Sąjungai, 1991-aisiais į banditų gretas įstojo nemažai išsilavinusių žmonių. Tarp jų buvo ir kariškių, ir neonacistų. Daugelį jų pažinojau nuo senų laikų, mat didžioji dalis buvo sportininkai, bendramoksliai. Taip jau susiklostė likimas, kad ekonominė pertvarka privertė juos griebtis nusikaltimų. Daugelis jų į tą pasaulį perėjo dėl to, kad susitvarkytų savo, artimųjų, šeimų gyvenimus.
Kai pradėjau rašyti apie kriminalus, atrodė, normalu, kad prie vieno stalo kavinėje sėdi kriminalinis autoritetas, aukštas milicijos pareigūnas ir aš, žurnalistas. Niekada nepamiršiu, kai kartą mūsų trijulės prašė išlaisvinti vieną pagrobtą mūsų pažįstamą veikėją. Už jo išlaisvinimą mums buvo pažadėta kiekvienam sumokėti po 300 JAV dolerių. Mes jam padėjome pasikvietę operatyvininką, kuris turėjo legaliai išduotą ginklą. Tie pagrobėjai buvo sulaikyti. Mums už pagalbą verslininkas sumokėjo žadėtus pinigus. Tačiau tokie atvejai normalius žmones tikrai šokiruotų. Dabar patį stebina, kad buvau toks kvailas ir dėl 300 dolerių rizikavau savo reputacija, laisve. Mat ši akcija nebuvo surengta visai teisėtais metodais.
Pašnekovus iš kriminalinio pasaulio dažniausiai susirasdavau per rekomendacijas iš ankstesnių šaltinių, straipsnių herojų. Bet niekada nekrėčiau kiaulysčių, nerašydavau tokių dalykų, kuriuos jie sakydavo, bet neleisdavo viešai skelbti spaudoje. Visada laikydavausi duoto žodžio.
Praėjus kuriam laikui daugelis jų mane normaliai priimdavo ir geranoriškai bendraudavo suteikdami įvairiausio pobūdžio informacijos. Esu sulaukęs rimtų perspėjimų, grasinimų iš labai rimtų nusikalstamų struktūrų, tačiau paprastai tokius greitai pašalindavo konkurentai arba jie paslaptingai dingdavo.
1990-ųjų pradžioje per dieną Sankt Peterburge nuo samdomų žudikų ar „torpedų” iš konkurencinių grupuočių paleistų šūvių krisdavo iki 25 asmenų.
Tai buvo laikas, kai mes, žurnalistai, aprašydavome tik garsiausias tokių „karų” aukas. Ačiū Dievui, dabar laikai pasikeitė. Šiuo metu garsių nusikaltimų pasitaiko kur kas rečiau: nuo samdomų žudikų kulkų per metus krinta 6–7 žmonės. Pastebima, kad dabar Peterburgo banditų pasaulyje klesti jauni, beprotiškai turtingi, tačiau labai kvaili žmonės, kurie užaugo per kruvinuosius 1990-ųjų mafijos pasaulio karus. Vėliau jie žiūrėjo garsiausius to laikotarpio filmus apie banditus. Neabejoju, kad jiems yra tekę skaityti ir mano knygų.
TIK FAKTAI
Žurnalistas, rašytojas A. Konstantinovas yra baigęs Sankt Peterburgo universiteto Rytų fakultetą. Septynerius metus Gynybos ministerijos sistemoje dirbo vertėju Artimųjų Rytų šalyse.
1991 m. pasitraukė iš kariuomenės, dirbo Leningrado laikraštyje „Smena”, kuriame paskelbė pirmąsias aštrias kriminalines publikacijas.
Nuo 1998 m. A. Konstantinovas yra Žurnalistinių tyrimų agentūros generalinis direktorius ir vyriausiasis redaktorius.
Iki šiol jis yra išleidęs 40 kriminalinės dokumentikos knygų ir grožinės literatūros romanų. Remiantis A. Konstantinovo knygomis buvo sukurtas ne vienas Rusijoje ir už jos ribų populiarumo sulaukęs kriminalinis televizijos serialas.
Rašytojas Sankt Peterburge gyvena su žmona, dviem mažamečiais vaikais: 12 metų sūnumi ir 10 metų dukra.
Pirmąsyk Lietuvoje viešėjęs A. Konstantinovas prisipažino, kad savo knygose niekada nenaudojo lietuviškų kriminalinių motyvų. Jo kūriniuose užsiminta apie metalo ir ginklų kontrabandos atvejus, kurie anuomet vyko Estijoje ir Latvijoje. Svečias neslėpė, kad jam mažai yra tekę domėtis mūsų šalies kriminalitetu.
Anot A. Konstantinovo, per pastaruosius 22 metus Sankt Peterburge buvo nužudytas vienas žurnalistas.
Atvirai apie savo žurnalistinę karjerą papasakojęs rusas prisipažino, kad jam du kartus buvo siūlomas kyšis, tačiau atsisakė. Anot jo, vienąsyk užsakovų siekė užgesinti gana aktualią temą, o kitąsyk pasiūlyta suma sukėlė šypseną, todėl beliko atsistoti ir skubiai išeiti iš susitikimo vietos.
