Premjeras Andrius Kubilius, kalbėdamas su užsieniečiais, paprastai būna šmaikštus. Žarsto sąmojus. Ypač išvykęs į užsienį. O su saviškiais būna rūstus.
Todėl nieko keisto, kad premjeras šmaikštavo susitikęs su Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokyklos studentais. Turbūt neabejoja, jog tai būsimi užsieniečiai.
O kaip tuos jaunuolius sulaikyti? Į kokį slėnį, daubą, akivarą nukreipti tuos dar ieškančius protus? Todėl tenka pasitelkti dar sovietų išbandytą demagogiją. Pagerės po septynmečio, penkmečio. Pagerės po n-tojo partijos suvažiavimo. Pagerės, kai po 20 metų pastatysime komunizmą. Taip kadaise žadėjo ir Nikita Chruščiovas. Jei A.Kubilius dar tokį sovietų generalinį sekretorių atsimena. Koks terminų sutapimas! Ir vienas, ir kitas rojų pažadėjo po dviejų dešimtmečių. Arit-metika aiški. Anksčiau pažadėsi, tarkime, po 10 metų - žmonės nepatikės. Vėliau pažadėsi, tarkime, po 30 metų, žmonės nusivils, kad per ilgai teks laukti. Esą jau ne visi sulauks. O 20 metų terminas orientuotas į dažniausiai šalyje pasitaikančias darbingiausias žmonių amžiaus grupes. Dvidešimtmetis džiaugsis, kad rojų pasieks dar darbingo amžiaus. O vidutinio amžiaus žmogus tikės dar pagyventi rojuje išėjęs į pensiją.
Kitąmet, jei premjeras vėl aplankys Tarptautinio verslo mokyklos studentus, Lietuvos rojus jau prasidės ne nuo 2030 metų, o nuo 2031 metų. Kad neiškreiptų chruščioviško skaičiaus 20. Dar kitąmet - nuo 2032 metų. Ir taip toliau. O kodėl? Turbūt todėl, kad visi per 20 metų išmokyti absolventai vienu metu nesušoktų į tuos būsimus gerovės slėnius. Jei visi vienu ypu į slėnius sušoks, slėniai iškart užsikimš. Gausime efektą - statinėje per daug silkių. A.Kubiliaus futuristinės gerovės liudininkai stypsotų slėniuose nejudėdami. Rankas prispaudę prie šonų. Kaip garbės sargyboje. Kad visi sutilptų. Nenumindžiotų kitiems liudininkams batų.
Premjeras, matyt, susipainiojo. Darbo vizitu turėjo vykti į vaikučių darželį. Todėl vaikučiams paruošė pasakėlę. Pakeliui supainiojo darželį su Tarptautinio verslo mokykla. Užsuko. Pasekė pasakėlę ne tai auditorijai. Jaunuoliai suprato, kas nutylėta. Teks išvažiuoti.
Išvažiuojantys dažniausiai tiki, kad laikinai. Jog sugrįš. Bet kuo jaunesnis išvyksta, tuo rečiau jis sugrįžta. Lengviau adaptuojasi užsienyje.
Kelinta universitetų absolventų karta jau pasmerkta gauti aukštojo mokslo diplomą ir išvažiuoti? Palikti savo Tėvynę, nes čia jų nebereikia. Tik retas čia gaus darbą, atitinkantį jo specialybę. Nėra jokios valstybinės paslapties. Žmones ruošiame ne sau, o užsieniui. Prieš tai išmankštinę jų protus. Tad vienintelė apčiuopiama nauda - pasaulis įsitikins, kad lietuviai protingi. Tik juos atidavusi valstybė nelabai išmintinga.
Jei visai atvirai juos atiduodame pasauliui, bent išlydėkime nedemagogiškai. Kad jie atsimintų solidų Lietuvos valstybės premjerą. Ne demagogą, kadaise plepėjusį bet ką. Tarkime, kad iki kitos ekonominės krizės Lietuva sukaups rezervų. Kokių? Turbūt skolų. Turbūt dar daugiau pašalpininkų, pensininkų.
Respublikos redakcijos skiltis
