Suprantu, kad jau visiems atsibodo, kad Lietuvoje problemos nesprendžiamos, kad daugeliui šalies žmonių kuriama negatyvi ir jokio optimizmo ateičiai neprogramuojanti aplinka. Net nesinori pagalvoti, kad žmonės galutinai nusivils visais politikais, ko ir siekia ši valdžia bei jos lyderiai. Praėjusi savaitė paženklinta dirbtinai keliamu nesutarimu tarp Gabrieliaus Landsbergio ir prezidento Gitano Nausėdos, siekiant pažeminti šalies vadovą. Kas kelia šį konfliktą – aišku. Gabrielius Landsbergis. Kodėl jis tai daro? Perbėgus visus nepriklausomos Lietuvos metus retrospektyviai, V. Landsbergiui (seneliui) niekada nereikėjo ramybės Lietuvoje, kurią sukurtų saugumas, auganti ekonomika, geri žmonių atlyginimai, patogi gyvenimui infrastruktūra visoje Lietuvoje, laimingos šeimos, laimingi žmonės, ori senatvė ir t.t. Patys, kaip matome, konservatoriai, su V. Landsbergiu priešakyje, sukurti tokios gerovės nesugebėjo, o ir kitiems jos sukurti nenorėjo ir dabar nenori leisti, nes tuomet žmonės labiau mylės tuos, kurie moka ir žino, kaip auginti valstybę. V. Landsbergis privertė pasitraukti iš dėmesio centro visus aktyvius žmones, kurie padėjo sukurti tai, ką dabar turime – laisvę. Apie tai drąsiai kalba anuomet buvę jo bendražygiai. V. Landsbergis tą patį bandė padaryti su a.a. A.M.Brazausku, kuris beje ir dabar konservatorių labai aktyviai stumiamas į istorijos paraštes, stengiantis užgožti nepriklausomos Lietuvos istorijoje jo darbo rezultatus. A. M. Brazauskas, kaip pirmasis atkurtos valstybės vadovas, padėjo svarbiausius, iš naujo statomos, valstybės pagrindus – kad Lietuva turėtų savo nacionalinę valiutą – litą, jis, 1994 m. einantis prezidento pareigas NATO generaliniam sekretoriui įteikė prašymą priimti Lietuvą į NATO, 1995 m. jo parengtas ir įteiktas prašymas dėl Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą. Tai padarė ne V. Landsbergis ir ne konservatoriai. Kaip ir ne jie pasirūpino, kad Lietuva įvykdytų visus įsipareigojimus NATO ir pagaliau skirtų 2 proc. nuo BVP. Atvirkščiai, prie jų valstybės biudžetas būdavo išgręžiamas iki tokio lygio, kad Lietuvai dešimtmečius tenka atidavinėti skolas žmonių sąskaita ir taisyti jų padarytą žalą praktiškai visose srityse nuo energetikos iki kultūros. Istorinė tiesa tokia, tačiau konservatoriai ją mato kitaip, savaip... net nesibodi ją iškraipyti ir perrašyti. Vienas ryškiausių to pavyzdžių – turėdami valdančiąją daugumą Seime, padedant, aišku, dar jų ištikimam bičiuliui Sauliui Skverneliui ir „vardan valdžios“ draugijos narių, V.Landsbergis tapo valstybės vadovu, nors jo Lietuvos žmonės niekada tokiu neišrinko. Tikiuosi, Konstitucinis Teismas trečią kartą pakartos, jog toks sprendimas prieštarauja Konstitucijai. Arba kiti pavyzdžiai – kaip patiklių žmonių apgaule įvedinėja naują valstybės simboliką, kažkokias žydras masoniškas gėlytes, kurias, beje, po antro pasaulinio karo labai mėgo ir okupantas, arba kaip istorinę Lietuvos vėliavą prie valstybės institucijų keičia LGBT vėliavomis ir institucijos dabar labiau primena gėjų barą, nei valstybės atstovybę. Tad, suprantu, kad jų manymu, valstybė turi likti ir be demokratiškai rinkto vadovo, ir be valstybės simbolių. Tuomet, tokią bestuburę visuomenę, kuri pati nesupranta, kas ji tokia, lengviau valdyti, lengviau ją paversti aptarnaujančiu valdžią aparatu, kuri net necyptels, kai valdžia lobs, o visuomenė skurs. Todėl jie negali leisti žmonėms pamatyti, kad yra valstybėje žmonių, kurie stengiasi ir žino, kaip pakeisti situaciją, kurie nebijo pripažinti klaidų ir jas taisyti. Tik tokie žmonės, tikrieji, o ne apsimestiniai lyderiai, daro pokyčius kitose valstybėse. Ir dabartinis Lietuvos prezidentas daro daug, kad padėtų Ukrainai, kad rastų Lietuvai tinkamus sprendimus energetikos krizei spręsti. Jis tai daro tyliai. Gal norėtų garsiau, bet vietinė žiniasklaida jam to padaryti neleidžia. Už mūsų visų pinigus išlaikoma LRT irgi G.Nausėdos niekada nepagirs ir visi žinome, kodėl. Matome tik viešą žeminimą, kurį modeliuoja ne kas kitas, o Gabrielius Landsbergis, V. Landsbergio anūkas. Blogiausia, kad dėl savo tuščių ambicijų, žemindamas šalies vadovą užsienio diplomatų akyse, menkindamas tą visuomenės dalį, kuri prezidentą išrinko, nedaro valstybės stipresne viduje ar labiau gerbiama užsienyje. Atvirkščiai. Silpnina Lietuvą visomis prasmėmis ir dar tokiu įtemptu laiku! Čia jau net nesinori kalbėti apie politinę etiką, nes jos prie šios valdžios iš viso neliko, kaip ir supratimo apie diplomatiją ar kompetenciją. Jais negali pasitikėti. Ir jų žodis nieko nereiškia, nes jų darbai prasilenkia su jų žodžiais.
