Muammar Gaddafi savo galios viršūnėje 1980 iais Britų žvalgybos M15 buvo išrinktas kaip labiausiai keliantis terorizmo grėsmę. Libija buvo įtrauka į valstybių, remiančių terorizmą sąrašą, sudarytą JAV. Tai buvo laikas, kai Libijos lyderis apginklavo pasaulinius revoliucinius judėjimus. Praturtėjęs iš naftos gaunamų pinigų pul. M. Gaddafis vadovavo karinėms apmokymų programoms, kurių mokiniai paplito po visą Afriką ir iki šiol joje tebekariauja.
Netoli Bengazi miesto Libijos lyderio pul. M. Gaddafi įkurtas „Pasaulio Revoliucinis Centras“, kaip yra pasakęs Stephen Ellis savo knygoje „Anarchijos kaukė“, tapo „Harvardo ir Džeilio (Yelio) universitetais visų kartų Afrikos revoliucionieriams“. Daugelis iš jų iki šiol yra valdžioje Afrikoje.
Dykumose įkurtos karinės apmokymų stovyklos mokė ginklų valdymo ir žvalgybos technikos, kartu ir ideologijos iš pul. M. Gaddafio „Žalosios knygos“. Kursai trukdavo nuo dviejų savaičių iki metų, priklausomai nuo specializacijos lygio ir nuo turėto rango.
Pul. Muammar Gaddafio kariai taip pat apmokydavo Nikaragvos Sandinistus, visus kitus revoliucinius judėjimus Lotynų Amerikos šalyse. Šiame procese pul. M. Gaddafis sukūrė tvirtus ryšius su Sandinistų liaudies išsivadavimo fronto lyderiu, Nikaragvos prezidentu Daniel Ortega (José Daniel Ortega Saavedra), kuris savo valdyme propaguoja marksistinę - socialistine kovą prieš JAV imperializmą; buvo užtvirtinta draugystė ir su Venesuelos Bolivaro revoliucijos lyderiu, prezidentu Hugo Chávez (Hugo Rafael Chávez Frías), kuris savo valdymą remia demokratiniu socializmu, bei kovoja prieš JAV imperialistinę užsienio politiką ir globalizmo plitimą.
Beje, opozicija mėgino nuversti Hugo Chaveza, tačiau nesėkmingai. Tad H. Chavezas dar labiau sustiprino ryšius su Kubos lyderiu Fideliu Kastro; kovai prieš imperializmą jis įtraukė Bolivijos prezidentą Evo Moralesą, Nikaragvos prezidentą Daniel Ortega, Ekvadoro prezidentą Rafaelį Korea.
M. Gaddafi, D. Ortega ir H. Chávez taip pat sukūrė artimus ryšius ir su Kolumbijos marksistinę partizanų kovotojų Revoliucine išsivadavimo armija - FARC (Fuerzas Armadas Revolucionarias de Colombia).
Šis revoliucinis tinklas ir dabar vis dar turi savo rankose didelė įtaką, tame tarpe ir Burkina Faso prezidentas Blaise Compaoré ir Čado prezidentu Idriss Déby. (Burkina Faso ir Čadas – buvusios Prancūzijos kolonijos).
Blaise Compaoré atėjęs karinio perversmo keliu, jau ketvirtą kartą iš eilės išrinktas Burkina Faso prezidentu. Manoma, kad 1987 m., jam ištikimi kariai nužudė jo geriausią draugą, prezidentą Thoma Sankara, kad Compaoré užimtų jo postą. B.Compaoré yra pakankamai aktyvus veikėjas tarptautiniuose ir regioniniuose reikaluose. Jis veikė kaip tarpininkas ir sprendžiant ankstesnę Dramblio Kaulo Kranto krizę. B. Compaoré nuo 1998 iki 1999 m. ėjo Afrikos Sąjungos pirmininko pareigas.
1983 m. Libijos lyderis pul. Muammar Gaddafi atsisakė pripažinti Čado prezidentą Hissène Habré ir įsiveržė į šiaurės Čadą padėdamas Čado opozicijos judėjimui Nacionalinės vienybės pereinamajai vyriausybei (GUNT) nuversti Habré vyriausybę. M. Gaddafio planus sužlugdė Prancūzijos karinis įsikišimas.
Tačiau 1986 m. GUNT sukilėliai jau kariavo prieš pul.M. Gaddafi dėl ginčijamo šiaurės Čado Aouzou ruožo, kuris 1994 m. Tarptautinio Teisingmo teismo buvo pripažintas Čadui.
1987 m. paskutinis Libijos ir Čado mūšis buvo pavadintas „Toyotos karu“, kadangi šiame kare Čado kovotojai naudojo daug Toyota sunkvežimių. Čadą rėmė JAV tuometinė Ronaldo Reigano administracija
Libijos lyderio M. Gaddafio artimas sąjungininkas Afrikoje buvo Zimbabvės (buvusi Britų kolonija) prezidentas Robert Mugabė, buvo palaikomas Libijos dotacijų. Ne taip ir seniai Zimbabvė negalėjo išmokėti savo skolų Libijai. Tačiau, M. Gaddafi sėkmingai investavo į nekilnojamąjį turtą – už skolas įsigijo mažiausiai 20 prabangių pastatų.
Pul. M. Gaddafis taip pat dalyvavo karinėje intervencijoje įsiveržiant į Centrinę Afrikos Respubliką 2001 metais. PAR prezidentas Ange-Félix Patassé, kurį apsaugojo pul. M. Gaddafis, sudarė sandėrį perleisdamas Libijai 99 metams teise eksploatuoti visus šalies naftos išteklius, įskaitant uraną, varį, deimantus ir naftą.
Liberija, Šaltojo karo metais laikyta JAV tvirtove, taip pat tapo pul. M. Gaddafio taikiniu, po JAV bombardavimų 1986 m. Libijos sostinėje Tripolyje, kurio metu žuvo Gaddafio įvaikinta dukra. (Liberija – buvusi JAV kolonija. Net ir Liberijos vėliava labai panaši į JAV).
Pul. M. Gaddafis buvo užverbavęs ir Liberijos politinį veikėją Charles Taylor, Po to, kai dirbant Samuel Doe vyriausybėje Charles Taylor buvo nušalintas nuo posto dėl tariamo turto grobstymo, jis netrukus atvyko į Libiją, kur buvo apmokomas kaip partizanų kovotojas. Toliau palaikomas Libijos 1989 metais jis sugrįžo į Liberiją, kaip Liberijos Nacionalinio Patriotinio Fronto (LNPF) vadas ir nuvertė Samuel Doe provakarietišką vyriausybę. Šalis buvo įtraukdamas į Liberijos Pirmąjį pilietinį karą. Po taikos sudarymo, kuri užbaigė pilietinį karą, Charles Taylor 1997 metais buvo išrinktas Liberijos prezidentu ir prezidentavo iki 2003 metų. Deja, Charles Taylor šiuo metu laukia teismo Tarptautiniame Teisingumo teisme dėl tariamų nusikaltimų žmoniškumui, kilusių per šalies pilietinį karą.
Kitas pul. M. Gaddafio užverbuotas Sierra Leonės Revoliucinio Jungtinio Fronto (RUF) vadas Foday Sankoh taip pat gali būti teisiamas Tarptautiniame Teisingumo teisme Hagoje už tariamus nusikaltimus žmoniškumui. Foday Sankoh suformavo Sierra Leonės Revoliucinį Jungtinį Frontą, kuris buvo remiamas Liberijos veikėjo Charles Taylor. Jie abu vadovavo revoliuciniams judėjimams iki 1990 m. perimant savo kontrolėn Sierra Leonės žemes turtingas deimantais. M. Gaddafi įžvelgdamas pasiekimus aprūpino ir juos ginklais. (Sierr Leonė –buvusi Britų kolonija).
Dabartinis Burkina Faso prezidentas Compaoré taip pat baigęs Pasaulio Revoliucinio Centro mokyklą. Compaoré siuntė karius ir išteklius abiems – Charles Tayloro sukilėliams Liberijoje ir Sierra Leonėje Revoliuciniam jungtiniam frontui (RUF). 2002 m. Jungtinių Tautų tyrėjai nustatė, kad Compaoré atliko reikšmingą vaidmenį apginkluojant sukilėlius pažeidžiant JT paskelbtą ginklų embargą.
Grįžtant prie Pietų Amerikos, pul. M. Gaddafi palaikė Nikaragvos prezidentą Daniel Ortegą nuo 1979 m. Tad Nikaragvos prezidentas paslaugų nepamiršo, kuris dabartinės Libijos krizės pradžioje pul. Gaddafi vadino savo broliu ir perdavė savo paramą prižadėdamas: „Nikaragva, mano vyriausybė, Sandinistų Nacionalinis laisvės frontas ir mūsų žmonės yra su tavimi šiose kovose!“
Pul. M. Gaddafio draugystė su Nikaragvos jau trečią kadenciją einančiu dabartiniu prezidentu Daniel Ortega prasidėjo dar prieš Sandinistų Revoliucijos pergalę 1979 m., kada Gaddafis finansavo ir apmokė Nikaragvos partizanus ir nusiuntė Ortegai mažiausiai vieną laivą ginklų. Ortegos prezidentavimo metu 1980-ais, Libija suteikė Sandinistų vyriausybei 100 milijonų dolerių paskolą. Tuo metu tai buvo labai reikšminga pagalba.
Tad neatsitiktinai Libijos lyderio Muamar Gaddafio vyriausybė vietoj atsistatydinusio atstovo Abdulrahmano Shalghamo, paskyrė naują Libijos ambasadorių Jungtinėse Tautose (JT) Nikaragvos pilietį, buvusį kunigą marksistą, buvusį Nikaragvos užsienio reikalų ministrą Miguelio D'Escoto, gimusį JAV. Neturėtų stebinti ir JAV ambasadorės prie JT Susan Rice pozicija, kuri sukritikavo naujo atstovo paskyrimą, nes Miguelio D'Escoto prieš kelerius metus atsisakė JAV pilietybės ir dabar „griežtai kritikuoja“ JAV užsienio politiką.
.Libijos draugystė tarp Venesuelos prezidento H. Chávez ir Kolumbijos FARCK tęsiasi mažiausiai nuo 2000 m.
2008 m. Kolumbijos policijai nušovus Kolumbijos Revoliucinės Išlaisvinimo Armijos (FARCK) vadą Raúl Reyes, buvo atskleisti elektroninių laiškų susirašinėjimai tarp FARC vado Raúl Reyes, Muammar Gaddafi ir Daniel Ortegos.
2000 m. rugsėjo 4 d. Kolumbijos revoliucinės išlaisvinimo armijos (FRCK) vadovybė, laiške skirtame „Draugui pul. Gaddafiui, Didžiajam Pasaulio Mathabos lyderiui“. dėkojo Gaddafiui už svetingą Kolumbijos revoliucinės išlaisvinimo armijos vadų priėmimą. Kolumbijos revoliucinė armija paprašė paskolinti 100 mln. dolerių, gražintinų per penkis metus...
„Viena iš mūsų būtiniausių reikmių yra nupirkti „žemė - oras" raketų atremti atakas ir numušti karinį sraigtasparnį“. Aptariamas karinis sraigtasparnis buvo patiektas JAV Kolumbijos kariuomenėj.
2009 m. H. Chávezas buvo visur uždegęs „žalią šviesą“ Venesueloje viešinčiam pul. Gaddafi. „Pul. M. Gaddafi Libijos žmonėms reiškia tą patį, kaip Venesuelos žmonėms Simón Bolivaras“ – tuo metu sakė Venesuelos prezidentas.
M. Gaddafis atsidėkojo H. Chávezui sakydamas: „Mes dalinamės tuo pačiu likimu, tomis pačiomis kovomis, tais pačiais apkasais prieš bendrą priešą ir mes nugalėsime!“
Venesuela prezidentas H. Chávezas pirmasis pasisiūlė M. Gaddafiui tarptautinį tarpininkavimą sprendžiat krizę Libijoje. Tačiau sukilėliai atmetė jo pasiūlymą.
Pul. M. Gaddafio vyriausybė 1980 ir 1990 m. tiekė ginklus Airijos Respublikonų Armijai (IRA) kuri kovojo dėl Airijos nepriklausomybės nuo Didžiosios Britanijos. Taip pat rėmė Italijos Marksistinę-Leninistinė organizaciją Raudonasiąs Brigadas, Ispanijos Baskų išlaisvinimmo organizaciją ETA (Euskadi Ta Askatasuna), Palestinos Išlaisvinimo organizaciją.
Tačiau pul. Gadafis niekada nerėmė teroristinės organizacijos Al Qaeda.
2003 m. Tripolis atsisakė masinio naikinimo ginklų. Tų metų rugsėjį JT Saugumo Taryba panaikino beveik 20 metų buvusias sankcijas Libijai. Gegužės 15 d. JAV valstybės sekretorė oficialiai išbraukė Libiją iš terorizmą remiančių valstybių sąrašų ir atnaujino diplomatinius santykius.
2008 m. rugsėjo mėn. į Libiją su oficialiu vizitu atvyko JAV valstybės sekretorė Condoleezza Rice ir susitiko su Libijos politiniu Lyderiu pul. Muammar Gaddafiu. Tuo metu per spaudos konferenciją pul. M. Gaddafis sakė, kad „negali Amerikos įvardinti drauge, tačiau pagerėję dvišaliai santykiai yra puiki galimybė valstybėms palikti vieną kitą ramybėje“. Tais pačiais 2008 m.ir Lietuva atnaujino diplomatinius santykius su Libija.
Dejai, dabar džamahirijų kūrėjo ir rėmėjo pul. Muammar Gaddafio ramybėje nepalieka ne tik JAV prezidentas Obama, bet ir Britanijos ministras pirmininkas Cameron ir jo sąjungininkas, sąmokslo organizatorius Sarkozy, nes jie Gadafiui vėl priminė šūkį: „Mes įvesime naują tvarką pasaulyje!"
