Lietuviai gali jaustis visiškai saugūs ir neberakinti durų. Baisiausia šio amžiaus pradžios nusikaltėlė ir pavojinga teroristė Eglė Kusaitė vėl kalėjime. Sprogimo nebus, jei tik jo neįvykdys kas nors, ko nepasiekia Lietuvos valstybės saugumo departamento (VSD) ir genialiausiojo visų laikų prokuroro Justo Lauciaus švelnios letenėlės. Ypač džiūgauti turi pastarasis, nes skundėsi, kad mergina nori jį įskaudinti.
Oficialus prašymas
Mielas prokurore Justai, nuoširdžiai prašau nelaikyti šio mano teksto grasinimu, nes, manau, esate saugotinas ir godotinas eksponatas ir Tėvynės paveldo dalis jau vien tam, kad kada nors Pumpučio akademijos, kurią ne vienas ten dirbąs docentas draugiškai vadina "mentovnia", studentai galėtų analizuoti jūsų kilogramais bei terabaitais generuojamas teisines poemas. Turiu tik vieną prašymą – dėl visa ko, įsekite šį tekstą į visas su E.Kusaite siejamas bylas, kurių Lietuvoje dar mažoka – tik trys. Prašau to jau vien todėl, kad man bus nemenka garbė atsidurti ten šalia Europoje gerai žinomos žurnalistės Oksanos Čelyševos arba kolegos iš "Novaja Gazeta" Arkadijaus Babčenkos.
Juolab kad tai pasitarnaus tam pačiam uždaviniui – padidinti makulatūros kilogramų ir terabaitų skaičių, tuo būdu pribloškiant teisėjus surinktos medžiagos gausa. Būtent tam juk ir įsiuvote į siuvamas bylas minėtų kolegų pokalbius su Eglės mama Virginija Kusiene. Tuose pokalbiuose, kuriuos prikergėte kaip įrodymą, jog Eglė bendrauja su Lefortove uždarytais "bendrininkais" ir ruošiasi bėgti nuo teismo, yra maždaug tiek pat teisinės vertės, kaip ir mano menkame laiškutyje. Turinys juk net nėra svarbu – tebus ten šnekama apie norą paimti interviu, muzikinius pomėgius arba morkų ravėjimą.
Dar kartą sveikinu, kad galite nebekrūpčioti ir nebegerti valerijonų, kai kas nors paskambina į duris ar į mobilųjį telefoną įsiveržia kokia nors trumpoji žinutė. E.Kusaitė bent tris mėnesius – tokiam laikui kartu su kolega iš Generalinės prokuratūros Mindaugu Dūda įgrūdote ją atgal į Lukiškes – negalės jūsų nuskriausti. Tad bylas galima bus siuvinėti ne taip nervingai, o mintis ir fantazijas jose bus galima grupuoti kiek sklandžiau. Jei to sklandumo apskritai reikia.
Toliau dalyvauja byloje
Baigdamas be galo draugišką ir taktišką kreipimąsi į Lietuvos prokurorų šulą paaiškinu: labai dažnai, norint pasiekti "teisinį" rezultatą, prokurorams nereikia nieko daug daryti. Ypač tada, kai prašoma galimybių ką nors sekti, klausytis, patekti į patalpas, kontroliuoti elektroninio ir telekomunikacijų ryšio priemones.
Kas matė vieną prokuroro prašymą leisti ką nors pasiklausyti ir vieną teismo nutartį tai leisti – matė viską. Bent jau E.Kusaitės ir jos tikrų ar tariamų bendrininkų Aišat ir Apti Magmadovų bylose.
Pirmiausia primenu, kad prokuroras J.Laucius niekada nebuvo nušalintas nuo E.Kusaitės bylos tyrimo, kaip 2010 metų liepos 22 dieną skelbė žiniasklaida. Tai buvo it kaulas numesta visuomenei antis, nes ponas tebuvo kitaip "perinstaliuotas" į šį reikalą. Tiesiog ikiteisminis tyrimas dėl E.Kusaitės to paties J.Lauciaus sprendimu buvo atskirtas nuo ikiteisminio tyrimo dėl Magmadovų veiksmų. E.Kusaitės bylą generalinis prokuroras pavedė tirti prokurorui M.Dūdai, o Magmadovų byla ir visas toliau besitęsiantis ikiteisminis tyrimas ir toliau realiai liko tam pačiam J.Lauciui.
Jis, būdamas tikras teisės virtuozas, puikiai žinojo ir dabar tebežino, kad Magmadovai, kurie yra Rusijos piliečiai ir teisiami Maskvoje, niekada nebus teisiami Marijos žemėje. Jam jų ir nereikia. Reikia tos pačios "raganos" iš Klaipėdos. 2010 metų rugpjūčio 6 dieną E.Kusaitė paleidžiama pasižadėjusi neišvykti. J.Laucius ilgai nedelsia.
Lengva ir paprasta
Jau 2010 metų rugsėjo 2 dieną J.Laucius rašo Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo teisėjai Jolantai Vėgelienei prašymą dėl elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo Nr. 17.2 – 15691. Ant dviejų lapelių surašytame tekste, išskyrus asmens duomenis ir spaudoje skelbtą informaciją apie tai, kuo įtariama E.Kusaitė, beveik nieko nėra. Tik teiginys, jog "yra gauta duomenų, kad Rusijos Federacijoje esantys (nerašoma, kad kalėjime ir visiškai izoliuoti – aut. past.) įtariamieji Aiša Magmadova ir Apti Magmadovas, taip pat Lietuvos Respublikoje esantį (nervingai klaviatūra bildėjęs prokuroras paliko nosinę – aut. past.) įtariamoji E.Kusaitė per trečiuosius asmenis ieško kontaktų, kad suderinti ("kad" su bendratimi vėl nesaugiai besijaučiančio žmogaus klaida – aut. past.) savo parodymus apie LR VSD užkardyto rengto teroro akto aplinkybes".
Apie jokius pridedamus dokumentus ar duomenis dokumente neužsimenama. To ir neprireikia. J.Vėgelienė tą pačią dieną nukopijuoja ar perrašo žodis į žodį tai, ką pateikė prokuroras, net ir tą teisinį riktą – E.Kusaitė pavadinta "teroro akto vykdytoja", nors pats "teroro aktas neįvykęs", būdinga – ir prokuroras, ir teisėja nuteisė be teismo. J.Vėgelienė apipavidalindama tai pasigyrimu, jog viską pati "nustatė", gale prideda pastraipą, kad prašymą tenkina. Vėliau, kartojant identišką tekstą, gaunamos identiškos nutartys dėl sankcijos pratęsimo net keletą kartų, visiškai teisėjai nesidomint, o kokie šio pasiklausymo rezultatai. Susirašinėjimo rutiną paįvairina tik formalumas, kad nuo 2011 metų vasario 1 dienos ikiteisminių tyrimų (ačiū Dievui) nebevykdančio VSD vadovas Gediminas Grina nuliūdina J.Laucių – nebevykdysiąs pasiklausymo. Tai priverčia prokurorą ir teisėją suskrebenti dar po pastraipą ir svarbią pasiklausymo procedūrą perduoti Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnams.
Lygiai taip pat – vienas kitą nukopijuodami ir sertifikuodami prokuroras J.Laucius ir teisėja J.Vėgelienė tvarko ir Eglės mamos pasiklausymo reikalą. Šnipinėjami jos pokalbiai su žurnalistais, žmogaus teisių gynėjais, įrašyti pokalbiai priduriami prie bylos.
Ant laužo
Prokuroro užsispyrimas ir milžiniškų teisėsaugos pajėgų uolumas ėdant vieną pajūrio mergiotę – nekeistas. Raganų deginimas yra svarbi europinės istorijos ir juridinių tradicijų dalis. Dar Jacobas Sprengeris ir Heinrichas Institoris XV amžiuje išleido veikalą "Raganų kūjis". Jame mokoma, kad gera ragana labai gerai ginasi, o kuo geriau ir logiškiau ginasi, tuo tai tikresnis įrodymas, kad jai padedąs pats šėtonas. Dalis mūsų prokurorų ir teisėjų, nekalbant apie VSD antiteroristus, tokių sudėtingų kūrinių greičiausiai neskaitė, bet vadovaujasi panašia nuostata dėl sau būdingo instinkto – aukos gerklę reikia spausti juo stipriau, kuo labiau ji spardosi.
Neretai internete perskaitau ar iš pažįstamų išgirstu, kad E.Kusaitė kažkaip nervingai atrodo ar nėra labai protinga, o be to, pagal žioplo ir kasdien tijūno spardomo baudžiauninko logiką, dūmų be ugnies nebūna ir ji vis tiek kažko prisidirbusi. Tebūnie net ir taip, bet ar tokie mąstytojai supranta, kad analogišku konvejeriu prasukus jų pokalbių pasiklausymą ir "įrodymų" kaupimą galima makulatūra bei terabaitais užversti ir jų galveles? O įdomiausia, ką apie tokią sankcionavimo praktiką, apie žmogaus teisių ir Konstitucijos mindžiojimą mano Seimo pirmininkė ir prezidentė. Bukagalviškų poterių apie nesikišimą į teisėsaugos darbą galite nesiūlyti.
