Jei kiekvienas Bernardo Curkunavičiaus rankomis antram gyvenimui prikeltas radijo imtuvas paskelbtų įvairiose pasaulio šalyse skirtingu laiku ateinančius Naujuosius metus, prakalbintume vos dešimtadalį šios kolekcijos.
Aritmetika paprasta: valandinių laiko juostų pasaulyje - vos dvidešimt keturios, o radijo imtuvų ir kitokios technikos alytiškis sukaupęs kelis šimtus. Kiek - nė pats tiksliai nežino. Stastitika kolekcininkui ne prie širdies, mat kiekvienas eksponatas jam savaip unikalus ir įdomus technikos istorijos liudininkas.
Kolekciją papildo kiekvieną savaitę
Įvairią radijo aparatūrą B.Curkunavičius renka šešerius metus ir tikrai azartiškai: „Sony”, „Grundig”, VEF, rusiška, vokiška ir japoniška radiotechnika, senieji lempiniai imtuvai, pirmieji tranzistoriniai, automobilių magnetolos, juostiniai ir kasetiniai magnetofonai, diktofonai ir daugiafunkciai grotuvai, fotoaparatai... - ko tik nerastume alytiškio kolekcijoje!
Radiotechnikos istoriją nuo 1950-ųjų iki šiandienos atspindinčio rinkinio seniausi eksponatai - vokiški 6-ojo dešimtmečio lempiniai radijo imtuvai, o naujausias - tikras technikos stebuklas - internetu įsigytas labai jautrus kompiuterinis radijo aparatas, fiksuojantis ir trumpųjų bangų dažnius.
Magnetofonus, radijo imtuvus ir kitokią techniką alytiškis perka iš verslininkų, parsivežančių iš užsienio baldus, taip pat ieško ir randa stambių gabaritų atliekų aikštelėje, kur žmonės atsikrato nebereikalingų daiktų, juos dovanoja draugai, pažįstami, bendradarbiai.
Kas vienam - nebeveikiantis dulkėtas griozdas, kolekcininkui gali būti tikras turtas. Paprastai per savaitę B.Curkunavičius savo rinkinį papildo bent dviem radijo aparatais ar kitokia aparatūra, antra tiek įsigyja atsarginėms detalėms, be kurių neįmanoma restauruoti nebeveikiančios technikos.
Įrengs privatų muziejų
Alytiškio sukaupta radiotechnika tapo neatskiriama jo namų interjero dalimi. Žmona Rima pajuokauja: šeima pasistatė individualų namą, nes radijo imtuvų gretos gausėjo taip sparčiai, kad bute tapo ankšta.
„Iš pradžių nelabai patenkinti buvo, bet dabar priprato”, - pasidžiaugia šeimos galva, neslepiantis, kad jam labai svarbu, kaip jo pomėgį vertina namiškiai. Šešiolikmetė dukra Rūta ir šešiametis sūnus Dominykas tėčio hobiu neužsikrėtė (berniukui kol kas labiau patinka laiko mašinos ir žaisliniai automobiliai), o štai žmona Rima ne tik svetainėje esančią radijo aparatūrą įjungti ir reguliuoti moka, bet ir šį tą apie techniką papasakoti gali, nors ir nelabai ja žavisi. Ne paslaptis, anksčiau kai kurie radijo imtuvai į namus net ir slapčiomis atkeliaudavo - kolekcininkui tekdavo pagudrauti, esą tai ne naujas, o seniai palėpėje laikytas. Šeimai įsikūrus nuosavame name, buvo rastas kompromisas: šeimininko kolekcija netrukus išsikraustys į antrą aukštą, kur pusės šimto kvadratinių metrų patalpoje jis žada įsirengti privatų radiotechnikos muziejų. Jame B.Curkunavičius pakvies apsilankyti visus, besidominčius technikos istorija.
Neišsiverčia be... „Fairy”
Auksinės B.Curkunavičiaus rankos - tikras išsigelbėjimas antikvarinei radijo aparatūrai, pasmerktai liūdnam likimui. Palaikę nebenaudojamus magnetofonus, radijo imtuvus rūsiuose, palėpėse, pastaraisiais metais daugelis atsikrato tokių technikos keistumynų. Negausios ir aparatūrą gelbėjančių kolekcininkų gretos - Lietuvoje juos suskaičiuotum vienos rankos pirštais.
„Mane domina visuma - dizainas ir technologijos, norėčiau apie visą turimą radijo aparatūrą surinkti išsamią medžiagą, tačiau nelengva jos rasti net internete. Taip pat mano tikslas restauruoti radijo imtuvus ar kitokią techniką, kad ji vėl veiktų, įvertinti jos galimybes, liudijančias, kaip keitėsi ir tobulėjo technologijos: lempos, paskui tranzistoriai, diodai, mikroschemos, mikroprocesoriai... Labai įdomu! ” - sako Bernardas.
Vienam radijo imtuvui restauruoti jis sugaišta maždaug tris mėnesius. Pati aparatūra nėra labai brangi (neveikiantį antikvarinį radijo imtuvą galima įsigyti už pusantro šimto litų, o štai už tokį patį restauruotą kolekcininkai ir kelių tūkstančių nepagaili), tačiau nepigios naujos detalės, be kurių neįmanoma prakalbinti antikvarinės aparatūros.
Prieš restauruodamas naują pirkinį (ar radinį), kolekcininkas jį visiškai išardo, todėl smulkiausiomis detalėmis būna apkrauti visi namai. Jeigu technika buvo netinkamai saugoma, detales tenka išvalyti ir netgi... išplauti. Tam puikiai tinka šepetys ir indų ploviklis „Fairy”. Namiškiai seniai nebesistebi radę tėtę vonioje, užsiėmusį tokiu neįprastu darbu, o jis pats sako, kad tai - geriausias poilsis.
UAB „Elektrotinklas” projektuotojas B.Curkunavičius daug laiko darbe praleidžia prie kompiuterio, o nuo šio įtempto darbo jį gelbėja pomėgis - radiotechnikos restauravimas, pastaruoju metu nukonkuravęs netgi žvejybą (!).
Pirmająjį imtuvą išardė vaikystėje
Ypatingas momentas - savomis rankomis restauruotos aparatūros išbandymas, kuris (gerai, kad bent retai) kartais baigiasi nekaip (pašnekovas prasitaria, kaip vienas retas ir vertingas daugiafunkcis grotuvas neseniai parūko dūmais...)
Nelabai sėkminga buvo ir pati pirmoji būsimo kolekcininko pažintis su radiotechnika dar vaikystėje. B.Curkunavičius su šypsena mena: nė mokyklos nelankęs, kai, tėvams išvažiavus į svečius, sumanęs išardyti namie stovintį radijo imtuvą, nes jau seniai rūpėję pažiūrėti, kas ten viduje. Grįžusi ir pamačiusi, kad iš taip saugotos aparatūros liko tik krūva detalių, mama norėjo sūnui įkrėsti beržinės košės, tačiau apgynė tėvas, pažadėdamas nuvežti ir sutaisyti.
„Rūpėjo man radiotechnika ir vaikystėje, ir vėliau, kai jau perpratau fizikos principus, žinojau ne tik kaip išardyti, bet ir kaip surinkti”, - sako B.Curkunavičius, svajojęs studijuoti radiotechniko specialybę, kurią įgyti tuo metu buvo galima tik Minske, bet įstoti nelengva buvę, todėl pasirinkęs elektriko profesiją.
Pašnekovas turi ir kitokių pomėgių (tiesa, nė vienas negali konkuruoti su jo radiotechnikos kolekcija), mėgsta skaityti, sukaupęs didelę namų biblioteką: „Dabar knygų neperku, nes labai brangios, už gerą leidinį - 3-5 radijas gali nupirkti!” - savitą mato vienetą įvardija Bernardas.
Taip pat renka vinilines plokšteles, žiūri publicistikos laidas, kartais jas įsirašo. Žinoma, mėgsta klausytis radijo, darbe jis visuomet įjungtas.
Su svetingų namų šeimininke Rima išsišnekame, kad tokia kolekcija namiškiams turi vieną didelį privalumą - visada aišku, kuo nudžiuginti artimą žmogų, kokią dovaną jam išrinkti. Pasirodo, ne viskas taip paprasta. „Radiją tik kartą dovanojome, žinojome, kur nusižiūrėjo, tai abi su Rūta nuvažiavome ir nupirkome, o šiaip įtikti labai sunku, nebent... kokį nuo aukšto nukeltume ir kaip naują pasiūlytume, nejau iš tų kelių šimtų atsirinktų?” - šypsosi kolekcininko žmona, puikiai žinanti, kad dar ir kaip atsirinktų.
Saulė PINKEVIČIENĖ
