Šiuo metu didžiausia Europos atominė elektrinė yra bene pavojingiausioje vietoje, kokioje tik gali būti – Ukrainos okupuotos teritorijos pakraštyje. Kadangi stotį užimančios Rusijos pajėgos nieko neįsileidžia, Tarptautinė atominės energijos agentūra (TATENA), kuri, radiochemiko Boriso Žuikovo teigimu, yra geriausias šaltinis naujausiai informacijai apie situaciją gauti, turi ieškoti būdų, kaip stebėti situaciją iš toli.
„Yra tam tikra [nuotolinio] informacijos teikimo sistema“, – „Meduzai„ sakė jis. Tačiau kiek apie visą istoriją yra pranešama, šiuo metu yra vienas didžiausių klausimų.
Anot Žuikovo, buvo kalbama apie TATENA komisiją, kuri turėjo apsilankyti elektrinėje, kuriai vis dar vadovauja ukrainiečių technikai. Tačiau tiek Rusijos, tiek Ukrainos pusės abejoja tokio vizito pagrįstumu.
„Rusijos pusė įtaria, kad TATENA yra šališka ir politizuota“, – sakė Žuikovas. „Aš buvau TATENA biure daug kartų ir ten dirba daug žmonių iš besivystančių šalių. Kišimasis į politines problemas nėra jų tikslas“.
Tuo tarpu Ukraina susirūpinusi dėl saugumo. Būtų ne tik beveik neįmanoma užtikrinti TATENA komisijos narių saugumo aktyvioje karo zonoje, bet ir užtikrinti, kad Ukrainos Zaporižios AE darbuotojai laisvai galėtų kalbėti su TATENA nariais.
„Jei TATENA paklaus kai kurių darbuotojų apie tai, kas vyksta, o Rusijos valdžia ar Rusijos kariai stebės pokalbį, darbuotojai gali nerimauti dėl savo saugumo, jie gali bijoti atpildo už sąžiningus atsakymus“, – sakė Žuikovas.
„Galbūt šiuos žmones reikėtų atvežti į neutralią teritoriją ir ten apklausti. Trumpai tariant, tai sudėtingas klausimas“, – sakė jis.
Rusijos pajėgos užėmė Zaporižios atominę elektrinę pirmosiomis Rusijos invazijos į Ukrainą dienomis.
Tačiau jei Rusijos valdžia tikisi aneksuoti aplinkines teritorijas ir visam laikui kontroliuoti objektą, joms teks susidoroti su daugiau nei keletu problemų. Viena vertus, stotis prijungta prie Ukrainos elektros tinklo.
„Tai absoliučiai svarbu, nes stotis ne tik tiekia elektrą, bet ir ją vartoja, iš dalies dėl savo aušinimo sistemos“, – sakė Žuikovas. „Reaktoriai gali veikti autonomiškai, bet tai gali daryti tik ribotą laiką“.
Net jei Rusija teoriškai pajėgtų perjungti elektrinę į Rusijos elektros tinklą, vis tiek tektų pasikliauti Ukrainos technikų patirtimi, nors elektrinė remiasi VVER (vanduo-vanduo energetiniais reaktoriais), kurie buvo suprojektuoti Sovietų Sąjungoje, Zaporižios elektrinės įranga gerokai skiriasi nuo Rusijos atominių stočių.
Pavyzdžiui, viename iš reaktorių naudojami kuro elementai, atvežti iš JAV, o juos pakeisti, sakė Žuikovas, nebus lengva užduotis.
Blogiausias scenarijus
Pranešama, kad tik paskutinę savaitę apšaudymas aplink Zaporižios AE – o kartais ir tiesiai į ją – suaktyvėjo, kariai netgi pradėjo naudoti artileriją, o ne šaulių ginklus. Tiek Rusijos, tiek Ukrainos kariškiai kaltina vieni kitus dėl šių apšaudymų. Tačiau nors branduolinės nelaimės Ukrainoje perspektyva neišvengiamai primena 1986-ųjų Černobylio katastrofą, Žuikovas sakė, kad tokio masto avarija nėra tai, ko jis bijo.
„Manau, kad labai mažai tikėtina, kad pats reaktorius , reaktoriaus šerdis bus pažeista taip, kad didžioji jo radioaktyvumo dalis išsiskirs“, – sakė jis „Meduza“.
„Tokia nelaimė kaip Černobylyje arba su branduolinio sprogimo pasekmėmis yra fantazija. Zaporižios reaktorius būtų labai sunku sunaikinti, net jei ir norėtum. Jie yra apsupti galingų gaubtų ir papildomų apsauginių sluoksnių“, – sakė specialistas.
Pasak jo, tinkamesnis palyginimas gali būti 2011 m. Fukušimos katastrofa. Tačiau vis dar yra keletas svarbių skirtumų tarp Ukrainos ir Japonijos gamyklos.
„Radioaktyvus vanduo, kuris buvo išleistas dėl Fukušimos incidento, buvo iš dalies išmestas į Ramųjį vandenyną. Ramusis vandenynas didžiulis, todėl nieko pražūtingo neįvyko. Zaporižios atominė elektrinė yra ant Kachovkos rezervuaro kranto prie Dniepro upės. Jeigu į upę patektų radioaktyvių medžiagų, o tai būtų gana tikėtina avarijos atveju, būtų labai blogai“, – sakė jis.
Žuikovas sakė, kad 2015 metais Rusijos tyrėjų komanda imitavo branduolinę katastrofą Zaporižios elektrinėje, kad nustatytų, kokie galimi jos padariniai. (Tyrimą jie grindė žemės drebėjimo idėja – retu įvykiu, kuris tuo metu vis dar buvo laikomas labiau tikėtinas nei aktyvus apšaudymas rajone).
Tyrimas parodė, kad labiausiai nukentėtų aplinkinių teritorijų gyventojai, net jei nebūtų mirusių. „Situacija būtų labai nemaloni – kaip ir Fukušimoje. Fukušimoje niekas nežuvo, bet visi turėjo būti evakuoti, o japonai turėjo imtis visokių kruopštaus saugumo priemonių“, – sakė Žuikovas.
Iš esmės, jei branduolinės medžiagos būtų išleistos iš elektrinės, pagrindinė grėsmė civiliams būtų ilgalaikis branduolinių izotopų poveikis, kuris labai padidintų jų riziką susirgti vėžiu.
Reikėtų nustatyti draudžiamąją zoną ir nors žmonės galėtų ten dirbti ir važinėtis su asmeninėmis apsaugos priemonėmis, realiai gyventi joje būtų pernelyg pavojinga. Laikas, per kurį žmonės turėtų evakuotis po avarijos, priklausys nuo to, kokie elementai buvo nutekėję.
„Jei būtų sunaikintas veikiantis reaktorius ir išleistas jodas-131, evakuacija turėtų įvykti per kelias dienas. Jei Cezis-137, jiems tikriausiai liktų mėnuo“, – sakė Žuikovas.
Kitaip tariant, jei sviedinys atsitrenks į Zaporižios AE netinkamoje vietoje, visa teritorija, kur tiek Rusijos, tiek Ukrainos armijos kovoja dėl kontrolės, taps negyvenama.
„Nesvarbu, kas iššovė pirmąjį šūvį“, – pažymėjo Žuikovas.
Vienintelis įmanomas sprendimas, pasak jo, yra aplink stotį sukurti demilitarizuotą zoną. „Rizika per didelė. Ir visa atsakomybė, ei įvyktų nelaimingas atsitikimas tektų pusei, kuri nebuvo išvedusi savo kariuomenės iš teritorijos. Ir ten gyvenantys žmonės jiems neatleistų“, – sakė jis.
